– Kas yra kūrybingumas? Kaip jis pasireiškia?

– Kūrybingumo apibrėžimų labai daug, dėl paties tiksliausio ir aiškiausio mokslininkai dar ginčijasi. Iš tiesų, kūrybingumas yra originalių idėjų įgyvendinimas. Vis dažniau sutariama, kad kūrybingas žmogus yra ne tik tas, kuris turi idėjų, bet ir geba jas įgyvendinti, paversti realybe. Tai gali būti įprastų reiškinių pamatymas naujai, naujų sąsajų atradimas. Spektras labai platus.

– Tyrimai sako, kad vaikai iš prigimties kūrybingi ir jiems, kitaip nei suaugusiesiems, lengviau išreikšti savo kūrybines galias. Kodėl?

– Vaikas gimsta laisvas, jo neriboja stereotipai, socialinės normos, mūsų įsivaizdavimas, koks tas vaikas turi būti. Galima pastebėti, kad vaikai iki trejų metų su viskuo eksperimentuoja – ragauja neragaujamus dalykus, sumaišo nesumaišomus dalykus ir mums kartais atrodo, kaip galima taip sugalvoti.

Taip yra dėl to, kad jiems dar nebuvo pakankamai kartų sakyta – „ne, ten nelipk, neik, to nedaryk, to nebandyk“. Suprantu, kad dažnai taip elgiamės vedini baimės, kad vaikui kažkas nutiks, pavyzdžiui, ragaujant akmenukus ar žolę.

Kita vertus, drausminimų yra per daug. Vėliau, net atlikdamas mažiausią judesį, vaikas žiūri į suaugusįjį. O jei draudimų ypač daug, kartais net nebežiūri – pats pagalvoja, ar verta, ir tiesiog nusprendžia, kad nieko naujo neišgirs, vis tiek tėvai ko nors neleis ir net nebando.

Buvo atliktas tyrimas, kuriame matuotas kūrybingumas. Pastebėta, kad didžiausias kūrybingumas vyrauja pradinėse klasėse, ypač antroje.

– Kodėl?

– Tai siejama su atėjimu į mokyklą. Kai ruošiame ikimokyklinio ugdymo pedagogus, labai akcentuojame žaidimo svarbą, mokymąsi per žaidimą, pojūčius, tiriant, eksperimentuojant. Kalbant apie mokyklą, tėvų lūkestis yra toks, kad bus rimta, vaikas atsisės ir dirbs.

Jau turbūt dešimt metų kalbama apie tai, kad pradinukams svarbu taikyti tuos pačius ugdymo metodus, kokie yra efektyvūs ikimokykliniame amžiuje. Tačiau dėl tėvų, visuomenės spaudimo, pažymių ir reitingų mokytojai dažnai pasodina vaikus prie pratybų sąsiuvinių. Būtent tada vaiko kūrybiškumas ir pradeda gesti, antroje klasėje pastebime didžiulį krytį.

– Kas nors gali paklausti, kaip išlaviruoti tarp kūrybingumo ir tvarkos, taisyklių?

– Jokiu būdu negalima visko leisti, vaikui būtinos ribos. Ribos jam suteikia saugumą ir pastebėta, kad, kai namuose ir mokykloje yra aiškios taisyklės, daug rečiau susiduriama su elgesio problemomis. To pasekmės lydi net iki pat paauglystės. Su vaikais, kuriems vaikystėje buvo nustatytos labai aiškios taisyklės, paauglystėje lengviau susitarti. Jie žino, kokia yra priežastis, pasekmė, kaip mes susitariame.

Šiuo metu savo „Facebooko“ paskyroje darau pozityvios disciplinos pamokėles. Kai buvo priimtas įstatymas po tragiškų įvykių Lietuvoje, sulaukiau be galo daug laiškų, ką mums dabar daryti. Pavyzdžiui, juose buvo rašoma: „Aš noriu gražiai bendrauti su savo vaiku, su juo susitarti, bet bijau, kad jis užlips ant galvos. Manęs to niekur nemokė, mane tėvai kitaip auklėjo. Aš nebežinau, kaip elgtis.“ Tuomet ir kilo mintis daryti tokias pozityvios disciplinos pamokėles.

– Kokius pagrindinius dalykus išskiriate?

– Tarkime, kad ribos yra būtinos. Tačiau apie taisykles ir pasekmes (kokios bus pasekmės, jei nesilaikysi taisyklių) susitarti reikia iškart. Negalima daryti taip, kad sakome, kokia yra taisyklė, o jei vaikas ją sulaužo, iš piršto laužiame pasekmes.

Disciplina, tvarka ir taisyklės gali leistis skleistis kūrybiškumui. Svarbiausia, kaip viskas pateikiama.

Pavyzdžiui, vaikas norėjo eiti į draugo gimtadienį. Tačiau jis per ilgai žaidė kompiuteriu ir mes jį nubaudžiame taip, kad jis nebegali eiti į gimtadienį. Bet juk tai ne pasekmė. Pasekmė yra tai, jog buvo susitarimas ir, kadangi vaiku negalima pasitikėti, ribojamas jo žaidimo kompiuteriu laikas. Kadangi vaikas viršija laiką valandą ar daugiau, laikas ir toliau bus ribojamas, kol bus galima juo pasitikėti.

– Reikia iš karto aiškiai nustatyti konkrečias taisykles ir įvardyti galimas pasekmes?

– Tikrai taip.

– Ar tai neriboja vaiko kūrybingumo?

– Tikrai neriboja, nes kūrybingumas nėra anarchija. Kai skaitau interviu su žmonėmis, kuriuos laikome itin kūrybingais, pastebiu, kad jie šneka apie labai griežtą discipliną. Pavyzdžiui, rašytojas Johnas Steinbeckas sakydavo, kad nelaukia mūzos atėjimo, jis kiekvieną dieną atsisėda ir pradeda rašyti. Disciplina, tvarka ir taisyklės gali leistis skleistis kūrybiškumui. Svarbiausia, kaip viskas pateikiama.

Taip pat ir su vaikais. Jei bausime juos už mažiausią klaidelę, negalime tikėtis, kad vėliau vaikas vis bandys naujus dalykus. Jis žinos, kad jei suklys, lauks bausmė. Galbūt net neadekvati klaidai bausmė.

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Kas atsitinka, kai vaikas eina į mokyklą ir gauna blogą pažymį? Neseniai kalbėjau su ketvirtoku, kuris pasakė, kad jei pažymys bus blogas, tėtis atims telefoną. Iš tiesų, ne telefoną atimti reikia, o mokytis su vaiku. Ar atėmus telefoną pagerės jo ar jos lietuvių kalbos žinios ir gebėjimai?

– Tokios priemonės negerina pasiekimų?

– Negali pagerinti, nes išmanusis telefonas su lietuvių kalba nekoreliuoja. Su lietuvių kalba koreliuoja knygų skaitymas, rašinėlių rašymas, papildomų darbų atlikimas, bet ne telefonas.

– Šiandien pasaulis pamišęs dėl kūrybingumo. Ką sako tėvai? Kaip jie žiūri į kūrybingumo ugdymą?

– Pastebiu, kad ta retorika visur pastebima. Apie kūrybingumą šneka didžiausios pasaulio kompanijos, tai jų vardiklis, rodiklis, to labiausiai ieško. Apie tai kalba ir tėvai. Nes ir tėvai, ir mokytojai patys tai visur girdi.

Ateiname į mokyklą ir retorika išlieka ta pati – noriu, kad mano vaikas augtų kūrybingas, galėtų atsiskleisti, išmoktų mąstyti ir t. t. Tokia retorika tęsiasi, pavyzdžiui, iki pirmojo šešeto. Tuomet klausiama – o tai kur rezultatai?

Mes net nenumanome, kaip greitai vaikas supranta, kad ne pažymys yra esmė. Galbūt jis išbandė kitą būdą, kaip spręsti tuos pačius uždavinius. Manydamas, kad svarbiausia yra kūrybiškumas, jis tai nusprendė išbandyti atlikdamas testą. Kodėl gi ne? Tai puiki galimybė. Gauni uždavinius, sugalvoji kitą būdą ir išbandai. Kai vaikas gauna rezultatus, niekas nekalba apie tuos būdus – kodėl jam nepavyko, kaip galima į tai kitaip pažiūrėti. Sakoma – šeši! Kodėl šeši? Kodėl ne dešimt? Vaikas greitai supranta, visa tai yra kalbos, o svarbu, kokie rezultatai.

Darbo rinkoje jau sugebėjome suprasti, kad jei norime pasiekti fantastiškų rezultatų, tame kelyje mes ne kartą suklupsime. Kaip minėjau, kūrybingumas koja kojon žengia su inovacijomis. Inovacija reiškia, kad tai dar nebuvo išbandyta. Kai bandai kažką naujo, tikimybė suklysti yra didelė.

Visada reikia įvertinti, kiek gali būti finansinių ar net emocinių praradimų. Galbūt iš tavo kompanijos nuspręs išeiti kai kurie žmonės ir pan. Verslo pasaulyje susitaikyta su tuo, kad būtent inovacijos leidžia išlikti konkurencingam. Ir į tai yra investuojami didžiuliai pinigai, laikas, kiti dalykai. O mokykloje šiandien taip dar nėra. Galime tik kalbėti apie tikrąjį dėmesį kūrybiškumui ir jo ugdymui formaliojo ugdymo sistemoje.

– Esate sakiusi, kad, norėdami užauginti kūrybingą žmogų, tėvai turi vaikams netrukdyti. Kaip tėvai trukdo?

– Pavyzdžiui, vaikas labai nori dainuoti, o tėvai labai nori, kad jis lankytų kitą būrelį, kuris daug naudingesnis gyvenime. Gal tėvų gyvenime ir taip, bet jei vaikas nori kažko kito, ypač jei kalbame apie neformalųjį ugdymą, kodėl gi nesuteikus vaikui laisvės rinktis? Mes labai dažnai, tam tikra prasme linkėdami vaikui gero, jam draudžiame, parodome kaip. Pavyzdžiui, mažas vaikas užsiriša šaliką taip, kaip jis (ji) nori. Galbūt jis sugalvojo visiškai naują mazgą, kuriuo nepaprastai didžiuojasi, ir eina patenkintas kaip slyva. Tik ką dažniausiai daro mama, tėtis ar auklėtoja? Pribėga ir iškart sutvarko: „Kaip tu čia dabar užsirišai! Koks čia dabar mazgas! Makaliūzė.“ Arba, pavyzdžiui, pažiūrėkite, kaip šukuojasi ikimokyklinukai – dažnai ateina kaip su vištos pauodege.  Ir kiti tėvai sako: „Tai kas to vaiko mama, kad šitaip leidžia nesusitvarkius eiti?“ O tas vaikas laisvas. Tam tikrose situacijose mes turime suteikti vaikui teisę rinktis.