„Lemties ženklas 666“ – vaivorykštinė šėtono koalicija

Vaikystėje, dar posovietinių „videotekų“ laikais už rublį galėjai prisižiūrėti nežinomų filmų iki soties. Nebuvo jokios informacijos, ką pamatysi, išskyrus viliojančią iškabą su pavadinimu ir žanru. Su kiemo draugų kompanija smagindavomės visuose siaubo filmuose iš eilės. Siaubingų beveik nepasitaikydavo. Tačiau sykį pataikėme į 1976-aisiais sukurtą Ričardo Donerio „Omeną“. Jausmas slogus, šokas neaprašomas. Nei kraujo klanų, nei pabaisų, bet tas šėtono vaikas pragariškomis akimis sapnavosi ne kartą ir ne du. O scena, kai bažnyčioje nevilties apimtas tėvas bando nužudyti tą pragaro išperą, – klasiškas būdas įsivaryti baubą į savo spintą visam gyvenimui...

Holivudas mėgsta perekranizuoti populiarias kino legendas. Taip nutiko ir su „Omenu“, pas mus pervadintu į „Lemties ženklą 666“. Sako, vienam originalių minčių stokojančiam prodiuseriui viename vakarėlyje toptelėjo išganinga idėja. Prisiminė, kad 2006-ųjų liepą kalendorius iškrės skaičių žaidimą 666. Šeštų metų šešto mėnesio šeštoji diena. O ką, jei į tą dieną įgrūdus šėtonišką premjerą? Taigi premjera yra, reikia tik mažytės smulkmenos... Filmo. Laiko lieka nebedaug, naujo scenarijaus neparašysi, o filmavimas „dega“, tad išeitis – gaminam senojo „Omeno“ perdirbinį. Jaunimėlis tikrai ne itin įsigilins, kad jam bruka reanimuotą šedevrą, ir atkeliaus pasižiūrėti.

Laukti nebuvo kada. Režisieriumi skelbiamas anksčiau operatoriumi ir reklaminių vaizdo klipų režisieriumi padirbėjęs Džonas Mūras. Iki „Lemties ženklo“ susukęs dvi labai vidutiniškas juostas: „Už priešo linijos“ ir „Fenikso skrydis“. Žmogus, nekuriantis šedevrų, bet galintis – greitai, pigiai ir padorios kokybės lygio.

Toks naujasis „Omenas“ ir yra. Greitas, pigus, kokybiškas.

Šiuolaikinę manipuliaciją gamtos stichijų, katastrofų, teroro siautėjimo atvejais per maža pavadinti įžūliu cinizmu. Atviras komercinis ėjimas tiesiai prie reikalo. Bet amerikiečiai prie tokios propagandos pratę, juos vyriausybė kasdien gąsdina nebūtomis ir būtomis šmėklomis. Aktorius Livas Šraiberis nepakeičia Gregorio Peko, o Džulija Stailz – visai be emocijų. Bet kraujo fontanai kyla aukščiau. Montažo triukai lekia greičiau. Efektai atakuoja įspūdingiau. Deja, baimės ir gero kino mažiau.

Naujoji versija beveik viskuo – įtampa, atmosfera ir net muzika pralaimi sukrečiančiai „senienai“. Smalsumą kursto tik tai, kad ir aukšto ir žemo lygio kino kūrėjai naujojo pasaulio šėtonu laiko JAV prezidentą Džordžą Bušą. Užslėptai. Bet gana aiškiai. Ir tada išties tampa kraupoka... Politika – šėtono reikalas?..