Pokalbis su Greta Skya – apie aktorės karjeros siekimą Londone, filmavimąsi garsių filmų scenose, neigiamą šio darbo pusę ir širdį nuraminusią tapybą.

– Užaugote gausiai turistų lankomuose Trakuose. Ar su gimtuoju miestu jus vis dar sieja ypatingas ryšys?

– Augau Karaimų gatvėje, pačiame Trakų senamiestyje, netoli pilies. Šioje gatvelėje ir prabėgo mano vaikystė, kuri buvo apsupta gamtos, ežerų, draugų. Gyvenome prie karaimų kinesės, tad turistai dažnai manydavo, kad mes su sese esame karaimės, mus fotografuodavo, klausdavo, kada atsidarys maldos namai. Turistų Trakuose visada būdavo daug, bet jų gausa manęs netrikdė, buvau prie jos pripratusi.

Užaugau be galo mylinčioje ir palaikančioje šeimoje. Nebuvome pasiturintys, kartais kažko gal ir pritrūkdavo, tačiau meilės ir rūpinimosi – niekada. Ryšys su gimtuoju miestu ir nostalgija jam tikrai išliko. Kai gyvendama Londone grįždavau aplankyti Lietuvos, pirmoji kryptis visada būdavo tėvų namai Trakuose, būtinai pasivaikščiodavau prie pilies. Nors dabartiniame gyvenimo etape savęs nematau gyvenančios gimtajame mieste, Trakai man yra išties svarbūs, jaučiu didelį ryšį su jų gatvelėmis, gamta, tradicijomis.

Aikštelėje: Londone Greta filmavosi ne vieno filmo ir serialo masinėse scenose. Serialas „The Great“ („Imperatorė“) 2020 m., serialas „Vanity Fair“ („Tuštybių mugė“) 2018 m., filmas „The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society“ („Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“) 2018 m. / G. Skya asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo pat vaikystės stebėdavote tapantį savo tėvą, kurio kūryba įkvėpė ir jūsų pačios kūrybos impulsus. Papasakokite apie savo santykį su tėčiu.

– Kiek tik prisimenu, mano tėtis visada buvo labai kūrybingas. Namuose turime šūsnį išlikusių popierėlių, sąsiuvinių lapelių, kuriuose jis piešdavo įvairias karikatūras, juokindamas mamą iki ašarų. Iki šiol turiu tėčio didžiulį raudoną piešinių albumą, kurį jis, tarnaudamas armijoje, pats suklijavo mano mamai. Gimtadienių ar kitų svarbių švenčių proga tėtis draugams dovanodavo savo paties aliejiniais dažais tapytus paveikslus. Jo dėka labai anksti supratau, koks neįkainojamas turtas yra žmogaus rankomis pagaminta, o ne tiesiog nupirkta dovana.

Deja, pandemijos metu tėčio netekau. Kartu netekau ir didelės dalies savęs, tačiau mano ryšys su juo niekur nedingo. Kad ir kur būčiau, kad ir kokioje šalyje gyvenčiau, visada vežiojuosi vieną paveikslą, kurį jis man nutapė gimtadienio proga. Net ir pati tapydama vis su juo pasitariu. Galbūt tai skamba keistai, bet kurdama nuolat galvoju: o ką pasakytų tėtis? Ar jam šis kūrinys patiktų? Ar tėtis pritartų mano kūrybiniam sprendimui? Tad ryšys su tėčiu vis dar labai gyvas, manau, kad jis toks bus visada.

– Jūsų tėtis buvo savamokslis menininkas, jūs taip pat nestudijavote tapybos subtilybių. Niekada nekilo mintis profesionaliai pasimokyti tapybos, o gal manote, kad menininkui tai nebūtina?

– Taip, mes abu savamoksliai. Tėtis gimė ir augo be galo sunkiomis sąlygomis, tais laikais menininko karjerai nebuvo jokių perspektyvų, reikėjo dirbti darbą, kuriame galima užsidirbti. Tad tapyba jam buvo tik hobis, tam tikras vidinis prieglobstis. Esu kilusi iš darbininkų giminės, tad joje niekas daugiau netapė, visi dirbo žemiškesnius darbus.

Šis darbas įdomus kurį laiką, tačiau ilgainiui labai nuo jo pavargsti ir supranti, koks tas kino pasaulis yra tuščias ir paviršutiniškas.

Augdama turėjau dvi aistras – teatrą ir dailę. Prireikus pasirinkti savo profesinį kelią, nukrypau į teatrą, nes tuo metu ši profesija atrodė labiau pasiekiama. Nors su aktoryste šiuo metu nebeturiu sąsajų, savo pasirinkimo visai nesigailiu, nes teatras daug ko išmokė, užaugino, sustiprino. Tikiu, kad mokytis niekada nevėlu, tad, jei jausiu, kad trūksta tapybos žinių, neabejodama jų įgysiu. Tai, kad esu savamokslė tapytoja, man niekada netrukdė. Tačiau, sugrįžusi į Lietuvą ir pasikalbėjusi su keletu meno srityje besisukančių kolegų, supratau, kad čia diplomas vis dar labai svarbus. Tai mane kiek išgąsdino, tačiau esu žmogus, kuris nori nuolat tobulėti, tad mokslams tikrai nesakau „ne“.

– Minėjote, kad ne tik dailė, bet ir teatras jus lydėjo nuo vaikystės. Galbūt vaidinote mokyklos spektakliuose?

– Buvau drovi, mokykloje visko bijojau, gėdijausi. Tad visi labai nustebo, kad pasirinkau studijuoti aktorystę. Tačiau teatrą aš dievinau visada, mano gyvenime jis užėmė ir tebeužima labai svarbią vietą. Nuo pat vaikystės mokytoja mane skatindavo dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose ir kituose meninio pobūdžio renginiuose, nes turėjau išraiškingą balsą.

Būdama šešiolikos pamačiau, kad Lietuvos teatro ir muzikos akademija (LTMA) Vilniuje organizuoja Mažosios teatro akademijos, skirtos moksleiviams, norintiems studijuoti aktorystę, kursus. Nusprendžiau išbandyti savo jėgas ir dalyvauti atrankoje. Man pavyko, įstojau į paruošiamąją akademiją, kurioje sulaukiau daug padrąsinimo, dėstytojai tikino, kad turiu realią galimybę įstoti ir į LMTA.

Mažąją akademiją lankiau vienus metus, o antraisiais į ją nebesugrįžau dėl finansinių priežasčių. Be to, reikėjo ruoštis dvyliktos klasės egzaminams. Sulaukusi skambučio iš dėstytojos, kuri siūlė nemokamai lankyti akademijos pamokas, kad tik į ją sugrįžčiau, supratau, kad išties turiu galimybių ką nors pasiekti aktorystės srityje. Kaip minėjau, visada buvau labai drovi, nepasitikėjau savimi, tad teatras mane išgelbėjo, jis man suteikė jėgų, užaugino storesnę odą.

Žvilgsnis: Gretos paveiksluose matomos stiprios moterys, leidžiančios sau būti silpnomis. Tapytojos nuomone, gyvūnai yra ekspresyvesni nei žmonės, todėl moteris ji dažnai vaizduoja gyvūnų galvomis. / G. Skya asmeninio archyvo nuotr.

– Baigusi mokyklą, išvykote studijuoti aktorystės į Vakarų Londono universitetą. Kuo traukė gyvenimas Jungtinėje Karalystėje? Kodėl nelikote studijuoti Vilniuje, kur jau turėjote susikūrusi pagrindą?

– Kartais pagalvoju, kaip viskas būtų susiklostę, jei būčiau likusi studijuoti Lietuvoje. Galbūt čia būčiau padariusi sėkmingą aktorės karjerą? Vis dėlto stengiuosi per daug nesigręžioti į praeitį – kas buvo, tas buvo.

Studijas Londone pasirinkau, nes tuo metu šiame mieste gyveno keletas draugių, kurios man pasiūlė atvykti. Buvau jauna, gyvenau mažame miestelyje, labai norėjosi pamatyti daugiau pasaulio. Tad pagalvojau – jei ne dabar, tai kada? Pasitaikė puiki galimybė, turėjau pas ką nuvažiuoti, tad buvo lengviau ryžtis šiam sprendimui. Atsimenu, kad jau po pirmosios savaitės labai norėjau grįžti namo. Dabar tai kelia juoką (šypteli). Vis dėlto pasilikau Anglijoje, kuri mane, kaip ir daugelį žmonių, traukė savo dydžiu, galimybėmis, spalvomis.

– Papasakokite apie aktorystės studijas Londone. Turbūt konkurencija buvo didžiulė?

– Kitaip nei Lietuvoje, studijavau trejus, o ne ketverius metus, bet studijos buvo labai intensyvios. Būta daug bemiegių naktų, turėjome ne tik repetuoti, bet ir rašyti nemažai rašto darbų. Londone atstumai yra milžiniški, nuo mano buto iki universiteto traukiniu reikėdavo važiuoti dvi valandas. Tad labai daug laiko praleisdavau traukinyje, jame mokydavausi.

Konkurencija – išties milžiniška. Juk Londone tokių kaip aš yra milijonai, į šį miestą suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio. Mano kurse studijavo apie 40 studentų – iš jų visi britai ir tik trys merginos buvome užsienietės. Visą laiką jaučiau, kad esu kitokia ir turėjau išmokti tą kitoniškumą priversti man tarnauti, o ne trukdyti. Vis dėlto būta daug nusivylimo. Nors neturėjau stipraus užsienietiško akcento, neturėjau ir tobulos britiškos ar amerikietiškos tarties, o tai ribojo mano galimų vaidmenų skaičių. Įtakos turėjo ir išvaizda – kadangi neatrodau kaip eilinė britė, nemažai vaidmenų taip pat atkrisdavo.

Studijuodama dažniausiai atlikdavau stereotipinius vaidmenis, o tai mane liūdino. Lietuvoje galėčiau vaidinti kone bet ką, tačiau studijų Anglijoje metu vaidindavau tik Rytų europietę. Bandžiau sakyti, kad ne visos moterys iš Rytų Europos yra valytojos, padavėjos ar prostitutės, tačiau man paskirdavo vos ne vien tik tokius vaidmenis. Po šios patirties labai žaviuosi kūrėjais iš mūsų kraštų, kurie bando laužyti stereotipus ir patys rašyti scenarijus, kurti spektaklius. Turiu draugų iš Lenkijos ir Rumunijos, kurie stengiasi imti vadeles į savo rankas ir griauti šiuos įsisenėjusius įsitikinimus.

Studijų metai buvo labai intensyvūs ir todėl, kad kartu turėjau dirbti, jog galėčiau išgyventi svetimoje šalyje. Iš pradžių dirbau drabužių parduotuvėse, o vėliau pradėjau filmuotis masinėse filmų ir serialų scenose. Tai buvo mano pagrindinis lėšų šaltinis.

– Baigusi studijas dirbote Jungtinės Karalystės teatruose, filmavotės kine. Kuo įsiminė ši patirtis?

– Teatrui visada skyriau pirmenybę, nes jame jaučiuosi geriau, čia daugiau atgalinio ryšio, bendrystės. Tačiau, neslėpsiu, vaidmenų teatre nebuvo daug. Dirbau laisvai samdoma aktore, neturėjau sutarties su konkrečiu teatru, tad būdavau pakviečiama tik retkarčiais, kai ieškodavo papildomo aktoriaus tam tikram vaidmeniui.

Daugelį metų mano pagrindiniu finansų šaltiniu buvo filmavimasis kino aikštelėse, masinėse scenose. Londone galima lengvai iš to išgyventi, nes čia nuolat filmuojami didžiųjų kino kompanijų filmai ir serialai. Darbo tikrai yra iki kaklo, tad šioje košėje viriau labai ilgai. Filmavausi garsiuose filmuose, tuokiuose kaip „Žvaigždžių karai“, „Džeimsas Bondas“, „Vyrai juodais drabužiais“. Vis dėlto niekada į tai nežiūrėjau kaip į tikrą aktorystę ar perspektyvų galintį suteikti darbą, tai man buvo tik būdas užsidirbti pragyvenimui.

Darbas kino aikštelėse man atvėrė akis, kad kino industrija gali būti labai šalta, viskas čia sukasi tik apie pelną. Visi rūpinasi tik savimi, nusifilmavę scenoje aktoriai iškart bėga į savo vagonėlius. Šioje industrijoje yra labai daug sergančių žvaigždžių liga. Pavyzdžiui, esu dirbusi aktorės Olivios Cooke, kuri dabar vaidina seriale „Drakono namai“, kūno dublere, nes jai buvo per šalta žiemą eiti gatve.

Dėl to man mielesnis teatras, nes jame daugiau žmogiškojo ryšio. Vis dėlto čia konkurencija milžiniška, britams arba turintiems pažinčių teikiama pirmenybė. Buvau ir vėl įstrigusi į stereotipinių vaidmenų spąstus. Kadangi moku rusiškai, mano agentė mane skatindavo vaidinti ruses. Atlikau Anisijos vaidmenį L. Tolstojaus spektaklyje „Tamsos galybė“, vaidinau Mašą A. Čechovo „Žuvėdroje“.

G. Skya asmeninio archyvo nuotr.

– Nebuvote sužavėta darbu kino aikštelėje. Vis dėlto nusifilmuoti su garsiais aktoriais yra milijonų žmonių svajonė...

– Išties, kai kam nors Lietuvoje papasakodavau apie savo darbą, sulaukdavau susižavėjimo šūksnių. Tačiau, patikėkite, kino aikštelėje jokio glamūro nėra.

Pavyzdžiui, pernai filmavausi „Žvaigždžių karuose“. Viskas vykdavo taip: trečią valandą ryto masinių scenų aktorius iš Londono centro paima autobusiukas ir nuveža į darbo vietą. Po pusryčių prasideda grimavimas, kostiumų matavimasis, grimo kėdėje tenka išsėdėti kone dvi valandas. Vėliau – daug ilgo laukimo, kol perstatys kamerą, ir netgi neturėdavau telefono, nes juos iš mūsų atimdavo, kad nefilmuotume ir nefotografuotume. Dienos būdavo ilgos, grįždavau dešimtą vakaro, nusiprausdavau, pamiegodavau ir trečią ryto vėl važiuodavau į filmavimo aikštelę. Ir taip du mėnesius. Būdavo išties sunku, bet, neslėpsiu, kino industrija moka gerai, tad iš to tikrai galima išgyventi.

Šis darbas įdomus kurį laiką, tačiau ilgainiui labai nuo jo pavargsti ir supranti, koks tas kino pasaulis yra tuščias ir paviršutiniškas. Iš pradžių įspūdingai paruošta kino aikštelė ir joje sukurtas pasaulis stebina, tačiau kitą dieną viso to jau nebematai, nes turi ilgai ir nuobodžiai dirbti. Pavyzdžiui, tris dienas kartoti sceną, kurią filme žiūrovai matys 30 sek. Dėl šios priežasties kinas manęs niekada per daug netraukė, geriau duokite surūdijusį mažą teatriuką, ir man bus gerai.

Aš elgiuosi priešingai – noriu, kad paveikslas prie nieko nederėtų, kad jis būtų kitoks, audringas, išjudinantis, ne visada patogus.

– Kaip Jungtinėje Karalystėje vystėsi jūsų tapytojos kelias?

– Menai visada buvo šalia manęs, aš nuolat ką nors piešdavau, lipdydavau, man patinka nerti, siūti, užsiimti rankdarbiais. Rimčiau į kūrybą ėmiau žiūrėti įpusėjus pandemijai. Atsirado daugiau laiko, tad pradėjau tapyti, kurti linoraižinius ir daugiau savo kūrybą viešinti socialiniuose tinkluose. Pasijutau savo vėžėse, prakalbinau teptukus ir ant drobių ėmė gimti stebuklai.

Tuo metu buvau trumpam grįžusi į Lietuvą, būtent gimtinėje mano darbai sulaukė susidomėjimo, lietuviai ėmė pirkti paveikslus. Greitai vėl reikėjo sugrįžti į Angliją, o čia neturėjau pakankamai laiko ir erdvės įsitvirtinti kaip tapytoja. Turėjau užsidirbti pragyvenimui ir nuo tapybos vėl atsitraukiau.

– Kodėl nusprendėte sugrįžti į Lietuvą? Ar čia atradote ramybę, o gal pasiilgstate Londono šurmulio?

– Į Lietuvą sugrįžau visai neseniai, liepos viduryje. Mane labai paveikė pandemija, tėvelio netektis, pradėjau save graužti dėl prarasto laiko, kurį galėjau būti su šeima. Ėmiau daug skaityti lietuvių literatūrą, domėtis kultūriniais įvykiais gimtinėje, dažniau skraidyti į Lietuvą. Supratau, kad, gyvendama Anglijoje, labai daug praleidžiu. Ne kartą esu sakiusi mamai, kad mano lietuviškos šaknys tiesiog nebetelpa tuose angliškuose batuose. Supratau, kad noriu namo, ir nusprendžiau grįžti.

Labai tikiuosi, kad greitai pasijusiu Lietuvos dalimi ir atrasiu ramybę, nes šiuo metu jaučiu nerimą, galvoje kirba daug neatsakytų klausimų. Jaučiuosi vis dar stovinti tarp dviejų gyvenimų: priekyje matau Trakų pilį, bet užnugaryje vis dar alsuoja Londono šurmulys. Tačiau turiu vilties, kad viskas susiklostys taip, kaip turi būti. Labai myliu Lietuvą ir tikiu, kad ji mane priims atvira širdimi. Aišku, pasiilgstu ir tam tikrų Londono aspektų, pavyzdžiui, didelių galerijų ir teatrų, draugų, bet džiaugiuosi matydama, kaip Lietuva sparčiai auga ir tobulėja. Esu laiminga čia sugrįžusi.

Šiuo metu leidžiu sau atsikvėpti, pavasaroti. Pamažu ruošiuosi solo parodai Vilniuje, kuri vyks kitą balandį. Be tapymo, aktyviai užsiimu linoraižinių technika, kurią atradau pandemijos metu, savo jėgas norėčiau išbandyti ir keramikoje. Menininko duona nėra pati sočiausia, tad laikas parodys, ar reikės papildomos veiklos siekiant finansiškai išsilaikyti. Aktorystę aš jau paleidau, šiuo metu jaučiuosi komfortiškai būdama tiesiog žiūrovo kėdėje. Kaip minėjau, visada turėjau dvi meiles – teatrą ir tapybą, bet pastaroji šiuo metu ima viršų.

G. Skya asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite apie savo kūrybą. Jūsų paveikslų stilistika gana teatrališka – ar jai įtaką daro jūsų teatro patirtys?

– Ne kartą esu girdėjusi, kad mano kūriniai labai teatrališki. Natūralu – teatre praleistas laikas davė savo. Išeidami iš teatro salės visi kažką išsinešame, būtent to ir siekiu savo paveikslais – kad tai nebūtų tik interjero detalė. Nesuprantu dailininkų, kurie piešia paveikslą taip, kad jis derėtų prie sofos, man tai yra meno mirtis. Aš elgiuosi priešingai – noriu, kad paveikslas prie nieko nederėtų, kad jis būtų kitoks, audringas, išjudinantis, ne visada patogus. Juk ir teatras – nepatogus, kartais jis į paviršių iškelia jausmus, kuriuos buvome giliai paskandinę ir jų visai nenorime jausti.

– Savo kūryboje fiksuojate šiuolaikinės moters būsenas ir jausenas. Kokia yra jūsų paveiksluose matoma moteris? Kodėl neretai ją vaizduojate gyvūno galva?

– Mano paveikslų epicentre visada buvo žmogus, niekada nenorėjau tapyti peizažų ar natiurmortų. Žmogus mane visada domino, ypač moteris – jos pakilimai ir nuopuoliai, gebėjimas save vėl iš naujo susirinkti, susikurti, pasisemti jėgų. Pati esu patyrusi gyvenimo nuosmukių, tad ši tema mane žavi. Mano paveikslų moteris yra stipri, bet kartu leidžianti sau būti silpnai – čia ir slypi jos stiprybė. Ji sau leidžia rėkti, pasiduoti, bet niekada nepraranda vilties. Ši viltis, neretai įsupta į nostalgijos drabužį, yra dažna mano kūrybos tema.

Kodėl moterį tapau su gyvūno galva? Mano nuomone, gyvūnai yra daug ekspresyvesni nei žmonės. Mes esame linkę, ypač šiais laikais, užsidėti kaukes, pasislėpti po socialinių tinklų filtrais. Tad tampa vis sunkiau įžvelgti tikrąsias žmogaus emocijas, o gyvūnai nemeluoja, jų mimikos man atrodo daug tikresnės ir gyvesnės. Savo kūryboje ieškau tiesos ir tikro jausmo – to dažnai pasigendu žmoguje, tad tenka pasitelkti gyvūnus.