Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Rugsėjo 1-ąją 40-metį pasitikęs M. Repšys gali vaidinti tiek teatre, tiek „Siemens“ arenoje – visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save.

– Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ rašė: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje, / Pametęs tiesų pėdsaką takelio.“ (Vertė Aleksys Churginas). Nors tu dar pusę kelio nenuėjai, bet jis jau dabar labai įdomus, su daugybe įvairių vingių. Kokios mintys aplanko?

– Esu dėkingas ir laimingas, kad galiu dirbti teatre. Kadaise tai buvo mano svajonė: stovėti scenoje šalia tokių aktorių kaip Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Dainius Gavenonis, Vitalija Mockevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir kiti. Tikrai ne visus paminėjau, visi jūs man brangūs. Esu savo teatre ir savo vietoje. Darau tai, kas be proto patinka, ir tuo mėgaujuosi. Dirbu savo svajonių darbą.

D. Matvejevo nuotr.

– Gimei rugsėjo 1 d. Tokia lemtis – visą gyvenimą tą dieną švęsti prisimenant, kad jau laikas į mokyklą. Ar išblėso šis pojūtis?

– Man šis pojūtis iki šiol labai stiprus. Šiuo metu jį primena mano vaikai, einantys į mokyklą. Ir dar tą pojūtį stiprina nauji teatro sezonai.

– Esi atviras visiems gyvenimo išbandymams. Tu išmoksti to, ko, rodos, dar neseniai nemokėjai. Kadaise savarankiškai išmokai groti pianinu. Iš kur toks smalsumas?

– Tai turbūt mano nuolatinis noras ką nors išmokti, išbandyti. Man labai patinka naujovės ir nauji įgūdžiai, o tai visada praverčia scenoje. Esu labai dėkingas savo profesijai, kuri leidžia save visapusiškai realizuoti.

– Praėjusio LNDT sezono pabaigoje buvo pristatyta įdomi premjera – Rogerio Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (rež. G. Varnas). Suvaidinai Antuaną Manjo – be galo sudėtingą ir kartu šmaikštų personažą. Žvelgiant į jį norisi ir verkti, ir juoktis. Vaidini tragediją, sklidiną gyvenimo išminties ir sielvarto. Kuriant tokį psichologiškai sudėtingą vaidmenį, kiek padeda režisierius, o kiek pats prisidedi, paruošdamas namų darbus?

– Visada darau namų darbus. Pagrindinis jų – išmokti tekstus. Tai padaryti padeda žmona. Režisieriaus visada klausau, nes tikiu, kad jis turi viziją, kurią stengiuosi įgyvendinti. Apskritai, spektaklio kūrimas yra bendras darbas, kai turi galvoti ne tik save, bet ir kitus.

Kuriant Antuano Manjo vaidmenį, tapo svarbios ir režisieriaus pastabos, ir mano improvizacijos. Žinoma, ir scenos partneriai labai daug reiškė. Spaudžiu rankas jauniems scenos kūrėjams – Šarūnui Meliešiui ir Rūtai Jonikaitei. Jie, mano manymu, yra perlai, kurios reikia palaikyti ir mylėti. Na, ir žinoma, mano senieji scenos bičiuliai – Elzė Gudavičiūtė, Vainius Sodeika, Miglė Polikevičiūtė ir Vytautas Anužis, su kuriuo mes labai smagiai leidžiame laiką ir užkulisiuose. Be jų būtų sunku. Spektaklio kūrimas yra kolektyvinis darbas, todėl, jei gerai atrodai scenoje, dar nereiškia, kad tai tavo vieno nuopelnas. Už tai atsako labai daug žmonių, pradedant kostiumininkais, baigiant apšvietėjais. G. Varnas buvo mano mokytojas – juo ir lieka. Jo pastabas vertinu labiausiai. Smagu, kad jis kartas nuo karto grįžta į mūsų teatrą.

D. Matvejevo nuotr.

– Tavo sukurtas Vandalas M. Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį 2011 m. režisavo O. Koršunovas, iškart po sukūrimo tapo tikru LNDT logotipu. Tu visą laiką buvai tarsi šio spektaklio variklis. Sudėtingiausias spektaklis suvaidintas daugiau kaip 100 kartų! Tavo improvizaciniai sugebėjimai pasiekė neregėtas aukštumas. Ką tau reiškia šis vaidmuo šiandien, praėjus trylikai metų?

– Jis vis dar mane jaudina. Jį vis dar myliu taip pat, kaip ir prieš trylika metų. Žinoma, per tą laiką daug kas keitėsi – pradedant mano kūno svoriu ir baigiant mano branda. Rodos, trylika metų nėra daug, bet tokiam daug plastikos ir fizinių jėgų reikalaujančiam vaidmeniui tai yra šviesmetis. Neslėpsiu – po „Išvarymo“ man skaudėdavo visą kūną, neužmigdavau, o jei kažkas nepavykdavo taip, kaip norėjau, be perstojo save graužiau. Dabar į visa tai žiūriu iš kur kas brandesnio žmogaus perspektyvos. Mane labai džiugina scenos partneriai – Kęstutis Cicėnas, V. Anužis, Vytautas Medineckas, Martynas Nedzinskas, Gailė Butvilaitė ir kiti. Su jais labai smagu ir saugu.

– Ne kartą esi pabrėžęs, kad žiūrovai tave veikia, kartu akivaizdu, kad tu žiūrovų atžvilgiu esi tikras alchemikas. Mes veikiame tave, o tu – mus. Kokius žiūrovus labiausiai vertini?

– Dar studijų metais įsidėmėjau aktoriaus Valentino Novopolskio mintį: „Nėra blogų žiūrovų.“ Jų niekada nekaltinu. Jei kas ir nepavyksta, esu atsakingas tik aš pats. Manau, aktoriams reikia suprasti paprastą dalyką: neprivalome patikti visiems, bet dėl to, kas vyksta scenoje, esame atsakingi tik mes. Jei sudominsi žiūrovą, jis tikrai seks spektaklį. Todėl vertinu visus atėjusius žiūrovus, nes jie skyrė savo laiko, dėmesio ir finansų, kad tave pamatytų.

– Kai tavo Vandalas po kelių valandų pervargimo scenoje stabteli ir pasako „Aš menininkas, tuo viskas ir pasakyta“, žiūrovai nuščiūva, spektaklis įgyja kitą dimensiją, leisdamas matyti ne tik dramos teatre įmanomų įvykių grandinę, bet suprasti, kad yra gyvi liudininkai, kad prieš jų akis yra tikri žmonių gyvenimai, kad aktorių iškrovos jėga didesnė, nei medicina leistų išgyventi normaliam žmogui. Kaip apibūdintum šią aktoriaus būseną?

– Scenoje viskas keičiasi. Ten laikas eina kitaip, tariami žodžiai įgauna naujų prasmių. Ten reikia mąstyti – ką sakai, kodėl sakai, kaip sakai, nes visa tai girdi ir mato daug žmonių. Jie jaučia aktorių ir išgyvena kartu su juo. Manau, scenos žmonės prisiima nemenką atsakomybę. Juk auga kartos, matydamos spektaklius, filmus, ir kopijuodami aktorius, kuriuos mato scenoje, ekrane... O dabar, kaip žinia, tų ekranų labai daug, o juos užpildanti informacija ne visa būtina jaunam žmogui. Mūsų aktoriai yra tikrai ištvermingi ir stiprūs, su jais visada smagu būti scenoje, nes visi įdomūs ir skirtingi.

D. Matvejevo nuotr.

– Ar įmanoma numanyti savo vaidmens triumfą, ar tai yra netikėtų aplinkybių pasekmė?

– Daug kas priklauso nuo medžiagos, kuri yra statoma, nuo režisieriaus, kompozitoriaus ir, galų gale, aktorių, su kuriais dirbi kartu. Juk gali sukurti vaidmenį, bet spektaklis neįvyks. Tačiau kai sukrenta viskas, tuomet išeina „Išvarymas“.

– Džiaugiuosi, kad autobiografinį spektaklį „Vaidina Marius Repšys“ (2020), kurį režisavo tavo brolis Mantas Jančiauskas, pamilo žiūrovai ir šiltai jį priima. Kada šiame spektaklyje būni aktorius, o kada – savo gyvenimo pasakotojas?

– Labai keista vaidinti savo istoriją. Anksčiau labai ją išgyvenau, o dabar jaučiu, jog tai mano tolima praeitis, ir net nesitiki, kad tai susiję su manimi. Kartais jau atrodo, kad tai per daug arogantiška – šis autentiškas mano istorijos pasakojimas „iš pirmų lūpų“. Net susiginčijau su savo broliu. Tačiau suprantu, kad svarbu papasakoti žiūrovui tai, ko jie nežino. Smagu, kad šis mūsų su Mantu darbas daug kam padėjo, atvėrė akis arba leido pasijusti ne tokiems vienišiems.

Esu savo teatre ir savo vietoje. Darau tai, kas be proto patinka, ir tuo mėgaujuosi. Dirbu savo svajonių darbą.

– Per keliolika metų LNDT sukūrei daugiau kaip 20 gana sudėtingų vaidmenų? Kurie iš jų brangiausi ir kodėl?

– Šie metai man ypatingi ir tuo, kad būtent prieš 20 metų pirmą kartą užlipau ant profesionalios scenos. O mąstant apie vaidmenis, visi man jie brangūs. Į juos įdėjau daug savęs, daug laiko praleidau repetuodamas, kurdamas, ieškodamas... Žinoma, ryškiausi ir patraukliausi yra Vandalas, Zakarenko, Abraomas, Laurynas, Apsišaukėlis Dmitrijus, Antuanas Manjo ir kiti. Esu dėkingas ir režisieriams už pasitikėjimą ir pagalbą juos kuriant.

– Kine taip pat sukūrei apie 20 vaidmenų. Kada ir kaip įmanoma viską suspėti?

– Kaip sako liaudis – kai nori, viską gali. Galima rasti ir laiko, ir jėgų, svarbiausia, kad būtų noro. Džiaugiuosi, kad kviečia, kad vis dar esu įdomus. Nes vaidyba yra tai, ką moku daryti geriausiai.

D. Matvejevo nuotr.

– Amžinas klausimas: kas arčiau sielos – teatras ar kinas? Kodėl?

– Teatras ir tik teatras. Labai myliu kiną, bet teatre jaučiuosi puikiai. Kinas užfiksuoja akimirką, o teatre tą akimirką gali tęsti, ją keisti, manipuliuoti ir jausti žiūrovą. Gali būti scenoje ir kurti mandalą, kurią po kelių valandų supili į vandenį, ir dėl to nė kiek negaila, nes žinai, kad vėl galėsi ją piešti kitą vakarą.

– Auga tavo gražūs vaikai? Kokią įtaką jie daro tavo kūrybai?

– Sunku atsakyti... Turbūt didžiausią įtaką daro tai, kad vaikai motyvuoja mane nesustoti, kurti, mokytis naujų dalykų ir stengtis būti pavyzdžiu.

– Ar galėtum sau priskirti kurį nors aktoriaus amplua?

– Keblus klusimas: norėčiau sakyti, kad ne, bet taip nėra. Vis dėlto esu komedinis aktorius. Man patinka improvizuoti, kurti čia ir dabar. Patinka spontaniškumas ir žiūrovų reakcija. Žinoma, galiu vaidinti ir dramas, tai dažnai ir darau, bet žiūrovų juokas mane inspiruoja labiausiai. Man patinka, kai žmogus išeina iš spektaklio su šypsena veide, bet mąsliomis akimis. Nesakyčiau, kad komedija yra lėkštas žanras. Galvoju, kad pravirkdyti žiūrovus yra daug lengviau, nei prajuokinti, o ypač taip, kad spektakliui pasibaigus jie susimąstytų, iš ko juokėsi. Juk rimties ir taip pakanka žmogaus gyvenime. Žinoma, yra ribos – iš ko gali juoktis, o iš ko ne, bet vis dėlto juokas ilgina gyvenimą.

– Kuri daug muzikos. Kaip tave apskritai veikia spektakliuose skambanti kitų kompozitorių muzika?

– Pradėjęs kurti muziką, imu labiau ir giliau suprasti spektaklių kompozitorius. Iš jų daug ko galiu pasimokyti. Visada stebiu, kokias technikas jie naudoja ir kaip tai veikia mane ir patį spektaklį. Jei kompozitorius ne per daug užsiėmęs, pakalbinu jį, pasidomiu, kaip jis kuria. Juk nuo to viskas priklauso. Juk būna – repetuoji ir nesigauna, o būna – repetuoji ir muzika viską sustato į savo vietas. Džiaugiuosi, kad mūsų teatro padangėje yra daug talentingų kompozitorių. Jie visada džiugina sielą. Tad linkiu jiems daug kūrybinio polėkio. Kurkime petys į petį!