Naujausiame kūrinyje, kurį Lietuvos žiūrovai galės išvysti nuo rugsėjo 20 d., dviejų seserų šeimos savaitgaliui susitinka sodyboje. Įvykus nelaimei, moterų gyvenimai pasikeičia. Su L. Bareiša kalbėjomės ne tik apie naujausią filmą, bet ir apie kūrybos užkulisius.

– Tavo trumpametražiai filmai buvo rodyti Berlyno, Lokarno kino festivaliuose, pirmasis ilgametražis filmas „Piligrimai“ laimėjo Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje. Ar jautei kokį nors spaudimą kurdamas antrąjį ilgametražį – „Sesės“?

– Po „Piligrimų“ jaučiau didesnį nuovargį. Rodant trumpus filmus nebuvo streso, nes, net keliaujant po didžiausius festivalius, trumpųjų filmų pasaulis yra gan atskiras. Pati bendruomenė – šilta ir smagi. Po „Piligrimų“ laimėjimo ir visko, kas buvo vėliau, atėjo nuovargis. Tačiau filmas „Sesės“ buvo vienas iš būdų, kaip su tuo tvarkytis. Pirmieji scenarijaus tekstai gimė dar prieš važiuojant į Veneciją. Pradėjau rašyti, kad nukreipčiau mintis. Todėl tarp šių dviejų filmų yra tiesioginis ryšys. „Sesės“ yra „Piligrimų“ padarinys. Nenorėjau mąstyti, koks bus antras filmas, ką reikės daryti, todėl tiesiog pasinėriau į rašymą. Viena vertus, gal dėl to, kad ir apsiginčiau nuo tų minčių – kas ko iš manęs tikisi ar ką man reikia įrodyti.

Kadras iš filmo SESĖS. 

– Šiais metais Lokarno kino festivalyje kartu su „Sesėmis“ pagrindinėje konkursinėje programoje varžėsi Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“. Tai pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai du Lietuvos filmai pateko į A klasės festivalio pagrindinį konkursą. Ką, tavo nuomone, tai reiškia Lietuvos kinui?

– Manau, kad tai puiku ir reikia užfiksuoti, nes gali ir nepasikartoti. Reikia labai vertinti, ką gavome. Stebėjau ankstesnius Saulės darbus – ji yra puiki kūrėja. Tačiau mes visi esame iš labai mažos šalies ir toks pasiekimas – visiškai neįprastas. Kiek aš važinėdavau su trumpametražiais filmais po festivalius, į programas būdavo atrenkama po du kūrinius tik iš labai didelių šalių: Prancūzijos, Italijos. Anksčiau mes džiaugdavomės, kad bent jau patenkame. Kaip tik neseniai prisiminiau, kaip vasarą prieš dvejus metus abu su Saule  negavome finansavimo. Aš negavau parengiamiesiems darbams, o ji – gamybai. Dabar abu važiuojame į tą patį festivalį. Saulė su savo debiutiniu filmu turėjo daugiau problemų nei kiti pradedantys kūrėjai. Manau, kad tai tikrai bus nuostabus filmas. Tai viena iš situacijų, kai reikia džiaugtis ir didžiuotis. Ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad priklausau tai kino bendruomenei, kuri tokius dalykus daro.

– Tavo filmo lietuviškas ir angliškas pavadinimai skiriasi. Angliškai jį pavadinai „Drowning Dry“ (liet. sausas skendimas). Kodėl taip nusprendei?

– „Sesės“ yra originalus pavadinimas. Toks jis buvo nuo pat pradžių. Pati istorija prasidėjo nuo šių dviejų veikėjų, o vėliau, žinoma, išsiplėtė iki jų vyrų ir vaikų. Dabar juostoje yra šeši pagrindiniai veikėjai. Tačiau man patiko žodžio skambesys – jis toks lietuviškas, turintis šilumos, bet kartu ir grubumo. Žodis „sesės“ yra paprastas. Lietuvoje gali būti toks paprastas pavadinimas, jis nesikerta su kitais filmais, tačiau išeiti į tarptautinę erdvę su filmu, kurio pavadinimas „Sisters“, būtų savižudiška. Kurdamas filmą ir galvodamas, koks bus jo tarptautinis pavadinimas, ieškojau atspirčių, kad tiktų temai ir siužetui, sudomintų žiūrovą ir būtų su paslaptimi. Todėl „Sausas skendimas“ yra metaforiškas ir atliepia tam tikrus siužeto elementus. Šiaip pats pavadinimas yra paradoksalus – skęsti sausumoje. Man jis įdomus kaip poetinis klinikinis terminas.

– Paminėjai, kad filmo scenarijaus vystymas prasidėjo nuo dviejų seserų veikėjų.  Kodėl nusprendei filmą kurti apie seseris?

Brolių ir seserų ryšys nereikalauja kartojimo, kaip, tarkim, draugams ar antrajai pusei vis turi pakartoti, įžodinti prisirišimą ar šilumą. Sesėms to neprivalu daryti ir vis tiek jauti, kad tai nenutraukiamas ryšys.

 

– Mano kūryboje dvi moterys veikėjos nuolat pasikartoja. Jų vardai būdavo Justė ir Indrė. Jos atėjo pas mane nuo trumpametražio filmo „Pirtis“ ir dar net ankstesnių darbų, juodraščių ar scenų, kurias rašiau. Aš turėjau sesers ir jos draugių archetipą. Man visada patikdavo  santykis tarp dviejų moterų, kurios viena kitą palaiko. Vyriška draugystė nebūdavo šilta be žodžių. Todėl vis rasdavau, kas mane traukia šioje santykių dinamikoje, prie kurios vis norėdavosi grįžti. Iš „Piligrimų“ taip pat atėjo šeimos ryšys – brolio ir sesers, vyresnės ir jaunesnės sesers, kur vyresnė gal net kiek mažiau savarankiška už jaunesnę. Jaunesnė turi daugiau stiprybės, vyresnė labiau sutrikusi, todėl man patiko ši dinamika. Vytautas Kavolis yra rašęs, kad lietuvių kultūroje ir pasakose, skirtingai nei kitose, kur vyrauja tėvo ir sūnaus, vyro ir žmonos santykiai, stipriausias ryšys yra tarp brolio ir sesers. Todėl rašydamas „Sesių“ scenarijų remdavausi tai į vieną, tai kitą sesę. Taip jos palaikydavo ir viena kitą, ir mane, rašantį, kartu. Nors „Piligrimuose“ pagrindiniai veikėjai nėra brolis ir sesė, tačiau jų santykis yra kaip vyresnio brolio ir jaunesnės sesers. Tarp jų nėra jokio seksualinio ryšio. Man patiko atsisakyti visų vyrų ir moterų santykių vaizdavimo tropų ir juos pavaizduoti taip. Todėl ir „Sesėse“ norėjau santykių, kurie būtų grįsti visišku pasitikėjimu, neiškalbėta šiluma. Joms nereikėtų žodinių patvirtinimų, kokios jos artimos. Brolių ir seserų ryšys nereikalauja kartojimo, kaip, tarkim, draugams ar antrajai pusei vis turi pakartoti, įžodinti prisirišimą ar šilumą. Sesėms to neprivalu daryti ir vis tiek jauti, kad tai nenutraukiamas ryšys.

– Pažiūrėjusi „Seses“ prisiminiau tavo ankstesnius filmus. Man tapo įdomu, kaip vaizduoji savo kūriniuose vyrus. Dažnai jie sunkiai prisileidžia kitus, yra gruboki. Net ir naujausioje juostoje vienas iš pagrindinių veikėjų yra kovos menų atstovas. Kodėl pasirenki juos taip vaizduoti?

– Vyrus vaizduoju tokius, kokius matau. Aš nesistengiu teisti ar vertinti. Man jų visų poelgiai yra labai natūralūs. Filme yra viena scena, kurios nesinori per daug atskleisti, bet aš ją vadinu atviriausiu vyrų pokalbiu lietuvių kine. Ji buvo labiau dramaturgiškai parašyta. Joje jie kažką išsako. Tačiau, repetuojant ir ruošiantis tai scenai, kokia ji galiausiai atsidūrė filme, supratome, kad ji yra artimiausia lietuvio vyro vidiniam pasauliui, kaip jis jį išreiškia. Aš pats esu vyras, todėl nemanau, kad galiu vertinti ar teisti. Vaizduoju vyrus tokius, kaip matau iš šalies save, draugus, tėvą ar kitus vyresnės kartos vyrus.

Kadras iš filmo SESĖS. 

– Kalbant apskritai apie tavo filmų veikėjus, vaizduoji paprastus žmones, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Jie nėra kaip dažnai stereotipiškai užsienio kine pasirenkami žurnalistai ar advokatai, o tiesiog paprasti žmonės, kuriais, atrodo, net kažkiek žaviesi savo filmuose.

– Kuriant „Sesių“ veikėjus man buvo svarbu, kad jie būtų ryškūs, bet kad juose nebūtų jokios egzotikos. Patys kaip veikėjai jie nėra pilki. Galime pamatyti iš to, kaip jie rengiasi, šneka ar kokios yra jų profesijos. Šiaip, jeigu pasižiūrėtum į kiekvieną žmogų, jis nėra ryškus, kol jo nesuplaki su mase. Aš norėjau surasti veikėjų, kurie atstovautų daugumai, bet kad asmeniškai man jie būtų įdomūs, norėtųsi su jais pabūti ir pajusti juose šilumą, ambicijų ir konkurenciją, pamatyti buitinių problemų, kurios gali pereiti į būties apmąstymus. Man atrodo, kinas yra linkęs egzotizuoti ir mėgsta išeiti į paribius, ir tai neblogai. Kinas turi būti rizikingas,  kvestionuoti mūsų suvokimą, tačiau buitinius dalykus įdomiau stebėti viduryje, neišeinant į ekstremumus. Kai nueini už ribos, turi iškelti slenksčio klausimą, bet kai prieini prie save vidutiniu lietuviu laikančio žmogaus, gali pamatyti jame niuansų. Paribiuose turi mažai vietos niuansams, juose iškyla vis didesnių klausimų. Čia jų klausimai, nors ir yra paprasti, tačiau kartais esminiai: ką aš daryčiau vienoje ar kitoje situacijoje? Tas žmonių „vidurys“ neduoda lengvų atsakymų. Negali to nurašyti politinei, socialinei ar ekonominei situacijai.

Filmo „Sesės“ vienas iš platinimo šūkių – mes visi turėjome tokią vasarą! Tad visiems kažkas panašaus atsitinka, nebūtinai lygiai taip pat kaip filme.

 

Kai kūriau „Piligrimus“, norėjau gilintis formos prasme, tačiau pačius veikėjus palikti kuo artimesnius žiūrovams. Jie atpažįsta veikėjus, bet pats filmas jiems yra atradimas. Man nesinorėjo egzotikos iš abiejų pusių – tolimų veikėjų ir kino formų. Natūralu, kad mane kinas domina kaip meno rūšis, todėl būtų sunku papasakoti tokią istoriją nepasiūlant žiūrovui pamąstyti, nes tai jau yra apie kažkokius esminius mūsų elgesio modelius. Filmo „Sesės“ vienas iš platinimo šūkių – mes visi turėjome tokią vasarą! Tad visiems kažkas panašaus atsitinka, nebūtinai lygiai taip pat kaip filme.

– Tavo filmuose siužetas atsiskleidžia kaip detektyvuose. Palengva dėliojami visi dėmenys, kurie atskleidžia tam tikrų įvykių detales. Kaip susiformavo toks pasakojimo būdas?

– Aš noriu per pasakojimą ir siužetą įtraukti žiūrovą, kad tai būtų įdomūs kūriniai. Man tas pasakojimo būdas yra mano santykis su žiūrovu, taip, kaip aš norėjau jį priimti ir įtraukti į filmą: po truputį, kad būtų įdomu ir kad vis nauja informacija didintų emocinę reakciją. Nenoriu atskirti informacijos nuo jausmo. Tam tikro detektyvo ar ribotos informacijos pateikimo principas yra susijęs su tuo, kad gali įeiti į tą patį ritmą, žinoti tiek pat, kiek jausti. Ne taip, kai jau viską žinai, bet filmas tave verčia jausti. Norisi, kad viskas vyktų palengva. Todėl ši pasakojimo forma atrodo realiausia žmogiškam santykiui. Man svarbu, kad filmas neužbėgtų į priekį, nepradėtų nuo kažko labai sunkaus. Pradedi nuo paprastų dalykų ir po truputį judi. Tai yra informacijos atskleidimo būdas. Filmo naratyvas turi veikti su visais kitais stilistiniais elementais: siužetas – su vaizdu, vaizdas – su garsu, garsas – su aktoriais. Vis dėlto žiūrovui kuri vieną išgyvenimą. Todėl ir grįžtu prie detektyvo formos, nes ji yra ribota ir vaizde irgi riboji, kad sukurtum efektų.

Režisierius Laurynas Bareiša su aktoriumi Pauliumi Markevičiumi. A Solomino nuotr.

– Savo trumpametražiams ar ilgametražiams filmams pagrindinėmis lokacijomis pasirenki ne Vilnių, bet užmiesčius ar Lietuvos regionus. Ar taip išeina natūraliai, ar norisi atkreipti dėmesį į kitas šalies vietas?

– Filmo „Sesės“ lokacijų prototipas turėjo būti Kaunas, bet dalis nufilmuota Vilniuje. Nors apsimečiau, kad tai ne sostinė ir ieškojau lokacijų, kurios būtų nepanašios į šį miestą. Filmas „Pirtis“ buvo filmuotas Vilniuje, tačiau kaip Kaune, o pirmas filmas irgi filmuotas Vilniuje, bet kaip Panevėžyje. Aš tiesiog niekaip dar neįsigyvenau į Vilnių. Galiu įsigyventi į miestą, kai filmuoju Marijos Kavtaradzės filmus, bet savo istorijų jame nematau. Gyvenu tame Vilniuje, bet nesijaučiu jo dalimi. Man kažkaip norisi grįžti į mažesnius miestelius, į gamtą, į Kauną. Niekada kažkaip nekilo istorijų Vilniuje.

– Filme „Sesės“ vėl pasirodo aktoriai Giedrius Kiela, Paulius Markevičius, epizodiniame vaidmenyje vaidina Indrė Patkevičiūtė. Ar kai kuri veikėjus, jau žinai, kas juos vaidins?

– Šis filmas prasidėjo nuo sesių aktorių atrankos. Pirmoji buvo Agnė Kaktaitė. Dar rengiau atranką su kitomis, bet galiausiai patvirtinome ją. Apskritai tai tikriausiai Agnės pirmas ilgametražis filmas. Ji mums buvo labai didelis atradimas. Kartu su atrankos režisierėmis M. Kavtaradze ir Ugne Šiaučiūnaite labai džiaugėmės, kad ji sutiko vaidinti. Tada atsirado Gelminė Glemžaitė, su kuria labai norėjau dirbti. Įdomu, kad jos abi skirtingais metais baigė aktorinį pas Aidą Giniotį. G. Kiela irgi pas jį mokėsi, jis buvo Agnės bendrakursis. Man patiko, kad jie visi turi bendrą praeitį, vieni kitus pažįsta. Luko vaidmeniui rengiau atranką tarp profesionalių kovotojų, nes man buvo svarbus jo fiziškumas. Tačiau kai bandžiau viską sujungti į ansamblį, jautėsi, kad vienas iš jų yra neprofesionalus aktorius. Jis dirba kitu ritmu. Likę trys mokėsi pas A. Giniotį, dirbo bendruose projektuose, tad viskas tarp jų lipdėsi be žodžių. Todėl norėjau prie jų prijungti aktorių, kuris jaustųsi gerai su jais. Tačiau kovotojų fizinis pasiruošimas yra visai kitoks nei aktorių ar paprastų žmonių, tad nelabai turėjau variantų. Jau buvome beveik patvirtinę Luko vaidmens aktorių, bet tada prisiminiau Paulių. Jis visada užsiėmęs, pats režisuoja ir dirba prie daug projektų. Paskambinau jo paklausti, gal jis būtų laisvas. Kaip tik Paulius turėjo laiko tris mėnesius kiekvieną dieną sportuoti. Jis kiekvieną dieną tai darė, valgė virtą vištą ir gyveno visišku sportininko režimu. Man labai pasisekė, kad jis galėjo tai daryti, – radau žmogų, kuris atrodo kaip profesionalus kovotojas ir yra nuostabus aktorius. Indrė turėjo vos kelias scenas, bet jai kliuvo sudėtingas tekstas. Taip natūraliai pasakyti tą nepatogų tekstą gali tik ji viena. Gerai, kai yra žmonių, kuriuos gali pakviesti atlikti tam tikrus vaidmenis, ir tai suveikia.

– Šiam filmui pats rašei scenarijų, jį režisavai ir filmavai. Būti scenaristu ir režisieriumi vienu metu yra įprasta Lietuvos kine, tačiau dar ir filmavai pats... Kaip sekėsi suderinti darbą su aktoriais aikštelėje ir filmavimą?

– Man tai buvo bėgiojimo filmas. Reikėjo bėgioti nuo aktorių prie komandos, nuo komandos – prie monitoriaus, nuo monitoriaus – prie kameros. Aš turėjau labai gerą kameros komandą. Jie nuėmė nuo manęs labai daug darbo. Būdavo iš anksto pasiruošę, žinojo, kaip, kada ir su kuo šneku. Su vaikais aktoriais Ugnė būdavo kartu, kol aš kur nors išbėgdavau. Jie net pradėjo mane vadinti treneriu, nes buvau su tokiais krepšinio šortais, sakydavo: „Treneri, palaukit!“. Buvo keista, nes filmas toks rimtas, o procesas – visai nekoordinuotas. Tačiau aš jaučiau, kad ši istorija reikalauja tam tikros intuicijos. Kai yra kitas operatorius, turiu įžodinti vaizdą, papasakoti, kaip noriu kurti vieną ar kitą mizansceną. Pirmą savaitę filmavome pagal scenarijų, o kitą buvo daug improvizuojama. Tačiau aš puikiai žinojau, kaip reikia įvesti aktorius, kartu sukurti aplinkybes, kad filmuojant būtų galima improvizuoti.