Šios kampanijos tikslas buvo paminėti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio 500 metų mirties jubiliejų, o kartu tai buvo proga suvienyti tautą bei išpopuliarinti ir heroizuoti Vytautą Didįjį – kaip tvirtą, tautai atsidavusį valdovą, puikiai atitikusį ir tautininkų autoritarinio valdymo idealus. Ši jubiliejinė akcija apėmė atokiausius Lietuvos (ir ne tik) kampelius, gyventojai aktyviai patys organizavo ir dalyvavo šventiniuose renginiuose, o visai kampanijai žmonės paaukojo beveik pusantro milijono litų. Taigi kaip įgyvendinti tokią sėkmingą kampaniją?

Ieškokite kultinio herojaus

Ką šiandien galėtume vadinti herojais? Filmuose herojai turi supergalių, tad realiame gyvenime jie taip pat turėtų būti geresni, stipresni, protingesni už kitus. Šis klausimas iškilo ir XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Į visos tautos herojaus sostą siūlyti įvairūs kandidatai. Tarp jų minėti kunigaikščiai Algirdas, Gediminas, Vytautas, tautinio atgimimo veikėjai Simonas Daukantas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, rašytojai Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, prezidentas Antanas Smetona ir kt.

Vis dėlto pagal populiarumą į priekį išsiveržė du kunigaikščiai – Gediminas ir Vytautas, o apie 1928 m. šias neoficialias varžybas laimėjo Vytautas Didysis. Kodėl jis? Matyt, tokiam pasirinkimui svarbi buvo praktiška priežastis – artėjantis jubiliejus, taigi puiki proga šventei ir patriotinei akcijai. 1930 m. sukako 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties. Kita vertus, Vytauto asmenybė tiko ir visais kitais aspektais – jis buvo lietuvis, apsikrikštijęs, puikiai sugyvenęs su tautinėmis mažumomis – tad kaip herojus tinkamas įvairioms grupėms. Vytautas taip pat sietas ir su tuomet prarastu Vilniumi.

Žinoma, Vytauto asmuo buvo palankus ir dar vienu požiūriu – įkūnijo simbolį taip trokštamos tvirtos valdžios ir stiprybės, kuria būtų galima pasiremti autoritarinio valdymo šalininkams.

Suburkite organizatorius

Atradus tinkamą herojų, lyg kuriant kokį kino filmą, greitai atsirado ir režisierių, galinčių tautai papasakoti didingą pasakojimą apie šį asmenį.

1928 m. Lietuvai pagražinti draugija su J.Tumu-Vaižgantu, Lietuvos bajorų sąjunga su Jonu Gediminu Beržanskiu-Klausučiu priekyje ir kitos visuomeninės organizacijos pasiūlė susitelkti ir ruoštis masiniam Didžiojo kunigaikščio jubiliejui. Ši mintis greitai sulaukė visuomenės  pritarimą. 1928 m. spalio 27 d. Kaune įvyko šių organizacijų ir aktyvių visuomenės atstovų susirinkimas, kuriame buvo išrinktas Laikinasis Vytauto Didžiojo 500 metinių mirties minėjimui rengti komitetas.

Komitetas ėmėsi pagrindinio jubiliejaus organizatoriaus vaidmens ir pradėjo aktyviai reklamuoti būsimą šventę. Apie ją buvo rašoma spaudoje, transliuotas radijo pusvalandis, po visą Lietuvą važinėjo paskaitų apie Vytautą pranešėjai, išleisti atsišaukimai, žmonės kviesti rašyti pasiūlymus, kaip paminėti jubiliejų. Šventės idėją palaikė ir šalies valdžia.

Artėjant 1930 m. prie šventės režisierių kompanijos panoro prisidėti ir valdžios atstovai, kurie net įstatymiškai įsikišo į šventės rengimą. Pagal 1930 m. sausio 1 d. įsigaliojusį specialų Vytautui Didžiajam minėti įstatymą iki tol veikusios institucijos reorganizuotos į Vytauto Didžiojo komitetą, kuris, be kita ko, valdė Vytauto Didžiojo Fondą. Pusę komiteto narių sudarė Vyriausybės atstovai, jam vadovavo švietimo ministras, o garbės pirmininku tapo prezidentas Antanas Smetona. Šis komitetas ir tapo ašimi, aplink kurią sukosi visa tolesnė jubiliejinių metų organizacija.

Sugalvokite simbolinį siekį

Šis komitetas savo skyrių tinklu apraizgė visą Lietuvą. Iki 1930 m. skyrių buvo įkurta apie 130, o per 1930 m. padaugėjo iki 300. Stebėtina, kaip dirbo visas komiteto aparatas. Skyriai su centru derino viską, aktyviai susirašinėdami smulkiai dokumentavo savo veiklą ir ypač iš gyventojų surinktas pinigines aukas, kurias turėdavo nusiųsti į centrinės būstinės sąskaitą.

Aukos buvo renkamos jubiliejinių metų renginiams organizuoti ir, pagerbiant Vytautą Didįjį, didžiuliam paminklui – Vytauto Didžiojo kultūros – dar vadintam Tautos – muziejui pastatyti. Būtent įspūdingiausio Baltijos šalyse muziejaus pastatymas turėjo būti palikimu ateities kartoms, tad prisidėti prie to privalėjo kiekvienas. Jam pastatyti iš pradžių paskaičiuota apie 2 mln. litų suma vėliau dar išaugo.

Matyt, tokia didelė muziejaus statybos sąmata nulėmė, kad lėšų rinkimo kampanija nesibaigė su jubiliejiniais metais – 1930 m. gruodžio 31 d. Ji tęsėsi dar kelerius metus, per kuriuos buvo organizuota dar ne viena aukų rinkimo akcija, išleisti plakatai su šūkiais "Baikime statyti Vytauto Didžiojo muziejų!", "Kviečiame į visuotinę talką!", kol galiausiai, pasiekus tikslą, 1936 m. Vytauto Didžiojo komiteto skyriai pradėti likviduoti (pabaiga – 1939 m.).