Lapių seniūnijos gyventojams sutikti į kultūros centrą žingsniuojančius Liudą Mikalauską ir Egidijų Bavikiną jau nebe naujiena, o grupės „Thundertale“ nariams čia – antrieji namai. 

„Šis pastatymas įdomus, naujas iššūkis. Kaip muzikantai, roko muzikos atlikėjai esame dalyvavę daugelyje projektų, bet dramos aktoriais būti dar neteko!“, – teigė grupės lyderis Laurynas Baškys.

„Idėja kurti šiuolaikinį patriotinį scenos kūrinį kilo bendraujant su jaunimu, vykdant koncertus regionuose, matant jų nuotaikas, tendencijas, požiūrį į savo gyvenimą, atsakomybės jausmo supratimą. Tai –natūraliai kažkur iš pasąmonės surinktos idėjos, taikliai sudėtos į libretą rašytojo Gedimino Jankaus, o į sceną perkeliamos su režisieriaus Nerijaus Petroko pagalba. Bekalbant su kūrėjais ir atlikėjais, tarytum supratome vienas kitą iš pusės žodžio ir niekam nieko nereikėjo aiškinti – kas čia bus ir dėl ko,“ – sako projekto prodiuseris Valdas Andriuškevičius.

Idėja kurti šiuolaikinį patriotinį scenos kūrinį kilo bendraujant su jaunimu, vykdant koncertus regionuose, matant jų nuotaikas, tendencijas, požiūrį į savo gyvenimą, atsakomybės jausmo supratimą.

„Kaip tik baigiau režisūros kursus „Meninės fotografijos režisavimas“. Studijavome tuos kūrybos principus, kuriuos dabar galiu išbandyti praktikoje! Tai – neįkainojama patirtis! Su džiaugsmu priėmiau prodiuserio V. Andriuškevičiaus pasiūlytą idėją kurti roko operos „Priesaika“ foto reportažų ciklą „Operos gimimas“, – sako fotografė Eglė Ščerbinskaitė – Elion.

Patriotinė roko opera „Priesaika“ skiriama Lietuvos partizanų atminimui ir visiems išsivaduojamųjų laisvės kovų dalyviams pagerbti. Premjera vyks Vilniaus Šv. Kristupo festivalio atidarymo metu, birželio 28d., o tuomet šį kūrinį galės pamatyti daugelio Lietuvoje vykstančių festivalių žiūrovai. 

Organizatoriai kviečia susipažinti su roko operoje dalyvaujančiais, realiais personažų prototipais ir juos kuriančiais atlikėjais:

Kunigas – Liudas Mikalauskas.  Jo personažas – kilnus, taurus, visai partizanų kovai suteikiantis sakralumo ir pakylėjimo. Kovotojams buvo labai reikalingi dvasią sutvirtinantys sakramentai, uždegantis ir viltingas žodis, jų išpažintys ir atsivėrimai, galų gale Priesaika – svarbiausia pasiaukojimo dalis, kurią iš kovotojų priimdavo kunigas. Tokių kunigų-kapelionų tarp partizanų buvo tik vienetai, tačiau šie žmonės savo darbui buvo išties pasišventę.

Šio herojaus prototipas – žinomiausias partizanų gretose kovojęs kunigas, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius – Grafas. Jis paliko rašytą savo dienoraštį, kuriame daugybė ne tik partizaniškos kovos su rusų kariuomene ir stribais epizodų, bet ir gilių apmąstymų, kovos esmės atskleidimo ir ištikimybės idealams ir Priesaikai temų. 1947 m. rugsėjo 24 dieną prie Veiverių įsikūręs partizanų bunkeris buvo išduotas ir apsuptas čekistų. Kautynių metu žuvo bunkeryje gynęsis kapelionas J. Lelešius ir visi 6 priešui nepasidavę kovotojai.

Įkūnijant Kunigo personažą atlikėjas L. Mikalauskas papildomų bruožų gali semtis ir iš kitų, daug mažiau žinomų kunigų paveikslų, kurie buvo panaudoti librete – tai kunigas Antanas Ylius, ginkluoto pasipriešinimo vienas iš organizatorių, dar 1945 metais su partizanų atstovais įkūręs Tauro apygardą, kunigas Zigmas Neciunskas, pokario metais globojęs ir slėpęs legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę, kunigas Edvardas Simaška, aktyvus Ukmergės apskrities partizanų rėmėjas, jų nuodėmklausys.

Poetas – Egidijus Bavikinas. Kūrybinė natūra, trokštanti dainuoti, gyventi, turinti talentą, tačiau pasirinkimas negailestingas –iškyla dilema – su kuo? Ar būti su laisvės kovą pasirinkusiais, ar nuolankiai tarnauti atėjūnams, tapti jų pakaliku?

„Garbė jiems – šauks tribūnose, -

Šventi jų idealai.

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę...“

Tai – poeto, mokytojo Jurgio Urbono – Lakštučio eilės. Jis pasirinko mirtį – apsuptas nepasidavė ir nusišovė 1948 m., tesulaukęs 24-erių. Kitas Poetas, kurio prototipu bene labiausiai ir buvo remtasi – tai pagarsėjęs partizanų poetas, dramaturgas Bronius Krivickas-Vilnius. Jis, pasirinkęs kovos kelią, žuvo 1952 metais. Jo dramatiškos eilės ypatinga jėga atskleidžia kovotojų pasiryžimą ir tuo pačiu suvokimą, kad jie likę vienų vieni. Itin aštrios ir kandžios jo satyros, kuriose jis tyčiojasi iš bolševizmo, demaskuoja okupantų demagogiją ir melą, atskleidžia menkystų išdavikų ir prisitaikėlių esmę. Kai kurios B. Krivicko eilės panaudotos librete. Svarbu paminėti ir jaunutę poetę partizanę Dianą Romualdą Glemžaitę-Bulovienę. Apsupta 24-erių metų talentinga poetė su vyru partizanu susisprogdino bunkeryje. Jos itin pranašiškas eilėraštis yra panaudotas baladės finale.

Gimnazistas – Laurynas Baškys. „Šiuo personažu norėjau atskleisti visiškai jaunų pasiryžėlių, tik pradėjusių gyvenimą, galima sakyti, iš gimnazijos suolo išėjusių į mišką, išėjusių kovoti, asmenybes. Kas juos skatino, iš kur tas bebaimiškumas, ryžtas, bekompromisinė pozicija? Daugybė atvejų iš visos Lietuvos, daugybė faktų, kuomet paskui savo patriotus mokytojus išeidavo ir beveik ištisos abiturientų klasės. Žinojo, kas jų laukia. Žinojo, kad siaučia mirtis o pagalbos gali ir nebūti“, – sako Gediminas Jankus. Kūrinyje paminėtas Mažeikių gimnazijos „Jaunųjų Lietuvos partizanų būrys“, veikęs pogrindyje ir NKVD išaiškintas 1949 m., Jiezno gimnazistai, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniai ir daugelis kitų. 

Prototipu šiam herojui tapo beveik nežinomas jaunutis gimnazistas Juozas Nausėda, Tauragės gimnazijos abiturientas, su savo 11 bendraamžių-bendraklasių žuvęs išduotas, sulaukęs vos 15 metų. Jis spėjo užrašyti prieš mirtį šiuos žodžius: „Ir jau nebežinau, ar gyvi sulauksią švintančio Laisvės ryto? Kažin? Veltui žmogus dairosi – jau pagalbos nesulauksi iš Vakarų. Laisvė reikalauja aukų iš geriausių sūnų tarpo. Ir aš šventai pasiryžau – jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu. Priesaikai liksiu ištikimas...“ Šie jaunojo pasiryžėlio žodžiai bene tiksliausiai apibūdina ne tik jį, bet ir visus baladės „Priesaika“ herojus. 

Sesuo – Sandra Lebrikaitė. „Šis personažas, sumanytas kaip simbolis visiems baladės veikėjams, yra skirtingas. Bene konkrečiausia, realiausia jos išraiška yra scenose su jaunuoju Gimnazistu – tai jo pirmoji, judviejų abiejų pirmoji meilė, svajonės, viltį žiebiantys trumpi, vis retėjantys pasimatymai, susitikimai, jaučiant artėjant nelaimę ir negandą. Visa ši lyrinė linija turėtų suteikti rūsčiam ir dramatiškam veiksmui šviesos ir vilties. Kunigui šis simbolis yra Tikėjimo, Vilties ir Meilės ženklas, aukštesnių dangiškų jėgų išraiška. Poetui Sesuo tampa Motinos, ir tikrosios, ir simbolinės, ženklu. Nuolat galvodamas ir sielvartaudamas dėl jos dramatiško likimo, dėl visos šeimos ištrėmimo, palaipsniui jis suvokia, kad tokių Motinų  yra tūkstančiai, kad kenčianti ir tremiama Motina ir yra Tėvynė“, –  sako G. Jankus.

Kūrybinė grupė už paramą įdėjoms dėkoja Kauno miesto savivaldybei, dienraščiui „Kauno diena“, LŠS Kauno Vytauto Didžiojo šaulių 2-oji rinktinei, ŽŪB „Nematekas“, Kauno karininkų Ramovei.