Pirmą kartą su orkestru dirbęs „Vesper“ garso takelio autorius: esu kietas riešutėlis

  • Teksto dydis:

„Buvau apstulbintas tokio stipraus „Vesper“ debiuto Prancūzijoje – juk buvo pats atostogų įkarštis, rugpjūčio vidurys, bet žmones ši istorija tikrai sudomino“, – teigė kompozitorius Danas Levy.

Prancūzas yra kylantis kino filmų garso takelių autorius – šiuo metu pluša net prie trijų naujų projektų. Jo pažintis su Lietuvoje kurtu mokslinės fantastikos filmu „Vesper“, kurį Prancūzijoje per pirmą savaitę pamatė 100 tūkst. žiūrovų, prasidėjo nuo režisierių laiško.

Bruno Samper ir Kristina Buožytė žinutę brūkštelėjo pamatę menininko interviu, filmuotą Kanų kino festivalyje. D. Levy tuomet sužibėjo sukūręs „Oskarui“ nominuoto animacinio ilgametražio Jérémy Clapino filmo „Aš pamečiau savo kūną“ (angl. „I Lost my Body“, 2019 m.) muziką, už kurią buvo įvertintas nacionaliniu Prancūzijos kino prizu – Cezariu. Savo studijoje kasdien dirbantis kompozitorius sutiko apie darbą su lietuvės K. Buožytės ir prancūzo B. Samper tandemu papasakoti daugiau.

– Kaip reagavote sulaukęs „Vesper“ režisierių pasiūlymo prisijungti?

– Perskaičiau scenarijų ir užkibau. Man tai rodėsi kaip nauja ir jaudinanti patirtis – iškart sutikau. Kiekvienas filmas kitoks, kitokie jo kūrimo principai, kiekvieną kartą mokausi iš naujo. Šįkart sužavėjo galimybė dirbti su orkestru ir choru. Tai buvo sudėtinga pirmiausiai dėl to, kad brangiai kainuoja. Filme muzika nenutyla nė sekundei, ji lydi viso pasakojimo metu, taigi tai ir labai daug darbo. Ieškojome geriausio įmanomo sprendimo, ir šis procesas, nors sunkus, man labai patiko. Džiaugiuosi, kad po ilgų paieškų turėjau galimybę dirbti su itin profesionaliu jaunosios kartos orkestru iš Bethoveno akademijos Lenkijoje. Jį man rekomendavo violončelininkas Mario Forte, su kuriuo dažnai tenka bendradarbiauti.

– „Vesper“ garso takelį jau galima rasti tokiose skaitmeninėse platformose, kaip „Spotify“. Ar jums buvo svarbu, kad jis būtų išleistas kaip atskiras albumas?

– Be jokios abejonės. Juk tai pirmasis mano garso takelis, kurį įrašė orkestras. To siekiau nuo pirmosios darbo minutės. Rašydamas muziką filmui praleidi išties daug laiko, įdedi daug meilės, tad negali nenorėti, kad ji gyventų ir savarankišką gyvenimą. Žinoma, tai papildomos valandos studijoje ir biudžetas. Juk kino filmų muzika ruošiama 5.1 sistemoms, kurios sukurtos taip, kad kino teatrų lankytojai visiškai pasinertų į garsą. Taigi turėjome paruošti stereo versiją, be to, iš naujo aranžuoti ilgesnius kūrinius, kad jie tiktų albumui.

– Ir kaip albumui sekasi?

– Čia turiu papriekaištauti „Spotify“ – šioje platformoje galima rasti įvairiausių pasirinkimų, house, repo muzikos, dainų sporto salei, bet nėra atskiros žymos filmų garso takeliams! Manau, tai labai svarbu, jei nesi tokio lygio kompozitorius, kaip Hansas Zimmeris. Na, bet „Vesper“ premjera Lietuvoje rugsėjo 30 dieną sutampa su premjera Jungtinėse Amerikos Valstijose – manau, tada albumas sulauks papildomo dėmesio. Niekur neskubu – šis mano kūrinys atsparus laikui.

Danas Levy. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Filmas baigiasi jautriu atlikėjos ir dainų autorės Yorina kūriniu „Just a Wave“. Kaip atradote šią vokalistę?

– Įdomi istorija. Tai Bruno labai norėjo „Vesper“ baigti daina. Iš pradžių dėl to abejojau, maniau, tai per daug tradicinis sprendimas. Visgi kūrybinio proceso pabaigoje supratau, kad istorija nėra lengva, ir mano muzika šią emociją tik sustiprina. Taigi pritariau režisieriui, kad reikėtų gaivesnio, įkvepiančio vilčiai kūrinio pabaigai. Su Yorina buvau dirbęs anksčiau, tad pakviečiau ją prisijungti. Kūrinio demo versiją ji atsiuntė kaip tik tuomet, kai su Bruno ir Kristina sėdėjome studijoje. Visi kartu paklausėme ir iškart nusprendėme šią dainą panaudoti.

– Kaip sekėsi dirbti su dviem režisieriais iš karto?

– Čia jų reikėtų paklausti, kaip jiems sekėsi dirbti su manimi – esu kietas riešutėlis. Visiškai pasineriu į savo projektus ir esu labai smulkmeniškas, nėra taip, kad atsiunčiu muziką ir atsisveikinu. Man filmo garso takelis neatsiejamas nuo montažo, apšvietimo, vaidybos. Muzika tarsi viską suklijuoja, bet jei kuris nors kitas elementas man netinka ar jo nesuprantu, nenoriu nusileisti.

Kadras iš filmo.

Apie tai, kad su manimi nėra lengva, režisierius perspėjau pačioje pradžioje. Žinote, anksčiau grojau grupėje – tai buvo duetas, ir mes su dainininke visą laiką ginčydavomės. Šįkart buvome trikampis, atkaklių profesionalų trikampis – ir tai buvo verta galutinio rezultato. Šis mane tiesiog pribloškė – gerąja prasme. Nes idėja buvo nuostabi, bet ji man rodėsi gal kiek per fantastiška. Visgi ji įgyvendinta.

– Tad kuo gi „Vesper“ istorija, vykstanti ateityje, kai pasaulis – ant žlugimo ribos, ir jo ateitis – paauglės rankose, jums įsiminė?

– Žinutę sau atradau vos perskaitęs scenarijų. O dabar ji dar svarbesnė. Turiu galvoje pasaulį šiandien ištikusią krizę. Jei nesiimsime iniciatyvos, planeta iš tiesų gali žlugti. „Vesper“ sufleruoja apie vilties svarbą, nors katastrofa jau visai arti. Svarbu susivokti, kokioje aplinkoje gyvenime, ir prisiimti atsakomybę. Šis filmas – tai ne „Žvaigždžių karai“ ta prasme, kad visi netapsime džedajais, bet visai realu, kad mūsų vaikai turės iš naujo mokytis sugyventi, kovoti dėl išlikimo, ieškoti naujų būdų užsiauginti maistą. Visai kaip pagrindinė filmo herojė Vesper.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių