2015 m. lapkritį išleistoje knygoje aprašomi „vilko vaikai“ – Antrojo pasaulinio karo našlaičiai iš Rytų Prūsijos atklydę į Lietuvą. Leidinyje gausu fotografijų, atspindinčių „vilko vaikų“ gyvenamąją aplinką, sąlygas, jų turimus dokumentus bei nuotraukas. Knyga parašyta anglų ir vokiečių kalbomis.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raudonajai armijai puolant Rytų Prūsiją bei Karaliaučių, šimtams tūkstančių vokiečių teko bėgti. Tuo metu dingo daug vaikų. Kai kurie tapo savo šeimų žudymo liudininkais, kiti buvo priversti stebėti, kaip iš bado miršta jų broliai ir seserys, gyvybė užgesta išsekus ar nuo epidemijų. Šiems vaikams teko patiems pasirūpinti savimi ir išgyventi Baltijos valstybių miškuose. Jusdami badą, šaltį ir sovietų despotizmą, jie kovojo už savo gyvybes.

Kai kuriuos „vilko vaikus“ slapta priglaudė Lietuvos ūkininkai, nors vos išgalėjo jais pasirūpinti. Mainais vaikai turėjo prižiūrėti sodybas, dirbti. Dauguma jų taip ir neišmoko skaityti ir rašyti, neturėjo galimybės įgyti išsilavinimo. Siekiant nuslėpti našlaičių tikrąją kilmę, jiems buvo suteiktos naujos tapatybės bei lietuviški vardai. Ištisus dešimtmečius apie jų likimus plačioji visuomenė nieko nežinojo.

Dešimto XX a. dešimtmečio pradžioje, žlugus Sovietų sąjungai, „vilko vaikų“ gyvenimai gerokai pasikeitė. „Pirmą kartą apie „vilko vaikų“ likimus išgirdau 2011 m. pavasarį ir buvau giliai sukrėsta visų tų istorijų bei fakto, kad apie tai nieko nežinojau anksčiau, – prisimena knygos autorė C. Heinermann. – Kartu su žurnaliste Sonya Winterberg mes daug kartų keliavome į Lietuvą. Iki šiol čia tebegyvena 62 „vilko vaikai“, visi jau yra garbaus amžiaus. Mes aplankėme 42 iš jų ir jie mums tapo itin brangūs.“

„Vilko vaikų“ atsiminimuose itin svarbų vaidmenį užima gamta, todėl fotografė C. Heinermann į Lietuvą keliavo skirtingais metų laikais, kad įamžintų gamtos peizažus, papildančius knygą ir padedančius įsijausti į aprašomą temą.