– Atrodo, kad autofikcijos populiarumas sutampa su tokiais reiškiniais kaip asmenukės ir socialiniai tinklai.

– Taip, asmenukė galėtų būti tam tikras autofikcijos analogas.

– Kokį poveikį pasakojimui ir jo formoms turi visuomenėje vykstantys pokyčiai?

– Aš nesu nelabai įsitraukęs į tokius tyrinėjimus, bet poveikis tikrai yra. Visuomenės pokyčiai veikia ne tik literatūrą, bet ir jos teoriją. Šiuo metu naratologai daug kalba apie skirtumus tarp senųjų ir naujųjų medijų. Nauja medija, t. y. kompiuteriai ar skaitmeninės technologijos, suteikia interaktyvumo galimybę. Literatūroje atsirado hipertekstinis romanas. Toks romanas paprastai skaitomas kompiuteryje, o paspaudus pelę ant žodžio atsiduriama kitoje teksto vietoje. Todėl skaitytojas gali pats kurti pasakojimą.

Technologiniai pokyčiai veikia ir postmodernią literatūrą. Daug žaidžiama su intermedialumu. Tai reiškia, kad literatūros kūrinį sudaro ne tik rašytinis tekstas, bet ir eksperimentai su neįprastomis grafinėmis formomis. Nemažai autorių jau išbandė tokius eksperimentus. Dabar, kai yra kompiuteris, taip žaisti itin lengva, bet tokių eksperimentų būta jau seniai – juos pradėjo dar siurrealistai ir futuristai.

Pavyzdžiui, vienoje savo paskaitoje kalbėjau apie romaną „Nadža“. Jį parašė siurrealistas Andre Bretonas. Romanas išleistas 1927 m., t. y. gerokai iki skaitmeninės revoliucijos. „Nadžoje“ yra daug nuotraukų, tačiau tai tikrai ne iliustracijos. Atvirkščiai – vyksta aštrus konfliktas tarp to, ką sako tekstas, ir to, ką pasakoja vaizdas.

Naujesnis pavyzdys būtų postmodernaus amerikiečių rašytojo Williamo Gasso kūryba. Jo romane „Vieniša Vilio Masterso žmona“ yra netikėtų eksperimentų su grafinėmis formomis ir rašytiniu žodžiu. Vienas naujesnių eksperimentinio pobūdžio kūrinių yra Marko Danielewskio kultinis romanas „Lapų namai“. Tokie žaidimai su grafinėmis formomis yra vertingi, nes kuria labai daug literatūrinių ir estetinių reikšmių bei prasmių, kurių negalėtų sukurti vien kalba.

– Jūs mėgstate skaityti ir tyrinėti sudėtingus kūrinius, sudėtingus pasakojimus. Ar knyga jums yra iššūkis, kurį stengiatės įveikti?

– Manau, kad taip. Naratologinis darbas iš dalies man yra teoretinis, bet jį jungiu ir su konkrečiais literatūros kūriniais. Jaučiu smalsumą, o kartais ir nusivylimą, kai klausiu: „Ką gi autorius norėjo čia padaryti?“ Taip, yra noro suprasti, kaip veikia painūs pasakojimai. O jų tiek daug! Faktiškai visi pasakojimai, netgi paprasti, yra sudėtingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Man patinka tokie autoriai kaip jau minėtas W. Gassas, Vladimiras Nabokovas, Jamesas Joyce`as, Hermanas Melville`is, Laurence`as Sterne`as.

– Patarkite, kaip įveikti vieną iš sudėtingiausių literatūros kūrinių – J. Joyce`o „Ulisą“? Jis bene visada minimas internetiniuose sąrašuose, tokiuose kaip „Knygos, kurias turi perskaityti per savo gyvenimą“ arba „Geriausi literatūros kūriniai istorijoje“. Tačiau daugelis nesupranta, kaip „Ulisą“ skaityti.

– Visų pirma, nesitikėkite visko suprasti iš karto. Skaitykite, supraskite, ką galite. Jei įdomu, grįžkite atgal ir pradėkite tirti, ką perskaitėte. Geriausias įvadas prieš skaitant „Ulisą“ būtų J. Joyce`o apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“. Jame galima pajusti J. Joyce`o rašymo skonį ir suprasti, kuria kryptimi jis eina. „Ulisą“ jis rašė po „Dubliniečių“. Dar galima naudoti specialų gidą ar komentarų rinkinį, kur paaiškinamos kai kurios iliuzijos. Tai būtų antram skaitymui.

Ir, žinoma, nereikia skaityti visų 18 skyrių iš karto – užtenka perskaityti kelis ir, jei sudomino, grįžti. Manau, kad geros literatūros požymis yra knyga, kuri turi būti perskaityta daugiau nei kartą. Knyga, kurią skaitome vieną kartą, nėra iššūkis.