Pažadino meno geną

„Vaikystėje nebuvau ypatingas vaikas. Vidurinėje mokykloje irgi niekuo neišsiskyriau. Gimiau, augau Skuode. Ten ir dabar gyvenu. Galbūt, kai pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja, kūrybiškumo genas kažkaip ėmė ir netikėtai prabudo manyje“, – svarsto Elvita, vėliau papildžiusi savo išsilavinimą dailės ir technologijų, švietimo vadybininkės diplomais.

Pašnekovė juokiasi, kad jos studijos – tarsi į ežerą mestas akmenėlis sukėlė plačius raibulius visoje Šeputų šeimoje. Mamytė, Birutė Šeputienė, ligi tol ramiai sau dirbusi buhalterinį darbą, ėmė kartu su dukra išbandyti įvairias dailės technikas. „Ji taip susidomėjo senosiomis lietuvių liaudies menų tradicijomis, kad savarankiškai, vadovaudamasi vien knygele, išmoko austi juostas. Vėliau ir sodus rišti. Pavyko!“ – pasakoja E.Šeputaitė.

Elvita džiaugiasi, kad ir jos jaunesnioji sesuo Edita Gajauskienė panašiu metu pajuto kūrybinių jėgų antplūdį – pradėjo siūti. Gimus sūneliui Augustui, ji nusprendė pasiūti vaikeliui nešioklę. Į jokius siuvimo kursus nesirašė – tiesiog išsitraukė iš sandėliuko močiutės siuvamąją mašiną ir prisiminė kadaise senolės duotas pamokas. Išėjo visai neblogas kūdikio kraitelis. Šiandien teisininkės diplomą turinti Elvitos sesuo laisvu nuo darbo metu kuria lininius drabužius suaugusiesiems ir vaikams, taip pat – nešiokles, stalo takelius, servetėles.

Netikėtai: pradėjusi karpyti E.Šeputaitė nė pati nepajuto, kaip išlaisvino kažkur giliai slypėjusį šeimos kūrybos geną. Dabar trys moterys – dvi seserys ir mama – drauge rengia parodas ir keliauja po visą Lietuvą / E. Šeputaitės asmeninio archyvo nuotr.

Šeimos moterų paroda

Pirmąją bendrą Šeputų šeimos moterų parodą, surengtą dar šį pavasarį, įprasmina ir simboliškas jos pavadinimas – „Nuo pradžios be pabaigos.“

Ką jis reiškia? Elvita aiškina, kad iš praeities atėjęs kruopštus popieriaus karpymo menas, šiaudinių sodų rišimas, lino siuviniai gyvuos tol, kol bus kūrėjų, tęsiančių šias gražias lietuvių liaudies meno tradicijas. Pasirodo, net jauniausias Elvitos brolis Edmundas nesėdi šeimoje rankų sudėjęs – laisvalaikiu kala geležį. Visai neseniai giminės kryžių atstatė, o seseriai ir originalias žirkles, naudojamas meninėms fotosesijoms, padarė.

Elvita mėgsta ne tik karpyti, bet ir netradiciškai pateikti savo karpinius socialiniuose tinkluose. Tuomet ir prireikia visokių įdomių priedų. Vos atkeliamos žirklės – tik vienas iš jos turimų aksesuarų. Naginga moteris kabina savo karpinius ant medžių, kad jie plazdentų vėjyje tarsi vėliavos; vežasi juos prie jūros, o šią vasarą ėmė ir iškarpė kuo ilgiausią laišką rugpjūčiui – savo mylimam gimtadienio mėnesiui.

Tokiomis nuotraukų akcijomis-atrakcijomis menininkė siekia parodyti žmonėms, kad karpinys gali būti kažkas daugiau nei daugelio tradiciškai įsivaizduojama popierinė snaigė.

„Originalus karpinys gali tapti ir šiuolaikiško interjero detale. Pavyzdžiui, paveikslas virš židinio, užuolaidėlės ant lango, takelis ant svetainės stalo ar servetėlės po gėlių vazonėliais“, – aiškina skuodiškė ir priduria, kad labai mėgsta fotografuoti ir pati.

Įgyvendino: gražiausius karpinių raštus perkelti ant lino buvo sena ne tik Elvitos, bet ir jos sesės Editos svajonė / E. Šeputaitės asmeninio archyvo nuotr.

Sesių rankose – visas pasaulis

Liepos pabaigoje Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode vyko jau aštuntus metus gyvuojantis renginys „Kūrybos podiumas“. Bendra Elvitos ir jos sesers Editos kolekcija „Mano rankose visas pasaulis“ tapo „Kvapų nakties“ programos dalimi.

Kuriai iš seserų gimė mintis įstabius karpinių raštus perkelti ant lino? „Matyt, abiem. Šią mintį audėme jau seniai. Kadangi nemėgstame nieko daryti paskubomis, esame reiklios ir preciziškos – pasakyčiau, žemaitiškos, – mums reikėjo daugiau laiko šiai idėjai įgyvendinti“, – šypsosi pašnekovė.

Kolekcijoje „Mano rankose visas pasaulis“ seserys perkėlė Elvitos karpinius iš pradžių ant audinio, o tik paskui žiūrėjo, kokio modelio suknelės ar palaidinės raštai prašosi. „Pusė modelių buvo mano galvoti, kita pusė – Editos“, – aiškina pašnekovė.

Abi seserys pasisako už tvarią madą, tad lininių suknelių ir nešioklių kolekcija „Mano rankose visas pasaulis“ būtent tokia ir yra. „Linas – puikus, tvarus audinys, malonus prie kūno, turintis daug unikalių savybių. Be galo mėgstu jį dėvėti. Tautosakoje linas dar vadinamas šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Trumpas lino žydėjimas, bet ilgas jo gyvenimas, apdainuotas lietuvių liaudies tautosakoje“, – lino audinį giria Elvita.

Karpinį perkėlė ant sienos

Vasarai įsibėgėjus, Elvita nėrė ir į dar vieną avantiūrą – dalyvavo projekte „Paveikslas Palangai“. Moteris sako, kad jai nereikėjo piešti ar karpyti – tik atrinkti patį gražiausią karpinį iš šimtų karpinių. Juo dailininkė Ieva Voroneckytė papuošė vieną Saulėtekio tako pastato sieną Palangoje.

„Jame dominuoja tradiciniai raštai, saulės motyvas, šiltos spalvos – visa, kas kuria pozityvią atmosferą ir džiugią nuotaiką pajūrio gyventojams, svečiams“, – pavykusiu projektu džiaugėsi E.Šeputaitė.

Keliauti mėgstanti menininkė prisipažino, kad pati dažniau keliauja ne į Palangą, bet į Latvijos pajūrį. „Kadangi gyvename Latvijos pasienyje, ta šalis mums beveik kaip antrieji namai. Galiu drąsiai sakyti, kad visą Latviją esu skersai išilgai išmaišiusi“, – užtikrina Elvita, šią vasarą iš dalies pakeitusi tradiciją ir išlėkusi atostogauti į Estiją.

„Gavau tokią gimtadienio dovaną“, – džiaugiasi ji. Paklausta, kokį norą sugalvojo, pūsdama gimtadienio žvakes rugpjūčio 7-ąją, Elvita greitai išpyškina: „Kad niekada nepritrūkčiau įkvėpimo kūrybai!“

Kuriant ateina laimės pojūtis. Tačiau laiminga ji moka jaustis ir gerdama puodelį gardžios kavos kur nors pajūryje. Dar sako, kad dievina jūrą. „Ji kaskart vis kitokia“, – šypsosi mažomis smulkmenomis mokanti gėrėtis E.Šeputaitė.

Didingai: sunku buvo atrinkti patį gražiausią karpinį, kuriuo dailininkė Ieva Voroneckytė papuošė vieną Saulėtekio tako pastato sieną Palangoje / E. Šeputaitės asmeninio archyvo nuotr.

Išsikarpė savo kelią

Tiek save, tiek ir kitus šeimos narius Elvita vadina unikaliais kūrėjais, nes visi į kūrybos kelią stojo savarankiškai.

„Savamoksliai mes visi, – drąsiai prisipažįsta ji. – Pradėjusi karpyti tikrai negalvojau, kad šis pomėgis mane taip užkabins. Vėliau pradėjau ieškoti literatūros, domėtis karpinių istorija, paplitimu, jų motyvais liaudies mene. Tada dar dirbau pradinių klasių mokytoja. Ėmiau karpyti su vaikais, rengti parodėles iš pradžių klasėje, paskui mokyklos koridoriuje, galiausiai – miesto erdvėse“, – prisimena kūrybos pradžią ji. Pamilusi karpinius pati, šiuo pomėgiu Elvita sugebėjo sudominti ir savo pradinukus.

„Karpydavome ne tik per pertraukas, bet ir per atostogas. Paskui vieni kitiems rodydavome, gėrėdavomės savo kūrybos vaisiais.“ Autoriteto, kuris turėtų įtakos jos karpiniams, Elvita sako neturinti. „Savarankiškai išsikarpiau savo kelią, – juokiasi ji. – Užtai dabar turiu susiformavusį savitą stilių.“

Džiugina greitas rezultatas

Priemonės, reikalingos karpymui, yra pačios paprasčiausios – popierius, pieštukas, žirklutės ir fantazija. Popierius tinka visoks: nuo laikraštinio, žurnalinio, kopijavimo iki storesnio vatmano.

„Kažkada krausčiau savo senus darbus ir gėrėjausi, kokie jie paprasti, bet ne prasti – švelnių spalvų, augalinių motyvų, tokie tradiciniai... Palaipsniui mano karpiniai vis sudėtingėjo. Nuo didokų žirklių popieriui kirpti perėjau prie manikiūrinių, dar vėliau ėmiau naudoti peiliuką, skirtą popieriui pjaustyti“, – nardo prisiminimuose Elvita.

Tiems, kas nori pirmąsyk išbandyti popieriaus plastiką, kūrėja iš pradžių siūlo rinktis mažesnį formatą. „Karpymas labiausiai tinka tiems, kurie neturi kantrybės. Perlenki popieriaus lapą perpus, nusipieši piešinį, iškerpi jį ir – vauuu! – gali iš karto gėrėtis rezultatu!“ – juokiasi karpymo meistrė.

Kai veda karpinių edukacijas, jų dalyvius Elvita supažindina ir su pagrindiniais popieriaus lankstymo būdais. Tarkim, užuolaidėlei popierių reikia lankstyti į keturias ar šešias dalis, o asimetrinį piešinį ji karpo iš visai nelenkto lapo. Toks variantas jos pats mėgstamiausias. Kartais Elvita pasibraižo tik labai neryškias linijas, kad darbo eigoje galėtų mėgautis improvizacija. Dažnai tai būna visiška abstrakcija, o pradinis eskizas absoliučiai skiriasi nuo galutinio rezultato.

„Labai mėgstu dvisluoksnius karpinius – tarkim, juodus su pilku ar juodus su baltu. Pirmiausia išsikerpu pirmąjį sluoksnį, kurio neišlankstau. Tuomet po juo dedu sulenktą kitos spalvos lapą ir žiūriu, kur ką papildyti ar patonuoti kita spalva“, – aiškina tautodailininkė iš Žemaitijos.

Karpo tik pajutusi įkvėpimą

Elvita prisipažįsta, kad karpiniai nėra jos kasdienis darbas. Kartais gali praeiti ir visas pusmetis, kol moteris paima žirklutes į rankas ir ką nors iškerpa. Pirštai be darbo neatbunka. Tai kaip dviračiu važiuoti: jei sykį išmokai – įgūdis lieka visam gyvenimui.

Parodoje bus mamytės sodai, o mano – dar niekur neeksponuoti erdviniai karpiniai. Juos kabinsiu ant sienos be jokių rėmelių. Noriu, kad jie pleventų.

Daugybės karpinių konkursų dalyvė, laimėtoja ir organizatorė prisipažįsta, kad karpo tik tuomet, kai nagai iš noro raitosi. Todėl yra visuomet pasiruošusi – net turi mažas žirklutes rankinuke.

Ar mokytoja jau ruošiasi Rugsėjo 1-osios šventei? Elvita purto galvą. „Bendru namiškių sutarimu nuo 2019-ųjų man leista keletą metelių pailsėti ir atsiduoti vien tik kūrybai, parodoms ir projektams“, – sako ji, į mokyklą žadanti grįžti vėliau, kai kūrybinis kelias nebebus toks intensyvus.

Kol kas tautodailininkė nori populiarinti šią seną lietuvių liaudies meno tradiciją ir vėl drauge su mama ruošiasi parodai. Šįsyk ji vyks Žemdirbio muziejuje, kuris yra Aleksandrijoje, Skuodo rajone. „Parodoje bus mamytės sodai, o mano – dar niekur neeksponuoti erdviniai karpiniai. Juos kabinsiu ant sienos be jokių rėmelių. Noriu, kad jie pleventų“, – dalijasi artimiausiais planais autorė.

Negaili mamai komplimentų

Dukra negaili gražių žodžių savo mamai B.Šeputienei. Sako, kad mamytės sodai išsiskiria ypatingu puošnumu. Jų viršuje skraido paukšteliai, šviečia saulutės, spindi žvaigždelės, o apačioje šlama žolelės, sirpsta uogelės.

„Nuo buhalterės darbo, dabar jau pensininkė, mama toli nenubėgo: juk veriant sodą iš mažų šiaudelių irgi svarbu viską tiksliai suskaičiuoti, antraip nukentės sodo simetrija“, – aiškina ji ir netikėtai prisimena, kad šiaudinius sodus ir skrybėles šokėjams kadaise rišo dar Birutės mama, jos močiutė. „Įsivaizduokite, ji spėjo pamatyti ir mano pirmuosius karpinius! – džiaugiasi anūkė ir sako, kad anų laikų močiutės mokėjo viską – austi, verpti, siūti, siuvinėti. – Gal išties mūsų visų kūrybos genas iš močiutės paveldėtas? – netikėtai užgimusią mintį pasigauna ji. – Galbūt kiekvienas žmogus savyje nešiojasi kažkokią kūrybinę gyslelę, kuri, laikui bėgant, arba prasimuša į paviršių, arba ne.“

Nors Elvita su mamyte gyvena Skuode, o sesuo Edita po vestuvių šeimos lizdelį susisuko Rumšiškėse, trys nagingos moterys matosi ne taip jau ir retai. „Kadangi esu nepriklausoma kaip vėjas, dažniau į Kauną lakstau aš, – atvirauja E.Šeputaitė. – Bendrų parodų, renginių, projektų turime nemažai, tad dėl jų nuolat bendraujame, dalijamės kūrybinėmis idėjomis ir keliaujame po visą Lietuvą.“

Pati Elvita iki šiol yra surengusi daugiau nei 50 personalinių karpinių parodų. Jos darbai eksponuoti Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje. Jais iliustruotos poetų eilės. Karpinių pavyzdžiai publikuoti įvairiose tautodailės knygose ir karpinių vadovuose.

Anot E.Šeputaitės, karpydama ji siekia išsaugoti ateities kartoms unikalią lietuvių tautos meno tradiciją, populiarinti lietuviams būdingą simboliką. Iš kur semiasi idėjų? „Iš liaudies meno, gamtos, kelionių. Karpiniams pavadinimų negalvoju. Noriu palikti žiūrovams matymo ir mąstymo laisvę“, – sako ji.