- Pranešimas spaudai
- Teksto dydis:
- Spausdinti
„Gyvenimas yra nuolat besikeičianti istorija. Kiekvieną dieną ją papildote, permąstote, pažvelgiate kitu kampu. Diena yra istorija. Metai yra istorija. Jūs esate istorija“, – savo naujoje knygoje „Jūs esate istorija“ rašo lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja Rūta Šepetys.
Septintoje knygoje „The New York Times“ bestselerių autorė jauniems, kūrybingiems žmonėms dalija patarimus, kaip, pasitelkus savo atsiminimus, leistis į kūrybos kelionę. Parašiusi penkis daugybę apdovanojimų pelniusius istorinius romanus, tarp jų – „Tarp pilkų debesų“, „Turiu tave išduoti“, praleidusi nesuskaičiuojamą daugybę valandų skrupulingai tyrinėdama savo herojų gyvenimus, aplinką ir istorijos detales, rašytoja gali patvirtinti, kad stipraus kūrinio paslaptis išties slypi kiekvieno iš mūsų gyvenimo patirtyse.
„Jūs – tai istorija. Patarimai, kaip kurti pasitelkiant atsiminimus“ yra vertinga patarimų knyga rašytojo karjeros siekiantiems žmonėms. Ji ne tik drąsina pažvelgti į savo vidų, iš jo gilumos ištraukti atsiminimus, atrasti juose autentiškus balsus ir įtikinamas detales, bet ir įaudžia savo gyvenimo patirtis, nuoširdžias istorijas, kurios iliustruoja rašymo meno aspektus. Knygoje pateiktas ir pluoštas rašymo bei tiriamojo darbo užduočių.
R. Šepetys įsitikinusi, kad dabartiniame poliarizacijos ir dezinformacijos klimate papasakotos žmonių istorijos geba užmegzti ypatingus ryšius. „Dalydamiesi savo istorija, pastebime, kad su savo patirtimis, mintimis ar nuomone iš tikrųjų niekada nesame vieniši. „Knygoje klausiu, kokia yra jūsų bendruomenės ar mokyklos, kurią lankėte, istorija? Ar žinote šalies, iš kurios kilęs jūsų kaimynas, istoriją? Ar jis žino jūsiškę? Jei atsakymas neigiamas, mes praleidžiame unikalią galimybę užmegzti ryšį ir įgyti daugiau patirties“, – sako rašytoja, kurios knyga gimė per pandemiją.
Apie neseniai lietuvių kalba pasirodžiusią R. Šepetys knygą „Jūs esate istorija“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Asta Tobulevičienė, išleido leidykla „Alma littera“. Su rašytoja kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Esate sakiusi, kad šią knygą rašyti jus paskatino tūkstančiai skaitytojų klausimų, kurių sulaukiate pristatinėdama savo knygas. Ką labiausiai žmonės nori apie jus ir jūsų kūrybą sužinoti?
– Diskusijos su skaitytojais apie istoriją ir istorinę grožinę literatūrą dažnai paskatina diskutuoti apie mano šeimos ir asmeninę istoriją. Kai susitinkame renginiuose, žmonės klausia, o kaip jie patys galėtų surinkti savo istorijas, jas aprašyti, papasakoti kitiems. Šie klausimai mane ir įkvėpė parašyti naują knygą.
– Esate patyrusi klausimų atsakinėtoja, ar tikrai, kaip sakoma, nėra kvailų klausimų, yra tik kvaili atsakymai?
– Nėra tokio dalyko kaip kvaili klausimai! Kiekvienas klausimas, kurį užduoda žmogus, atspindi jo smalsią prigimtį. O man tai – labai įdomu.
– Pagrindinė jūsų knygos mintis: kiekvienas iš mūsų esame istorija, romanas, knyga. Kodėl iš vienų gyvenimų knygos atsiranda, o iš kitų – ne?
– Visa ko variklis yra smalsumas. Kuo smalsesnis žmogus, tuo daugiau motyvacijos jis turės tyrinėti ir analizuoti asmenines patirtis, savo ir savo šeimos šaknis, kilmę. Būtent smalsumas ir tokie tyrinėjimai suteikia peno ir informacijos knygai. Tam, kas nesmalsauja, bet kuri informacija neatrodys svarbi, jis praleis ją pro ausis, neišgirs ir neužfiksuos.
Aš tikiu, kad galima išmokti rašymo. Esu baigusi finansų studijas universitete, daugiau nei dvidešimt metų dirbau verslo pasaulyje, kol atradau drąsos rašyti. Atradusi pradėjau studijuoti rašymą.
– Patirtis ir atmintis, jūs sakote, yra svarbiausios įsimenančio rašymo paslaptys. Tačiau šiandienos žmogus, gyvendamas intensyvų gyvenimą, vis dažniau nuslysta paviršiumi, įvykių nebeprisimena. Galbūt egzistuoja kokios nors atminties saugojimo praktikos, kuriomis jūs pati vadovaujatės?
– Išties, mūsų dienos dažnai tokios užimtos, kupinos įvykių ir informacijos, kad sunku visa tai, kas susirenka per dieną, išlaikyti atmintyje. Kartais, ypač keliaudama, užuot fotografavusi ir įamžinusi nuotraukose akimirkas, vietas ir patirtis, sustoju ir visa savo esybe geriu į save tai, kas vyksta. Žmones, aplinką, garsus, kvapus. Tikrai pastebiu, prisimenu ir įsisavinu kur kas daugiau, jei žvelgiu į aplinką sąmoningai, su intencija.
– Į istoriją kiekvienas iš mūsų žvelgiame iš skirtingų perspektyvų. Kiti žmonės mūsų istoriją mato dar kitaip. Kaip išsirinkti geriausią kampą savo istorijai, kurią norime papasakoti kitiems?
– Tiesa, į savo gyvenimą mes dažnai žvelgiame iš vidaus, tačiau aplinkiniai juk mato išorę. Pasirinkti geriausią kampą savo pasakojime yra itin svarbus kūrybos elementas. Jei norite pasirinkti geriausią pasakojimo perspektyvą, užduokite sau keletą svarbių klausimų: „kieno istoriją aš pasakoju? Kas yra mano istorijos stiprybė ir jos galia? Koks vienas žodis apibūdina mano istoriją?“
– Įdomu, ar tikrai galime būti nuoširdūs savo pasakojimuose? Ar esate atvira jūs pati, rašydama?
– Pasakoju apie tai savo knygoje. Skaitytojai pastebi emocinį nuoširdumą, kai dėstau savo prisiminimus. Jiems tai labiausiai rezonuoja. Asmeninio gyvenimo detalės skaitantiems nėra svarbesnės už jausmus. Už tai, kaip knyga priverčia juos jaustis. Apie tai galėsite perskaityti skyriuje „Ar galiu tau kai ką papasakoti“.
– Savo knygoje jūs meistriškai supynėte autentiškas realių žmonių gyvenimo istorijas ir savo pamokas, kaip rašyti, užduotis. Kodėl pasirinkote tokią knygos formą?
– Kartu su knygos redaktore Tamar Brazis, beje, ji irgi yra lietuvė, pasirinkome konkrečius pasakojimo elementus, kuriuos knygoje norėjome išryškinti, pavyzdžiui, siužetą, aplinką, veikėjų vystymąsi ir panašiai. Keletą mėnesių mąsčiau, rinkau, peržiūrėjau ir laisva forma aprašiau savo prisiminimus, tada juose identifikavau fundamentalius elementus. Taip mudvi suporavome pasakojimo blokelius ir svarbiausias žmogaus patirties tiesas. O tada nusprendėme, kuriam skyriui kurią istoriją ir atsiminimą priskirsime. Į knygą man buvo svarbu įtraukti rašymo užduotis, kad skaitytojas ir pats galėtų apmąstyti savo prisiminimus.
– Asmeniniai prisiminimai ir istorijos kartais gali būti įdomūs tik mums patiems ir mūsų artimiesiems. Kaip padaryti, kad asmeninės patirtys taptų bendros, svarbios visiems?
– Tyrinėdama savo romanų istorijas, kalbėdama su jų liudytojais pastebiu, kad dažnai yra patirčių, kuriomis niekada nebuvo pasidalyta. Dalytis ar nesidalyti yra labai asmeninis sprendimas, gerbiu tuos, kurie nori išlaikyti savo patirčių paslaptis. Tačiau tie, kurie nusprendžia dalytis, labai dažnai atranda, kad esama ir kitų žmonių, kurie patyrė kažką panašaus. Ir tada pasaulis staiga tampa gerokai mažesnis.
– Viliamasi, kad dirbtinio intelekto amžiuje kūrybiškumas vis tiek laimės prieš robotus. Kaip jaučiatės šiuo pokyčių laikotarpiu?
– Technologijos atneša pokyčius, o pokyčiai gali atnešti augimą. Dirbtinis intelektas tikrai kels iššūkių, tačiau, esu tikra, be kai kurių žmogiškų pojūčių – kvapo, skonio, lietimo, kinestetinio intelekto ar termocepcijos, DI taip ir liks minios kurtu kompozitu, o ne organiškai veikiančiu originalu. Man įdomu matyti, kaip technologijos vystosi, – kur jos naudingos, o kur – žalingos.
– Kompiuteryje išdėstytos mintys pirmiausia gimsta galvoje. Kaip tobulinate savo kūrybiškumą, kas jį veikia, kur ieškote įkvėpimo?
– Įkvėpimo ieškau intriguojančiuose klausimuose. Pavyzdžiui: „jei apie jūsų gyvenimą būtų parašyta knyga, koks būtų jos pavadinimas?“ arba „ką pakeistumėte, jei nebijotumėte?“. Mane visada įkvepia vienatvė, muzika ir gamta. Labai stengiuosi skirti sau laiko, pabūti viena ir paklausyti geros muzikos. Jaučiu, kad tai mane skatina tobulėti ir stipriai veikia kūrybiškumą.
– Knygą parašėte per pandemiją. Kaip išgyvenote karantiną? Kokius prisiminimus ir patirtis iš jo išsinešėte?
– Man tikrai pasisekė, gyvenu kaime. Taigi, galėjau daug laiko praleisti lauke. Esu visiška intravertė, man galimybė būti toliau nuo žmonių, įvykių ir renginių buvo tikra dovana – maitinanti ir produktyvi. Parašiau tris knygas!
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Etnokultūros puoselėtojams – premija: jūs esate tokie vieninteliai Lietuvoje
Daugiau nei 30-metį gyvuojantis Klaipėdos etnokultūros centras (KEC) šiemet apdovanotas Kultūros ministerijos premija už pastarųjų penkerių metų aktyvią veiklą. Tad šiandien, lapkričio 16-ąją, klaipėdiečiai buvo kviečiami į &sca...
-
Kretinga oficialiai tapo 2025-ųjų Lietuvos jaunimo sostine
Ketvirtadienį Kretingai oficialiai perduotas Lietuvos jaunimo sostinės titulas. Šios iniciatyvos simbolis – riedlentė, buvo įteikta Kretingos rajono merui Antanui Kalniui. ...
-
Netektis: mirė teatrologas M. Petuchauskas
Eidamas 94-uosius metus mirė Lietuvos teatrologas Markas Petuchauskas, šeštadienį pranešė LRT. ...
-
Šiauliuose vyks Knygų mugė
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje šeštadienį vyks vienas svarbiausių miesto metų kultūros įvykių – Šiaulių knygų mugė. ...
-
Solisto tikrovė – tarp Klaipėdos ir Vienos
Uostamiestyje antrus metus gyvenantis ir dirbantis Valstybinio Klaipėdos muzikinio teatro solistas Evert Sooster dar prisimena sovietmetį, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Vakarų Europoje. Todėl į dabartį ir mūsų miestą jis žvelgia europiečio...
-
Į gimtąjį miestą atveža ypatingą spektaklį
Kaune gimusi ir augusi Marta Vendland studijuoti pasirinko Klaipėdoje. Įgijusi lietuvių filologijos ir režisūros specialybę, ji pajūryje įkūrė mėgėjų teatrą „Artyn“. Dabar į gimtąjį miestą režisierė atveža spektaklį „T...
-
Sugrįžimas į Velykų salą
Norvegijos „Kon Tiki“ muziejus atiduoda eksponatus Čilės Velykų salai. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje norvegų tyrinėtojo ir antropologo paimtus artefaktus ir žmonių palaikus Oslo muziejus grąžina į atokią Velykų salos te...
-
Teatro patirtys naktiniame VDU Botanikos sode1
Kaunas pelnytai gali pasidžiaugti ne vienu ilgamečiu ir didelę svarbą miesto kultūriniame gyvenime įgijusiu festivaliu. Ypač netradicinėse vietose vykstantys eksperimentiniai reginiai leidžia naujai ir netikėtai atrasti tiek pačias tam tikras meno f...
-
Pjesė „Penkiolika su puse valandos“
Tamsa Dorotėja: „Mama, mama, mama. Supink man kasytę. Pamečiau Elzos kasą. Gal darželyje, gal lauke. Nusiėmiau kepurę ir neradau. Surask man drabužius. Nerandu pilko megztinio. Geltonas netinka, gi sijonas pilkas. Mama, kur tie rožiniai sportba...
-
Gimę iš meilės
Apie dvi drauges Žvelgiu į plačiai atmerktas savo gerosios draugės Agnės akis ir tyliai, su meile, sakau jai: – Jau metas. Abi nustebusios skaitome dr. S. Mostauskio straipsnį apie mano parodą „Mėgaukis tyla“ (nuoroda: https://kaun...