Apie naują knygą, ženklus, savęs paieškas ir moterišką draugystę – pokalbis su knygos „Citrinmedžių vila“ autore.

– „Stebėk ženklus“ – užrašėte savo knygos įžangoje. Ar daug ženklų būta jūsų kelyje? Kokie ženklai lemia naujos knygos atsiradimą?

– „Stebėk ženklus“ – mano gyvenimo devizas. Ir tie ženklai būna patys įvairiausi. Pirmą kartą ištekėjau, nes susapnavau sapną apie pasaulio pabaigą, o ryte prabudus mane aplankė visa apimantis žinojimas, kuris vyriškis taps mano vyru! Nė nežinojau, ką su tuo žinojimu daryti. Tačiau, jei žinai, kad bus saulės užtemimas, ar gali ką pakeisti? Na, ne... (Šypsosi.) Taip priėmiau ir pirmąsias savo vedybas.

Mano gyvenimo kelyje tų ženklų tikrai būta ir daugiau. Galima sakyti – atsitiktinumai, bet kai jie kartojasi nuolat ir kartais net įkyriai, liežuvis nebeapsiverčia visa tai įvardyti tik tam tikrų aplinkybių nulemtais sutapimais. Kalbėdama su skeptikais nesiginčiju, kopijuodama Sokratą sakau: žinau, kad nieko nežinau, o patyliukais darau išvadas. Pavyzdžiui, jei išgirstu tam tikrą pavadinimą ar žodžių junginį iš skirtingų žmonių skirtinguose kontekstuose, žinau, kad man tai ženklas. Ženklas veikti.

Naujos knygos atsiradimą taip pat lemia ženklai. Aš juos vadinu sėklomis. Tai gali būti nugirsta frazė, pavyzdžiui, „Moterų sodas“ atsirado tada, kai prisiminiau vyro Šiaurės jūros saloje Helgolande pasakytus žodžius: „Šią salą vokiečiai su britais išmainė į Zanzibarą.“ Draugės laiškas – taip nutiko su „Gėdos vaiku“ ar atsiųsta nuotrauka. Būtent iš Toskanos Šv. Bartalomėjaus vienuolyno atsiųsta nuotrauka, kurioje matyti akmeninis herbas, o jame – ežiukas ir trys žvaigždės, tapo ženklu pradėti „Citrinmedžių vilą“.

Artimos: „Perėjusi savą išbandymų ir pamokų kelią, ji sugeba į pasaulį žvelgti atvira širdimi kaip vaikas“, – J. Herlyn žavisi Portugalijoje gyvenančia bičiule J. de Queiroz, kurios gyvenimo faktų atsirado naujojoje knygoje. / J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– „Citrinmedžių vila“ – itin romantiškas pavadinimas. Ar knygoje iš tiesų rasime romantikos?

– Kaipgi be romantikos? Juk daugelis moterų dėl to ir atsiverčia knygas, nes ilgisi jausmų. Kai įsiūbuoja savų aistrų vandenynas, jokios knygos nė motais. Žinau tai iš asmeninės patirties. Buvo laikas, kai emocijos tokiu fontanu kliokė, kad per kelerius metus nė vienos knygos neperskaičiau (juokiasi). Bandau prisiminti nors vieną romaną, kuriame nebūtų meilės, ir niekas į galvą nešauna. Be meilės linijos net detektyvai neapsieina.

Bandau prisiminti nors vieną romaną, kuriame nebūtų meilės, ir niekas į galvą nešauna. Be meilės linijos net detektyvai neapsieina.

– Knygą skiriate Portugalijoje gyvenančiai Jolantai de Queiroz. Kokia jūsų pažinties istorija?

– Įvairiais keliais žmonės ateina į mūsų gyvenimą. Jei pasakyčiau, kad susipažinau su Jolanta per „Facebook“, nepasakyčiau nieko. Nes net ir pažintis „Facebook“ turi savo priešistorę – Jolanta su vyru automobiliu keliavo po Italiją. Kai šis sugedo, ji kreipėsi į Italijos lietuvių grupę „Facebook“ prašydama pagalbos.

Skelbimą perskaitė Italijoje gyvenanti mano draugė Loreta. Padėti Jolantai ji nespėjo, nes jau buvo atsiradę pagalbininkų, bet mane draugė paragino peržvelgti Jolantos „Facebook“ įrašus, – pasirodėme jai kažkuo panašios. Peržvelgiau, spalvingos Jolantos nuotraukos iš moterų stovyklų Portugalijoje mane užbūrė. Kilo noras jose apsilankyti.

J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– „Kad įsimintum žmogų̨ visam gyvenimui, kartais pakanka ir poros valandų̨“, – rašote knygoje. Ar ir su Jolanta taip buvo?

– Tikrai taip ir buvo! Jolanta tiesiog spinduliuoja tykų džiugesį ir būties lengvumą. Ji pakeri savo gebėjimu nesinervinti ir kebliose situacijose ramiai reaguoti. Tačiau joje esama ir geros dozės valiūkiškumo, žaismingumo, o tai mane ypač žavi. Perėjusi savą išbandymų ir pamokų kelią, ji sugeba į pasaulį žvelgti atvira širdimi kaip vaikas. O kaip nuostabiai gamina valgyti! Po stovyklos Portugalijoje supratau, kad, jei namie kas taip gamintų, iškart galėčiau tapti vegetare.

Savo patirčių buvau taip įkvėpta, kad prikalbinau apsilankyti pas Jolantą ir savo vyrą. Mūsų vyrai rado bendrą kalbą kaip ir mes. Būdama su Jolanta jaučiu didžiulį energijos antplūdį. Man norisi šokti, dainuoti... Nė neįsivaizdavau, kad galima visą savaitę išbūti tokios džiaugsmingos būsenos, lyg pasaulyje neegzistuotų jokios tragedijos. Gal kas nors tai pavadintų bėgimu nuo realybės, bet man tai laikinas poilsis nuo mus supančių niūrių realijų, sustiprinantis, gydantis, pripildantis vilties ir šviesos.

– Kiek Jolantos gyvenimo istorijų atsirado jūsų knygoje? Įsivaizduoju, kad stovykloje radote tikrą moterų istorijų lobyną...

– Knygoje išties daug tikrų faktų iš Jolantos gyvenimo. Pradedant nuo vaikystėje keptų vaflių ir jų pardavinėjimo Palangos moterų pliaže iki savanorystės kartu su dukra našlaičių priegaudoje Indijoje. Ir jos dvasinių paieškų kelią, virsmus, eksperimentavimą su baimėmis nurašiau nuo jos lūpų.

Moterys Jolantos stovyklose išties atsiveria. Jų istorijų klausiausi net išsižiojusi. Kai rašiau knygą, ne vienai skambinau, kad patikslinčiau faktus, nes man norėjosi surašyti tikras patirtis, kad „Citrinmedžių vila“ ieškančioms savojo kelio moterims pasitarnautų ir kaip saviugdos vadovėlis.

– Ar Jolantos stovykla buvo pirmoji moterų stovykla jūsų gyvenime?

– Taip, pirmoji. Šiuo metu jau du kartus buvau jos organizuojamose stovyklose Portugalijoje ir vieną kartą – Tailande. Jolanta taip pat organizuoja moterų stovyklas Azorų salose.

Moterų stovyklose man įdomiausia buvo stebėti grupės dinamiką ir klausytis moterų pasakojimų. Pastebėjau, kad lietuvaitės, gyvenančios užsienyje, daug labiau išsiilgusios moteriškos draugystės ir pokalbių nei tos, kurios gyvena Lietuvoje. Abejoju, ar man pačiai Lietuvoje būtų šovusi mintis vykti į kokią nors moterų stovyklą. Labai vertinu laisvę, tad jogos treniruotes dažnai praleisdavau, meditacijose dalyvaudavau tik tada, kai jausdavau poreikį.

Tikriausiai būtent Jolantos tolerancija mane šiais atvejais labiausiai žavėjo. Kai viena iš moterų Jolantos paklausė: „O kodėl Jolita nemedituoja?“, Jolanta žaismingai numojo ranka ir atsakė: „Ai, jos visas gyvenimas – meditacija.“ O štai vietines įžymybes lankiau mielu noru, taigi, nuotykiai ir mistiniai nutikimai romane tikrai ne iš piršto laužti. Aš tiek fantazijos neturėčiau (juokiasi).

– Šiandien moteriškumas vertinamas itin dviprasmiškai – vieni jį garbina, kiti teigia, kad jis atgyvenęs, o moterys turi kur kas daugiau užduočių, nei būti tik moterimis. Koks jūsų požiūris? Ar moteriškumą ir karjerą galima suderinti?

– Tiesą pasakius, nesuku sau galvos dėl moteriškumo ir niekada nesukau (šypsosi). Šis klausimas mane domino tik teoriškai, kai studijavau filosofijos istoriją. Gal tada ir susiformavo suvokimas, kad moteriškumo esmė yra takumas. Jei vyras yra upės vaga, moteris – ja tekantis vanduo, kuris kartais gali ir pakeisti vagą, ir išsilieti iš krantų.

Man priimtina ir vokiečių filosofo, psichoanalitiko Ericho Frommo nuomonė, kad moters kertinis veikimo principas yra meilė, o vyro – pareiga. Tačiau kiek žmonių – tiek nuomonių, gerbiu jas ir savosios niekam neperšu.

Ar galima suderinti moteriškumą ir karjerą? Žinoma, galima. Ypač jei moteris nepamiršta, kad savo priemonių arsenale turi slaptą ginklą – švelnumą (šypsosi). Mano vyro nuomone, pasauliui būtų tik geriau, jei jį valdytų moterys.

J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų knygos herojės renkasi ir svarsto: kas būtų geriau – mylėti ar būti mylimai? Ką pasirinktumėte jūs?

– Šiuo klausimu prieš 30 metų aš kankinau savo studentes, kurioms Klaipėdos universitete dėsčiau meilės filosofijos kursą (juokiasi). 70 proc. norėdavo būti mylimos ir tik 30 proc. – mylėti. Žinoma, jei likimas neapdovanos abipuse meile. Tada puldavau postringauti apie meilę kaip kūrybinę, viską perkeičiančią jėgą, apie tai, kad tada, kai mylime, mes dažnai nepastebime, jog kitas mūsų nemyli, o kai paties širdis nedega, kito meilė gali tapti našta ir kad daugelis renkasi būti mylimos tiesiog iš nuovargio.

Likimas man buvo dosnus. Patyriau meilę ir kaip aukščiausią dvasinę ekstazę, ir kaip užtemimą, kai emocijų kalneliai blaško nuo giliausio skausmo iki aukščiausio džiaugsmo, meilę, kuri skaudina, nes siela nuoga ir pažeidžiama, ir meilę, kuri gydo. Esu dėkinga už kiekvieną patirtį. Be jų mano gyvenimas tikrai nebūtų buvęs toks įdomus ir spalvingas. Dabar esu tame savo kelio etape, kuriame draugystė man skleidžiasi kaip aukščiausia meilės forma. Visas mūsų gyvenimas – meilės meno pamoka.

– Už ką kasdien dėkojate visatai, Dievui ar kitoms aukštybėms? Ką apskritai jums reiškia dėkingumo praktikos?

– Jei gyvename dorai ir džiaugsmingai, o tai mums suteikia meilė, laisvė ir kūryba, – pats mūsų gyvenimas yra padėka. Manau, daug svarbiau padėkoti šalia esantiems. Už ką? Jei truputį pasuksime galvą, tikrai atrasime, už ką (šypsosi).

Likimas man buvo dosnus. Patyriau meilę ir kaip aukščiausią dvasinę ekstazę, ir kaip užtemimą, kai emocijų kalneliai blaško nuo giliausio skausmo iki aukščiausio džiaugsmo.

– Knygos įžangoje rašote apie rūkymą, kurį vieną dieną jums stebuklingai pavyko mesti. Kiek metų rūkėte? Kodėl šio įpročio jums buvo taip nelengva atsikratyti ir kas nutiko, kad viskas pasikeitė?

– Rūkiau beveik 30 metų. Buvau aistringa rūkytoja. Man kompanijos rūkyti nereikėjo, o štai ryto be kavos puodelio su cigarete aš nė įsivaizduoti negalėjau. Net būdama ajurvedos centre Indijoje, kur vykau  gydomųjų procedūrų, nesugebėjau išgyventi be rūkymo.

Kai bandydavau mesti, po trijų dienų išmaišydavau visus namus ieškodama, gal rasiu vyro kur užkištų cigarų ar cigarilių. Nulėkdavau net į garažą patikrinti jo golfo krepšių kišenių. Būdavau pasiruošusi susirinkti nuorūkas, kad susisukčiau suktinukę. Taip, tai buvo priklausomybė. Visos pastangos jos atsikratyti nueidavo šuniui ant uodegos. Buvau pasakiusi, kad, kol rūkau, Jolantos stovyklose man ne vieta. Gal ir nebūčiau pas ją nuvažiavusi, jei tas rūkymas nebūtų atkritęs. Būtent atkritęs. Negaliu niekaip kitaip įvardyti šio pokyčio.

Tai įvyko prieš pat pandemiją. Vieną naktį labai kosėjau ir vyras, nešiodamas man arbatėlę, gražiai paprašė: „Gal bent, kol sergi, neberūkyk.“ Atsidūsėjusi pažadėjau, nors seniau nuo kosulio mane tik cigaretės ir gelbėdavo. Kitą naktį nebekosėjau, bet nuo to laiko ir neberūkiau. Neprireikė įdėti jokių pastangų ir aš vis dar nesuprantu, kaip tai pavyko. Mažas, mane išlaisvinęs stebuklas, už kurį esu be galo dėkinga. Per daug branginu man padovanotą laisvę, kad neatsispirčiau pagundai su draugėmis parūkyti per vakarėlius.

– Ar jau esama ženklų, kurie jus veda į naują knygą?

– Nauja knyga pasirodys jau vasarį, pristatysime ją Vilniaus knygų mugėje. „Atgimusi melodija“ – romanas, kurį parašėme kartu su Irena Buivydaite. Kokia įdomi patirtis! Žinoma, šio projekto pradžią lėmė tam tikri ženklai (juokiasi). Tačiau apie juos gal pakalbėkime kitą kartą, kai romanas išvys dienos šviesą.

Savęs pažinimo kelionė 

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas J. Herlyn romanas „Citrinmedžių vila“ pasakoja apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

... Žurnalistė Johana su vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti į prosenelių žemę – Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet ir netikėtai sutinka moterį, kuri jai atveria duris į savęs pažinimo kelionę. Tik vidinių pokyčių kelias ne toks tiesus, koks Johanai atrodo iš pirmo žvilgsnio ir kokio jai norėtųsi.