Nelengva, bet pavyko

Kalbamės telefonu, o fone visą laiką girdėti ritmingas adatos, durstomos į vilną, čekšėjimas. „Taip, jūs atspėjote, – sutartinai tikina seserys. – Mūsų rankos visą laiką dirba, o jei jos ilsisi, tuomet galva dirba.“

Nors Olga už Aną truputėlį vyresnė, bet veto teisės, kalbant apie kūrybą, neturi. „Autoritarinio režimo pas mus nėra. Teisingiau būtų sakyti, kad viena kitą papildome. Viena geriau išmano vienus vėlimo dalykus, kita – kitus“, – aiškina Olga ir pristato savo seserį kaip labai puikią skrybėlių meistrę.

Ana iš seserų pirmoji užvėlė visą šitą vilnos vėlimo košę, kai prieš aštuonerius metus užsimanė nusivelti žaisliuką – rankelę, kuri vėliau virto beždžionėle. Antru bandymu išsyk griebėsi rimto darbo – skrybėlės, kuriai pritaikė vėlimo šlapiuoju būdu techniką. Čia vilną reikėjo iškloti pagal tam tikrą šabloną, drėkinti ją muiluotu vandeniu, o paskui formuoti rankomis ant specialios medinės manekeno galvos.

„Nebuvo lengva, bet Anai puikiai pavyko. Sakyčiau, šiandien tarp Lietuvos vėlėjų, kuriančių veltas kepuraites, skrybėlaites, Anai nėra lygių. Ji geriausia!“ – negaili gražių žodžių Anai jos sesuo.

Originalu: veltinukai su šilku ir plonos merino vilnos šalis – puikus derinukas ypatingai progai. / O. Nugarienės ir A. Strukovos asmeninio archyvo nuotr.

Daug galimybių

Veliamų gaminių spektras, anot kūrybininkių, labai platus. Velti galima viską: nuo batų, žieminių paltų iki smulkių papuošalų. Tačiau skirtingiems gaminiams reikia parinkti skirtingas vėlimo technologijas, taip pat – naudoti skirtingų avių vilną, nes nuo to priklauso gaminio kokybė.

Grynavilnėmis vilnietėmis save vadinančios seserys juokiasi, kad čia gimė, augo ir niekur iš sostinės nežada kraustytis. Vilną joms į rankas įdavė mama ir močiutė. Galbūt ne tiesiogiai, bet perdavė per kūrybiškus genus: mama puikiai siuvo, močiutė – siuvinėjo. Todėl ir dukras nuo vaikystės pratino tą patį daryti – megzti, nerti, siūti, siuvinėti.

„Įvairūs rankdarbiai mums buvo įprasti ir nekėlė jokių sunkumų, kai norėdavome ką nors gražesnio pagaminti sau arba savo vaikams“, – aiškina seserys, tais laikais vėlimo dar nebandžiusios.

Anot jų, dekoratyvinis vėlimas (ne tas senovinis, iš kurio gimdavo veltiniai, balnai ir kt.) yra labiau XXI a. amatas. Jis atsirado drauge su technologijomis, internetu, su atviresnėmis Lietuvos sienomis pasauliui. Tada atsirado galimybė parsisiųsti kokybiškos merinosų vilnos iš Naujosios Zelandijos, kur gyvena merinosai – avys, kurių vilna labai plona.

„Internetas leido išvysti plačias vilnos pritaikymo galimybes, kai ta naujoji vilnos vėlimo banga ėmė ridentis per pasaulį“, – aiškina Olga, daug dalykų velti išmokusi būtent iš interneto.

Jai antrina Ana, kad gerai suveltas merinosų vilnos veltinis puikiai laiko formą. Ypač tai aktualu jai, veliančiai skrybėles ir kepures. „Įsivaizduokite, kad suveltas merinosų vilnos veltinis plastiškas ir gerai formuojasi, o išdžiūvęs – puikiai išlaiko suteiktą formą, – aiškina A. Strukova. – Tačiau jėgų ir kantrybės šiam darbui reikia nemažai.“

Kitokie: ar kada nors kokioje nors avalynės parduotuvėje esate mačiusios tokius gražuolius? Olgos velti ryškiai geltoni aulinukai traukte traukia moterų dėmesį. / O. Nugarienės ir A. Strukovos asmeninio archyvo nuotr.

Lemtingas užsakymas

Ana vėlėjos karjerą pradėjo nuo skrybėlės, Olga – nuo šaliko sūnui. Paskui bandė velti rankines, kurias dar gražiai išsiuvinėdavo. Vieną dieną pusbrolis paprašė Olgos nuvelti jam batus. Ilgai nemąsčiusi moteris nusprendė priimti giminaičio iššūkį, nes internetu jau buvo gavusi puikių batų vėlimo pamokų.

Ar jų užteko, kad ryžtųsi tokiam dideliam darbui? „Jeigu patirtimi dalijasi geras meistras, atskleidžia visas savo darbo subtilybes, tuomet taip“, – tikina Olga ir priduria, kad pradžioje teko kartoti ne vieną kartą, kol galiausiai pasiekė savo tikslą. Prireikė pusės mėnesio, kol batai pusbroliui buvo nuvelti.

Moterys aiškina, kad vėlimas nėra greitas darbas ir kad kūrybininkas, įdėjęs per mažai laiko tam tikrame darbo etape, gaus nekokybišką gaminį, kurį paskui turės taisyti dvigubai ilgiau.

Šiandien vėlėjos tikina išmokusios gerai paskirstyti laiką. Kol vienas gaminys džiūsta, dirba prie kito – braižo, kloja, puošia. Veldamos batus, šlepetes (tai daro iš storesnės, šiurkštesnės vilnos) nepamiršta ir darbo pirštinių, nes dirbdamos be jų pratrintų odą kiaurai.

Ir patogumui, ir grožiui

Kiekvieną rytą seserys skuba į savo ateljė, kurioje ne tik dirba, bet ir priima lankytojus. Pažvelgus į turtingą veltinių ekspoziciją raibsta akys. Čia galima rasti visokiausių grožybių tiek iš plonesnės vilnos, maišytos su šilku, tiek ir iš storesnės, šiurkštesnės.

Mes pačios irgi puošiamės savo kūriniais, ypač batais, nebent lauke būtų per didelis karštis arba reikėtų aukštakulnių.

„Iš plonos vilnos su šilku veliame šalikus, skraistes, papuošalus su šilkinėmis rožėmis, pirštines, riešines, rankines, liemenes, sukneles, sijonus, skrybėlaites ir kepures. Iš storesnės gaminame šlepetes ir avalynę, skirtą įvairiems metų laikams“, – vardija O. Nugarienė.

Dirbtuvėse moterys turi ir aukštą didelį stalą, kuris užima beveik visą kambarį, nes didesniems daiktams padaryti reikia labai daug vietos. Vilna palto ar suknelės detalėms turi būti išklota plonai, bet jai reikia trigubai didesnio ploto, nes vėliant ji susitrauks tiek, kiek reikia, kad daiktas būtų norimo dydžio.

Dažnai į seseris kreipiasi žmonės, turintys fizinių problemų. Jiems sunku prisitaikyti batus paprastoje avalynės parduotuvėje. „Visokių kojų dirbdamos esame mačiusios – ir sutinusių, ir dramblio, ir su išsišovusiais nykščių kauliukais. Veliu vienam nevaikštančiam vaikeliui, kuriam nuolat šąla kojytės. Yra žmonių, kurie nešeina į lauką, būna tik namuose, tad jie vis prašo šiltų veltų naminių aulinukų“, – vardija skirtingiausius užsakymus vėlėjos.

Kita pirkėjų auditorija – stilingoji, išsiskirti savo apranga norinčios moterys. „Vienos nori ypatingos spalvos, kitos – originalaus dizaino su veltomis puošmenomis ant batų. Kartais net blizgučių su karoliukais. Štai neseniai vienai moteriai vėliau trijų dalių komplektą – kedukus ir du šalikėlius – blankesnį ir ryškesnį, kad galėtų jais puoštis pagal nuotaiką“, – aiškina Olga.

Sprendimas: pabodusios gėlėtos skarelės atraižos, įveltos į šlepečių viršų, – ir tvaru, ir įdomu. / O. Nugarienės ir A. Strukovos asmeninio archyvo nuotr.

Vilnos ir šilko draugystė

Kai nori pailsinti rankas nuo fiziškai sunkesnių darbų, kūrybininkės velia sages. Dažniausiai – įvairias gėles arba paukščiukus. Šalia Olgos namų yra bendras su kaimynais sodelis, kur moteris turi savo gėlių darželį. Todėl, kai nori nuvelti sagei kokią našlaičių ar alyvų puokštelę, pavyzdžių nereikia toli ieškoti.

„Galiu čia pat patyrinėti, kaip dera spalvos ar kaip išsidėstę žiedlapiai“, – džiaugiasi O. Nugarienė ir priduria, kad segėms velti reikia daug kruopštumo, technologijos išmanymo. Seges ji vadina net atskira vėlimo – vilnos juvelyrikos – pakraipa. Užtai kai velia šlepetes arba batus, naudoja ir specialius medinius įrankius – rintę, kočėlą, medinius trintukus ir būtinai kurpalius. Vien delnų jėgos neužtenka.

Kad batai ir šlepetės būti įdomesni, Olga ir Ana juos pagyvina į vilną įveliamo šilko arba skarelių raštais. Tuomet ant vilnos sluoksnio yra dedamas audinys, turintis gražų piešinį, dažniausiai gėlėtas. Veliant vilna kiaurai pereina per audinį ir dvi medžiagos susikabina, moterų žodžiais, susidraugauja, dėl to išeina labai gražus naujas raštas.

„Natūralus šilkas suteikia veltiniui švelnumo, o kartu ir stangrumo, patvarumo. Todėl jei veliame plonus vasarinius batelius, būtinai į jų vidinį sluoksnį įdedame ir natūralaus šilko audinio“, – aiškina Ana.

Atgaiva: kai pavargsta nuo sudėtingų vėlimų, moterys griebiasi segių su gėlių žiedas ir paukščiukais. / O. Nugarienės ir A. Strukovos asmeninio archyvo nuotr.

Kuo plonesnė – tuo švelnesnė

Yra žmonių, kuriems vilna kanda ir jie negali jos nešioti. Anot vėlėjų, problema bus išspręsta, jei pasidomėsite, iš kokios vilnos pagamintas tam tikras drabužis ar avalynė. Jei iš šiurkščios storos kalnų avių vilnos, skirtos šlepetėms, bus nuveltas šalikas, – aišku, niekas nenorės jo rištis. Tas pats ir su megztiniais – retas žmogus su malonumu dėvės šiurkščios kaimiškos vilnos megztinį.

Vilnos plonumą nulemia gyvūno plauko storis, kuris matuojamas mikronais (mic). 16–18 mic – ypač plona vilna, 21–23 mic – labai plona. Tokio plonumo dažniausiai būna merino vilnos plauko storis, o gaminiai iš jos – švelnūs, nekandantys net kūdikiams.

Vėlimui naudojama įvairių gyvūnų vilna – ožkų, kupranugarių, jakų, lamų, triušių, kiškių, net šunų ir kačių, tačiau dažniausiai kartu su avių vilna.

Savo gaminius moterys velia iš trijų rūšių vilnos. Pirmenybę teikia merinosų. Italijoje yra gamykla, kuri apdirba merinosų vilną – ją šukuoja, dažo, o paskui eksportuoja į kitas šalis, taip pat ir į kaimyninę Latviją. Taigi, tikina pašnekovės, šiandien  gauti kokybiškos žaliavos vėlimui visai nesunku. Kadangi merinosų vilna labai plona, švelni, ilgapluoštė, banguota, gerai veliasi, ji skirta drabužiams, aksesuarams ir visiems daiktams, kurie liečiasi su oda, velti.

Meistrystė: puoselėjamo darželio gėlės tampa modeliais segėms. / O. Nugarienės ir A. Strukovos asmeninio archyvo nuotr.

Šiluma ir kokybė

Kita vilna, kurią naudoja seserys, – Austrijos Tirolio kalnuose užaugusių avyčių vilna, sukaršta Lietuvoje. Tvirtas ir standus veltinis iš jos – garantuotas.

Paklaustos, kodėl nevelia iš lietuviškų avių vilnos, seserys surimtėja: „Vėlimas – kuopštus ir fiziškai nelengvas darbas. Labai svarbu, kad medžiagų kokybė ir savybės nekistų, būtų be staigmenų“, – aiškina jos.

Šiandien, keliaudami po Lietuvą, rastume ne vieną egzotiškų alpakų ūkį. Vieni augina jas dėl pramogos, kiti – dėl itin geros kokybės vilnos. Kodėl seserys jos nepaminėjo?

Olga aiškina, kad alpakų vilnos į kai kuriuos savo gaminius jos deda, bet tik tuomet, kai nori suteikti jiems papildomos šilumos. Velti vien iš alpakų vilnos būtų per daug brangu, o žmogui dėvėti – dar ir per šilta. Priklausomai nuo alpakų amžiaus ir veislės, jų vilna vidutiniškai 4–6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avių, bet, anot vėlimo profesionalių, ne visada gerai veliasi be avių vilnos.

Nors daugeliui veltiniai drabužiai, avalynė labiau asocijuojasi su šaltuoju metų laiku, vasaromis seserys taip pat nesiilsi. Vėjuotiems atostogų vakarams prie jūros jos velia itin plonas šilkines skraistes ir ne tik jas. „Vasaros viduryje prasideda šiltų šlepečių sezonas Kalėdų dovanoms“, – tikina pašnekovės.

Stilinga: net kambarinės šlepetės, papuoštos levandomis, tampa ypatingos. / O. Nugarienės ir A. Strukovos asmeninio archyvo nuotr.

Aprūpina visą šeimą

Iš įdomesnių darbų O. Nugarienė mini veltą paltą. Veltas palto detales reikėjo susiūti rankomis. Olgai teko velti išskirtinius ryškiai geltonus aulinukus, kuriuos dekoravo stilizuotų medžių motyvu.

„Būna, kad sulaukiame iššūkių. Tuomet sukame galvas, kaip juos apžaisti technologiškai“, – prisipažįsta sesės ir pasakoja atvejį, kai teko velti batelius vienam berniukui, kurio kojelės buvo kitokios nei visų. Tokiais atvejais Olgai labai praverčia jos pirmoji – inžinierės statybininkės – specialybė. „Namų taip ir neteko statyti – tik batus“, – juokiasi ji.

Prakalbus apie laisvalaikį, Olga sako, kad mėgsta rankas suleisti į žemę, pasikapstyti gėlių darželyje prie namų. Anai labiau patinka skaityti knygas. Seserys džiaugiasi, kad auga joms pamaina – Anos dukrai Vėrai, kuri yra antro kurso Dizaino kolegijos studentė, vėlimas irgi patinka.

Savo veltais gaminiais – daugiausia šlepetėmis – moterys jau aprūpinusios visus šeimos narius. Ir tuos, kurie pageidavo, ir net tuos, kurie nepareiškė didelio noro. „Mes pačios irgi puošiamės savo kūriniais, ypač batais, nebent lauke būtų per didelis karštis arba reikėtų aukštakulnių“, – tikina seserys.