Maldos bus skiriamos ir 1,7 tūkst. organų donorams, kurių dovanoti organai suteikė viltį gyventi ir išgelbėjo sunkių ligonių gyvybę. Tiek jų buvo per 49 metus, nuo atliktos pirmosios inksto transplantacijos Lietuvoje. Tą dieną taip pat bus meldžiamasi už ligonius ir jais besirūpinančiuosius, kad gyvybę priimtų kaip Dievo dovaną.

Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis.

Religija skatina donorystę

„Džiaugiuosi, kad žmonės atranda bažnyčios mokymą apie donorystę. Savęs dovanojimas kitam ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme yra didelė dorybė ir vertybė. Kitam dovanotas organas yra turbūt didžiausia meilės išraiška. Darysime didžiausius stebuklus – gydysime vieni kitus, dovanodami save. Tai yra gėris, nes mes katalikai, tikime, kad Dievas, prie savęs priglaudęs žmogų, prikels tą patį asmenį su visu kūnu ir siela. Meilė niekada nenuskriaudžia. Meilė visada apdovanoja“, – savo mintimis dalijasi kunigas Ričardas Doveika.

Tą dieną, vienoje iš „Piligrimų kiemelyje“ įsikūrusių pavėsinių pokalbiui apie organų donorystę kvies „Gyvasties“ nariai, gyvenantys su persodintu inkstu ar laukiantys tokios operacijos.

„Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis. Atiduok mano regėjimą žmogui, kuris nė karto nematė patekančios saulės,“ – rašo Robertas N. Testas „Donorystės“ himne.

Aušra Degutytė, „Gyvasties“ prezidentė sako, kad žmonėms, gyvenantiems po persodintos širdies, inkstų, kepenų ar plaučių operacijos, matantiems dėl to, kad buvo persodintos ragenos, pacituotos himno eilutės ne šiaip gražūs žodžiai, o gyvenimas. Dovanotas gyvenimas. Dovanotas tų, kurių didžiosios daugumos šiandien jau nebėra – organų donorų. Jiems padėkoti galimybės jau nėra, tačiau tie, kurie prisikėlė antram gyvenimui jų nepamirš niekada. Lietuvoje šiuo metu su persodintu organu gyvena apie 1 tūkst. žmonių.

Didieji Šilinių atlaidai vyksta 2019 m. rugsėjo 7–15 d. Šiluvoje.