Šiluvos meno bienalė: A. Jonkutės paroda gelbsti nuo informacinio triukšmo

  • Teksto dydis:

Pirmoji bienalės diena – birželio 13-oji – prasidėjo svilinant iki tol Lietuvoje nematytam 35 laipsnių karščiui. Norisi tūnoti kur nors pavėsyje, stebint papilkėjusius nuo karščio aplinkos kontūrus. Raminančios pilkos spalvos dėmės pasitiko ir atėjusius į Agnės Jonkutės parodos atidarymą Šiluvos piligrimų informacijos centre.

Pirmasis įspūdis – įrėminti apniukusio dangaus lopinėliai ar nurimusios po audros jūros fragmentai. Tačiau tai tik apgaulingas, hipnotizuojantis sidabro mėlis, kurio gelmėse slypi visai kiti kodai.

Šis pilkasis minimalizmas neatsiveria iš karto, tiesiog reikia nusikratyti kiekvieną dieną mus persekiojančio įkyraus aplinkos margumyno, mintyse „nurengti“ šį nenatūraliai spalvotą pasaulį iki pirmapradžio būvio. Tada prabyla kiekvienas potėpis ir įmanoma įžvelgti labai individualią prasmę šiuose pilkų atspalvių kloduose.

Žinoma, šitos pilkosios ekstazės būsenoje nejučia užplūsta vaizdiniai, įkvėpti ypatingos šio Lietuvos miestelio pamaldumo auros. Galvoje ima suktis padriki Naujojo Testamento fragmentai ir skambėti Pranašo žodžiai. Tai neišvengiamas pašalinis efektas, tačiau jis padeda suvokti, kad meno kalba, kaip ir esminės tikėjimo tiesos, nereikalauja daug žodžių. Jėzaus pamokymai buvo labai paprasti – apie grūdą, nesudygsiantį ant suvažinėto kelio, ar nepraktišką piemenį, išėjusį ieškoti vienos avelės.

Šių dienų edukatoriai galėtų paprieštarauti – tie žodžiai buvo skirti paprastiems žmonėms – žvejams, nusidėjėlėms ir panašiai, mums jau reikia daug rafinuotesnių paaiškinimų. Petras su Simonu metė savo tinklus ir nusekė paskui mokytoją, vos jį išgirdę. Ar mes paliktume savo internetinius tinklus, jei į mus kreiptųsi netikėtai pasirodęs Dievo Sūnus? Aišku ne, mes jo net nepažintume.

Agnė Jonkutė taip pat nedaugžodžiauja savo kūryba, jos meno kalba taupi ir santūri. Tiesiog reikia ilgiau pabūti su jos paveikslais ir pilkasis sidabro mėlis prabyla, tuščios erdvės užsipildo paslėptomis prasmėmis.

„Man įdomu žmogaus kaip stebėtojo ir tuščios erdvės, šiuo atveju fiziškai neapkrautos ir išvalytos architektūrinės erdvės, santykis, kuomet, nurimus informaciniam triukšmui, stebėtojui atsiveria kasdienybėje „pasimetęs“ šviesos grožis. Man ypač įdomus šviesos kelias paviršiumi, jos pasirodymas bei išnykimas“ – taip apie savo kūrybą kalba dailininkė.

Agnės Jonkutės paroda Šiluvos piligrimų informacijos centre (M.Jurgaičio g. 17) veiks iki 
liepos 17 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių