Skulptūros mieste: erdvė ir iššūkis

Kas yra viešasis menas? Pasauliniai pavyzdžiai rodo, kad tai daugiakultūrių idėjų eklektika, kad ir kam dedikuojamas kūrinys, kad ir kur jis eksponuojamas, kad ir kokių intencijų būta jį kuriant ir komponuojant viešojoje erdvėje, ir, žinoma, pats viešosios erdvės kontekstas, suteikiantis arba atimantis iš kūrinio jo vertę. Visa tai demonstruoja viešojo meno dinamiką.

Šiuolaikinis viešasis menas labai svarbus miesto gyvybingumui, jis skatina dialogą ir bendrą tapatybę, puošia viešąsias erdves, pritraukia gyventojų ir turistų. Pačių objektų žinomumas sukuria šurmulį socialiniuose tinkluose ir padidina miesto patrauklumą. Tenka pripažinti skulptūrų socialinį ir kultūrinį poveikį, per jas atsirandantį miesto ir jo gyventojų ryšį.

Meno instaliacijos, skulptūros ir freskos atspindi socialines, kultūrines ir aplinkosaugos temas. Teoriškai jos susitelkia į dialogą ir įtrauktį, skatindamos mus dalytis patirtimi, papildydamos miesto kraštovaizdį ir atspindėdamos besikeičiančias visuomenės vertybes. Vis dėlto čia neapsieinama be kuriozų. Tai lemia menininkų nuostatos, deramas ar netinkamas kūrinio vietos parinkimas, stiliaus atitikimas minėtai erdvei ir pasirinktai idėjai išreikšti ir, žinoma, bendruomenės reakcija, kuri gali nulemti kūrinio vaidmenį istorijoje, savaip pervardyti kūrinį ir interpretuoti jo misiją.

Pakalbėkime apie dažniausiai sutinkamą viešojo meno formą – skulptūras ir instaliacijas. Dažnai tai didelės apimties kūriniai, pasitinkantys mus ir miesto svečius gatvėse, aikštėse, skveruose, parkuose. Kodėl šiuolaikinio meno kūriniai yra svarbūs? Visų pirma  todėl, kad jų yra, atsiranda ir atsiras. Nesvarbių meno kūrinių mieste neturėtų būti visai, išskyrus dekoratyvias skulptūrėles, kad turistai galėtų patapšnoti. Didieji kūriniai turėtų būti skirti istorijai perteikti.

Yue Minjunas. A-maze-ing Laughter.

Pasaulyje yra gerų ir labai blogų skulptūrų pavyzdžių. Vienos sukurtos laikantis tradicinės, modernistinės sampratos, kitos – realizuojant šiuolaikinio meno idėjas, trečios priskirtinos dizaino kategorijai, tačiau visos vienaip ar kitaip reikalauja mūsų dėmesio. Šiam tekstui parinkau skirtingo laikotarpio modernizmo, postmodernizmo eros, popmeno stiliaus pavyzdžių, kurie iš pažiūros atrodo tarsi ateiviai įprastoje miesto erdvėje, tačiau perteikia savitas vizijas ir kviečia praeivius sustoti, pamąstyti, galbūt net suabejoti savo nuostatomis. Kiekviena jų – menininko dialogas su erdve ir visuomene, menininko estetinė deklaracija, kuri kelia tiek susižavėjimą, tiek ginčų.

Čia matote drąsių kūrinių, kurie tarsi teptuko ryškių spalvų potėpiai miesto drobėje. Jie traukia akį ir sukelia emocijų audrą. Kad ir kaip būtų, šie objektai, nors skirtingi savo forma ir idėja, prisideda formuojant miesto veidą. Jie kuria unikalų kultūrinį peizažą, kuriame susipina praeitis ir dabartis, tradicija ir įvairūs jos interpretavimo būdai. Susidūrę su aprašytais pavyzdžiais gyvai, turbūt pagalvotumėte – o kam visa tai? Ką visa tai reiškia? Kas tuo norėta pasakyti? Tačiau pradėkime ekskursiją.

Gustavas Vigelandas. Vyras persekiojamas keturių genijaus dvasių.

Menininkai, kūriniai ir jų aplinka

Tinkamo kūrinio tinkamoje vietoje santykį iliustruotų Mineapolio (JAV) skulptūrų parko atidarymui 1988 m. sukurto vieno iš JAV popmeno pradininko Claeso Oldenburgo „Spoonbridge and Cherry“. Tai milžiniško šaukšto skulptūra, kurios gale puikuojasi vyšnia. Šis tvenkinyje atsispindintis Mineapolio skulptūrų sodo simbolis sujungia kasdienius objektus su monumentaliu aplinkos mastu, tampa žaismingu ir vizualiai įspūdingu orientyru. „Spoonbridge ir Cherry“ dydis yra 9 m x 15,7 m x 4,1 m. Skulptūra sukurta iš nerūdijančio plieno ir aliuminio, padengta emaliu. Šaukštas sveria 2 630 kg, o vyšnia – 544 kg. Perkeltas, tarkime, į miesto rajoną objektas taptų pretenzingas ir veikiausiai ardytų nusistovėjusią vizualinę tvarką.

„A-maze-ing Laughter“. Šį kinų popmeno veterano Yue Minjuno 2009 m. sukurtą kompozicijos pavadinimą būtų galima versti kaip „Beprotiškas kvatojimas“. Y. Minjuną iš kitų autorių išskiria iš visų jėgų desperatiškai besijuokiantys personažai. Mortono parke, Vankuveryje (Kanada), eksponuojamą instaliaciją sudaro keturiolika milžiniškų bronzinių statulų, vaizduojančių vieną įvairių audringo juoko būsenų figūrą. Perdėta išraiška sukuria įtraukiančią atmosferą, kviečia žiūrovus džiaugtis, fotografuotis ir, žinoma, kartu pasijuokti.

Nesvarbių meno kūrinių mieste neturėtų būti visai, išskyrus dekoratyvias skulptūrėles, kad turistai galėtų patapšnoti.

Kiekviena skulptūra yra maždaug 3 m aukščio ir sveria apie 250 kg, kuria paties menininko isteriško juoko būsenos įvaizdį. Ši instaliacija  sukurta tarptautinės Vankuverio skulptūros bienalės, kurioje viešosiose erdvėse eksponuojami šiuolaikiniai kūriniai, metu. Užrašas šalia meno kūrinio skelbia: „Tegul ši skulptūra įkvepia jus juoktis ir linki džiaugsmo visiems, kurie tai patiria.“ Kaip matote, kūrinys vėl atsidūrė tinkamame kontekste – meno bienalėje, nors dėl įkyraus stiliaus, menininko savęs replikavimo ir ar tikrai ši skulptūrinė grupė yra žaisminga, o gal kelia metafizinę siaubą, būtų galima daug diskutuoti.

Norvegų klasiką, paties Auguste’o Rodino mokinį skulptorių Gustavą Vigelandą (1869–1943), Nobelio taikos premijos medalio kūrėją, turbūt būtų nepadoru kritikuoti už jį labiausiai išgarsinusį kūrinį – „Vyrą, persekiojamą keturių genijaus dvasių“. Frognerio parke, Osle, kur  surinkta jo panašaus tipo skulptūrų serija, išaukštinanti žmogaus anatomijos grožį ir vaizduojanti visą žmogaus gyvenimo ciklą: darbą, santykius, intymumą tarp vyrų ir moterų, jauno ir seno, ryšį tarp šeimos narių ir nenumaldomą kelionę link vieno tikslo – mirties, pastaroji atrodo gana keistai. Šios kompozicijos idėja buvo pavaizduoti dvasias, kurios kankina žmogų. Kai kuriuos žiūrovus piktina, kad dvasias atstojo nuogi kūdikiai, o žinią, kaip žmogus sugeba įveikti save, – smūgiai ir spyriai.

Douglas Couplandas. Skaitmeninė orka.

Douglo Couplando 2010 m. sukurta „Skaitmeninė orka“ puikuojasi Vankuverio (Kanada) uosto pakrantėje. D. Couplandas – Kanados menininkas ir rašytojas, žinomas dėl sintetinio šiuolaikinės kultūros pateikimo savo darbuose. Ši banginį žudiką vaizduojanti skulptūra sukurta iš pikselių. Atidžiau pažvelgęs matai, kad kūrinyje naudojamos medžiagos ir spalvos primena kasdienį uosto gyvenimą. Skaitmeninės estetikos ir gamtos subjekto sugretinimas skatina apmąstyti natūralumo ir technologijų sankirtą. Be abejo, mums gali nepatikti prikišamas skaitmeninės estetikos propagavimas ten, kur mažiausia jos norisi.

Visuomenė nuolat aktyviai diskutuoja, ypač kai meninė invazija vienokia ar kitokia forma įsiveržia į iki tol buvusias tuščias, įprastas neįpareigojantiems pasivaikščiojimams erdves. O jeigu tai dar susiję su morale, etika ir politika? Labai daug diskusijų sukėlė architekto Peterio Eisenmano šalia Brandenburgo vartų, Berlyne, 2005 m. suprojektuotas Holokausto memorialas. Paminklą sudaro 2 711 antkapius ir karstus primenantys betoniniai stačiakampiai. Jie be įrašų, vardų ar religinių simbolių. Kritikai protestavo, kad Berlyno memorialas Vokietijoje yra pernelyg abstraktus ir nepateikia istorinės informacijos apie nacių holokausto kampaniją prieš žydus. Tačiau būtent abstraktus dizainas ir anonimiškumas yra stiprioji šio kūrinio pusė. Jūs turite tapti instaliacijos dalimi, pereiti per ją, pasiklysti – tik tada kažkieno siaubas ir sielvartas tampa bendriniai, apčiuopiami ir realūs. Simbolizuojantis didžiulę netektį per Holokaustą memorialas kviečia susimąstyti. Tačiau, jei žiūrėsime formaliai, atsiradus paminklui dingo aikštė. Tai pavyzdys, kaip paminklai keičia ne tik mūsų sąmonę bet ir įprastus maršrutus, miestą, kokį atsimename.

Apie sėkmę, verslą, visuomenės gerovę tiesiogiai ir ironiškai kalba prancūzų dailininko Césaro Baldaccini „Nykštys“. Tai 1983 m. sukurta monumentali išdidinta autoriaus nykščio versijos skulptūra Defanso verslo rajone, kuris vadinamas Paryžiaus Manhatanu. Pagaminta iš bronzos, ji su humoru griauna tradicines viešojo meno sąvokas. Nykštys-kolosas tampa stiprybės ir atsparumo simboliu finansinio centro širdyje. C. Baldaccini žinomas dėl savo novatoriško požiūrio į medžiagas, buvo žymi Naujojo realizmo judėjimo figūra, metanti iššūkį meno normoms pasitelkiant netradicines išraiškos priemones. Nykštys yra 12 m aukščio ir sveria 18 t.

Jeffas Koonsas. Šuniukas.

1997 m. šalia Gugenheimo muziejaus, Bilbao mieste, Ispanijoje, iškilęs postpopmeno ir žymiausio kičo estetikos propaguotojo Jeffo Koonso „Šuniukas“ yra didžiulė Vakarų Škotijos baltojo terjero kopija – gėlių skulptūra. Žaismingas mielo milžiniško šuniuko, padengto ryškiomis gėlėmis, sugretinimas su modernia muziejaus architektūra žavi lankytojus, sukurdamas savotišką meno ir gamtos derinį. Gėlės, dengiančios „Šuniuko“ skulptūros karkasą, žydi skirtingais metų laikais, užtikrindamos nuolatinę vizualinę kaitą. Dekonstruktyvistinio stiliaus muziejaus architektūra jau savaime konfliktuoja su tradicija, teigia agresyvią invaziją į aplinką, tad „Šuniukas“ atrodo lyg šypsena groteskiškame įvairių emocijų, stilių ir gyvenimo būdų visuomenės portrete. Kitą vertus, čia jis gali būti – juk objektą nesunku demontuoti, tad siūlau tai vertinti kaip vieno meno kūrinio parodą po atviru dangumi.

Kad nebūtų per mažai J. Koonso, kurio pompastiško meno pasaulyje yra tikrai daug, susipažinkite su dar vienu kūriniu – „Sėdinti balerina“. Jis rado vietą pačiame Rockefellerio centre, Niujorke. J. Koonso kūrinys buvo įkvėptas amžių sandūros porcelianinės balerinos figūrėlės  „Balerina Lenočka“, kurią savo laiku sukūrė ukrainiečių skulptorė Oksana Žnikrup. Leidimą kopijuoti skulptūrėlę J. Koonsui davė dailininkės įpėdinė, dukra Leontina Lozovaya. Objektas pagamintas iš menininkui patinkančio poliruoto dažyto plieno. Kai saulės spinduliai slysta beveik 14 m aukščio balerina, ši tampa didžiuliu veidrodžiu, atspindinčiu ją stebinčius. Pasak J. Koonso, šis efektas sukuria ypatingą gyvybinę energiją, kviečia susimąstyti apie paprastumą, o balerina a la moderni Venera, simbolizuoja absoliutaus grožio idėją. Tuo kičas ir žavus. Kuo juo daugiau, tuo paprasčiau viskas atrodo.

Kimiyo Mishima 2012 m. Tennozu saloje, Šinagavoje, Japonijoje, įkurdino didžiulę šiukšliadėžę, kurioje matome milžiniškas keramines įprastų daiktų, pvz., maisto, gėrimų indelių, cigarečių pakelių, kopijas. Jos kūryba, kuriai įtaką darė Amerikos popmenininkai, tokie kaip Claesas Oldenburgas ir Andy Warholas, pabrėžia modernios, šiuo atveju provakarietiškos, visuomenės santykį su šalies tradicijomis. Be abejo, į kūrinį galima žiūrėti kaip į ekologinę agitaciją ar tiesiog šmaikštų, provokuojantį objektą, kuriam ypatingos reikšmės suteikti nebūtina.

Claesas Oldenburgas. Spoonbridge and Cherry.

Asmenybės, personažai ir laikas

Išskirtinėms asmenybėms kartais nepasiseka su jų gyvenimo prasmės, įdirbio įamžinimu po mirties. Manau, tai neturėtų būti tipiški memorialiniai paminklai – stovylos, tačiau menine forma išreikštas žmonių veiklos pratęsimas. Bet. Yra vienas bet. Iš esmės kalbame apie meninę interpretaciją. Ji gali mums patikti arba ne. Arba būti įgyvendinta ne savo vietoje ir sukurta ne savo laiku. Arba mums reikia labai pasistengti, kad prisikąstume iki konkrečios interpretacijos prasmės.

Geras menas viešojoje erdvėje yra toks, į kurį vizualiai neatsitrenki, o tik jauti jo buvimą.

Šalia Franzo Kafkos muziejaus Prahoje, Čekijoje, pamatysite čekų provokatoriaus Davido Černy skulptūrą pavadinimu „Besišlapinantys personažai“. Fontano, kuriame tai vyksta, baseinas yra Čekijos Respublikos formos. Jame vienas priešais kitą stovi 2 m aukščio vyrų figūros, besišlapinančios į vandenį pagal jūsų pageidavimus. Tereikia išsiųsti SMS žinutę nurodytu numeriu. F. Kafką, vienas garsiausių šalies literatų, visą gyvenimą kankino nepasitikėjimas savimi ir depresija. Ši veidrodinė, tete-a-tete autoriaus skulptūra – lyg jo paties monologas su savimi, siekia fiziškai įkūnyti gana šizofreniškas rašytojo mintis. Gal ir mus pačius?

O štai konfliktiškesnis kūrinys, įžiebęs ne tik diskusijų, bet ir grasinimų viešpaties bausme. Ši keistoji popiežiaus Jono Pauliaus II statula nemėgstama Vatikane. Italų menininko Oliviero Rainaldi projektas, pirmą kartą įgyvendintas 2011 m., sulaukė itin neigiamų atsiliepimų tiek iš vietinių, kurie kasdien eidavo pro statulą, tiek iš viso pasaulio pontifiko gerbėjų, o Vatikano meno kritikas atvirai pavadino kūrinį nuodėme. Žmonės manė, kad didžiulė beveidė dabar jau šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II statula, kurios pagrindinis akcentas – neva dvasinę šilumą teikiantis išskleistas apsiaustas, buvo pernelyg beasmenė. O. Rainaldi buvo priverstas stovylą perprojektuoti, tačiau, net ir padarius pakeitimų, vertintojai liko nepatenkinti.

Peteris Eisenmanas. Holokausto memorialas.

Paminklas „Pokalbis su Oscaru Wilde’u“ Londono centre buvo atidengtas 1998 m. Tai suolelio ir granito sarkofago derinys, o jo viršuje iškyla O. Wilde’o biustas, čia pat išnyrančios rankos pirštai spaudžia cigaretę. Poetui, dramaturgui ir žymiausiam Viktorijos epochos dendžiui įamžinti buvo skelbtas konkursas, Maggi Hambling projektas atrinktas iš dvylikos pretendentų. Taigi turite galimybę pabendrauti su O. Wilde’u, tarsi jis būtų pakilęs iš savo kapo, bet tai gana baugu. Žvelgiant į garsaus autoriaus veidą, jis atrodo taip, lyg jį būtų apgraužę kirminai. Tikėkime, kad O. Wilde’as būtų atlaidus skulptūrai, skulptorei ir pakartotų savo posakį: „Prastas menas yra gerų ketinimų rezultatas.“

Būna, kad nepasiseka ir meno kūrinių personažams. Kaip kad Šiaurės Renesanso genijaus Albrechto Dürerio žinomos akvarelės  pagrindiniam veikėjui kiškiui. Skulptūrą, remdamasis šiuo motyvu, 1984 m. sukūrė Jurgenas Goertzas. Kompozicijoje jis metaforiškai perteikė A. Dürerio gyvenimą ir kūrybą. Namas, iš kurio išsiveržia kiškis, simbolizuoja Niurnbergo miestą, kuriame A. Düreris gimė ir praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Didysis kiškis – patį menininką, o mažesnis kiškis ant gretimo pjedestalo viršuje – jo dvasią, vis dar tvyrančią mieste.

Įdėmiau apžiūrėję šio išverstakio megazuikio skulptūrą pamatysite, kad didelis žvėris atrodo lyg užkritęs ir išvertęs medinę dėžę, iš kurios išsilieja daugybė mažų ir ne mažiau demoniškai atrodančių kiškių. Negana to, po šiuo sunkiasvoriu slypi sugniuždytas žmogus, kurio ranka tiesiasi iš po milžiniškos gyvūno. Jei tai buvo satyra, ironija, groteskas – kūrybos naštos hiperbolė, tai jos akivaizdžiai padauginta.

Geriausias receptas nuo visų įmanomų klaidų, perdėto savęs sureikšminimo (tai taikoma menininkams, įamžinantiems kokią nors datą, asmenį ar įvykį) yra paprastumas.

Islandų menininkas Olafuras Eliassonas kartu su geologu Miniku Rosingu 2015 m. atsivežė iš Grenlandijos dvylika ledkalnio gabalų, kurie buvo išdėstyti tarsi laikrodžio valandos. Paryžiaus klimato konferencijos metu jie buvo eksponuojami Panteono aikštėje, kad žiūrovai galėtų stebėti, kaip ledas tirpsta ir pajusti gamtos didybę. Dvylikai blokų suirti prireikė dvylikos dienų – tokia buvo konferencijos trukmė. Jiems ištirpus viskas grįžo į savo vietas. Juk skulptūrinei instaliacijai neprireikė nei postamentų, nei apipavidalinimo ar kitų skulptūras apipinančių aksesuarų ir vingrių jų atsiradimo priežastį paaiškinančių aprašymų. Šios skulptūrinės kompozicijos pagrindinė mintis buvo perteikti pastovumo, jau minėto paprastumo idėjas be papildomų išorinių atributų, kurie tik trukdo žiūrovui suvokti esmę. O. Eliassono kūrinys tapo tarsi kvietimu kontempliuoti, kai laikas ir vieta netenka savo įprastos reikšmės.

Išvada galėtų būti taip pat labai paprasta – geras menas viešojoje erdvėje yra toks, į kurį vizualiai neatsitrenki, o tik jauti jo buvimą. Tikroji meno jėga – tokia sukurta erdvė, kurioje žiūrovas patiria gryną ir neapibrėžtą jausmą, nepaisant jokių fizinių ribų ar paaiškinimų. Kai menas susilieja su aplinka, žiūrovas jį jaučia ne kaip išorinį objektą, o kaip integralią savo pasaulio dalį.


Šiame straipsnyje: viešasis menasskulptūrosmiestaskultūraSantakaMedijų rėmimo fondas

NAUJAUSI KOMENTARAI

jis

jis portretas
triušis iš Alisos tai geeras :)
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių