Prieš keletą metų su bendraminčiais Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele jis įkūrė "Nuepiko" (Marius Pinigis, Andrius Stakelė, Adrianas Carlo Bibiano, Arūnas Mozūraitis) šokio trupę, jau spėjusią pagarsėti kaip drąsią ir eksperimentų nesibodinčią dabar jau keturių vyrų šokėjų kompaniją. Būtent šioje trupėje pastaruoju metu skleidžiasi kūrybinė M.Pinigio mąstysena.

Apie ją, trupės filosofiją, pastarųjų metų pokyčius ir iššūkius, keliones po Lietuvos regionus ir ateities planus – pokalbis su M.Pinigiu.

– Šiuo metu "Nuepiko" vardas skamba kone visur. Kuo gyvenate ir kvėpuojate šį rudenį?

– Dabar kvėpuojame ne vienu, o keliais kontekstais. Bene svarbiausia šiuo metu yra šokio spektaklio "Perdegimas" sklaida Lietuvoje. Ją finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Pamažu rengiame naują spektaklį –  "Niekur, bet ne čia", kuriame per judesį kalbame apie savotišką limbo būseną. Šio spektaklio kūrybinė komanda bus kiek didesnė, nei mums įprasta. Spektaklyje šokame drauge su "Nuepiko" senbuviais A.Stakele ir A.C.Bibiano bei nauju trupės nariu A.Mozūraičiu. Bet to, spektaklio idėjas plėtoti mums padeda gerai žinomi šokėjai Mantas Stabačinskas ir Vilma Pitrinaitė. O scenografas Aistis Lansbergas kuria scenografiją. Spektaklio premjera turėtų įvykti gruodį.

Nebūtina kurti lengvos pramogos norint, kad susirinktų daugiau žiūrovų. Tuomet neįvyksta tikroji meno sklaida.

Greta viso to dirbame ir prie kiek mažesnių projektų. Aš su Andriumi dirbu prie būsimo solinio spektaklio "Per kūną". Tai darbinis pavadinimas, kuris dar gali keistis. Nuolat kinta ir pati spektaklio tema. Spektaklyje kalbu apie norą įsikūnyti į save, kuris kartais tampa sizifišku darbu. Spektaklio fragmentą neseniai pristatėme Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Tačiau dar labai daug eksperimentuojame. Spektaklis tikrai kis. O Carlo su Arūnu neseniai dalyvavo Kauno miesto kamerinio teatro rengiamame konkurse sukurti spektaklį jaunimui. Savo darbo vaisius pristatė festivalyje "Išeities taškas". Galbūt atsirasiančio spektaklio pavadinimas – "Pakankamas atstumas". Aš su Arūnu neseniai grįžome iš Klaipėdos, kur dalyvavome vieno kur kas didesnio projekto kūrybiniuose procesuose. Kalbu apie spektaklį "Mikado". Jį rengia "Kaunas 2022", Šeiko šokio teatras, "Nuepiko" ir choreografai iš Italijos Vittoria de Ferrari Sapetto bei Andrea Valfrè. Projekte iš viso dalyvauja šešiolika šokėjų. Dalis jų – užsieniečiai. Šis projektas kitąmet bus pristatytas kaip "Kaunas 2022" programos dalis. Scenoje kažkuriuo momentu pasirodys ir bendruomenių atstovai.

Misija: Lvove kurtu šokio projektu M.Pinigis sako norėjęs padėti ukrainiečiams prisijaukinti modernizmo architektūrą, patirti jos estetinį grožį. / N. Parkhomyk nuotr.

Be to, turime keletą idėjų naujiems, nebūtinai scenos, spektakliams. Norėtume sukurti spektaklį berniukams. Ne paslaptis, kad šokis dažnai suprantamas kaip mergaitiška, nevyriška profesija, arba kaip profesija, iš kurios negalima užsidirbti pragyvenimui. Mūsų trupė išskirtinai vyriška. Kai prie trupės prisijungė ketvirtas narys – Arūnas, neišvengiamai sulaukėme klausimų, ar specialiai buriame vyrišką trupę. Tiesa tokia, kad taip tiesiog susiklostė. Tačiau mums tai pasirodė įdomu. Norėtume parodyti berniukams pavyzdį ir šokį pristatyti kaip profesijos galimybę. Be to, šiuolaikinio jaunimo fizinis aktyvumas drastiškai sumažėjęs ir labai primityvus, dažnai apsiriboja kūno kultūros pamokomis, kurios ne visada atliepia šiuolaikinio žmogaus poreikius. Mąstome pastatyti šokio spektaklį mokiniams, šokti jį mokyklų sporto salėse. Nė neabejoju, kad tai būtų įdomu daugeliui.

– Pastarieji pora metų trupei buvo kupini pokyčių. Trupę paliko M.Paplauskas, su kuriuo vėliau sukūrėte šokio filmą "Perdegimas", prisijungė šokėjas A.C.Bibiano, o dabar ir A.Mozūraitis. Ką jūsų vyriškai komandai suteikia visi šie pokyčiai?

– Šie pokyčiai nutiko palankiu metu – per pandemiją. Galėjome reflektuoti, kur kiekvienas esame kaip žmogus ir kaip kūrėjas. Marių, nusprendusį palikti trupę ir toliau keliauti pasirinktu kūrybiniu keliu, pasveikinome. Pastaruosius porą metų buvo akivaizdu, kad videomenas yra jo sritis, kad ir kaip jam svarbus šokis. Nors Marių išlydėjome, mūsų bendradarbiavimas nenutrūko: į ekranus perkėlėme šokio spektaklį "Perdegimas", kurį prieš porą metų statėme kartu su  Mariumi. Turim ir daugiau idėjų kūrybiškai bendradarbiauti. O ir kaip šokėjui, "Nuepiko" durys jam visada atviros.

Išėjus Mariui, kaita buvo natūrali. Carlo jau seniai norėjome pakviesti prisijungti prie trupės. Jautėme poreikį į komandą įnešti šiek tiek ugnies, nes prieš pandemiją buvome kiek įsispeitę į kampą. Marius daug laiko skirdavo filmavimams, Andrius – muzikai. Vien šokiu gyvenau tik aš. Buvo sunku įgyvendinti idėjas. Kadangi Carlo, kaip ir aš, dirba tik su šokiu, kaip trupė, dabar galime daugiau dėmesio skirti šokio dirbtuvėms, judesio edukacijoms. Carlo puikiai įsiliejo ir į "Perdegimą", įnešė į spektaklį naujų spalvų.

O Arūnas pastarąjį sezoną šoko Kauno šokio teatre "Aura", tačiau iki tol geriau buvo žinomas kaip gatvės šokio kovų šokėjas, daug dirbo gatvės šokio bendruomenės labui, siekdamas kelti jos lygį ir tarptautiškumą. "Auroje" jis tapo scenos žmogumi, veda šokio dirbtuves, daug dirba su bendruomenėmis. Atsitiktinai susipažinome su juo vienoje šokio stovykloje. Labai natūraliai pasiūlėme prisijungti prie mūsų trupės. Pamažu tai jis ir daro.

– Jūsų trupėje labai gražus horizantalumas. Nėra visa apimančio hierarchinio balso, kuris nuspręstų, kokias idėjas tyrinėsite ar koks bus judesys. Kaip atsirenkate idėjas, kurias įgyvendinate kaip trupė?

– Horizontalumas – pagrindinė mūsų vertybė. Tačiau ją puoselėti nepaprasta, nes tenka tolygiai pasidalyti atsakomybę. Mes visi nemažai veikiame ne tik trupės ribose, todėl kartais reikia to vieno viską suvienijančio balso. Vis tai sau primename. Esame ir šokėjai, ir vadybininkai. Tai nelengva, bet mums visiems vienodai rūpi, kokia yra mūsų trupė.

Temos, kurias plėtojame, kūryboje atsiranda natūraliai, būnant kartu: diskutuojant ar juokaujant. Apskritai buvimą kartu pradėjome nuo spektaklio "(g)round zero". Tuomet dar nė nebuvo trupės. Idėja kilo mums su Mariumi (Paplausku – aut.past.). Kasdien kėlėme vienas kitam iššūkius, kuriuos vėliau perkeldavome į sceną. "(g)round zero" labai natūraliai įkvėpė "Perdegimą". Jautėme, kad norime kalbėti apie nuolatinį bėgimą, nuovargį, nors pradžioje nė nežinojome, kaip tai pavadinti. 2018 m., kai pradėjome dirbti prie šios temos, pats terminas "perdegimas" dar nebuvo plačiai paplitęs. Ir staiga, 2019 m., apie perdegimą pradėta kalbėti labai plačiai: leidžiamos knygos, tinklalaidės, rašomi straipsniai.

Mažesniuose miestuose labai svarbus pasitikėjimas. Pažinus spektaklyje šokančius šokėjus, žiūrovams paprasčiau susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje.

Net ir mano jau minėta idėja kurti spektaklį berniukams išsirutuliojo labai natūraliai, prie trupės prisijungus naujam nariui. O gal ir neseniai praūžusios olimpinės žaidynės tam turėjo įtakos. Galų gale fizinio aktyvumo tema tampa vis aktualesnė, todėl savaime vis dažniau visi apie ją šnekame. Kartais naujos idėjos atsiranda reaguojant į vieną ar kitą atvirą kvietimą. Svarbu būti atviriems, būti šiuo momentu ir nedaryti nieko priverstinai. Taip atsiranda išlauktos idėjos.

– Akivaizdu, kad "Nuepiko" veikloje svarbus edukacijos dėmuo. Ilgainiui šokio ir judesio edukaciją papildėte diskusijomis apie šokį prieš spektaklius. Be to, jau antrą rudenį su šokio spektakliu "Perdegimas" lankotės įvairiuose, ne tik didžiuosiuose, Lietuvos miestuose. Kodėl jums svarbi šokio edukacija? Ir ką atrandate užsiimdami ja Lietuvos regionuose?

– Vien didmiesčiuose spektaklio sklaida neapsimoka nei finansiškai, nei dėl pačios sklaidos. Kiekviename didžiajame Lietuvos mieste spektaklį galima parodyti po vieną du kartus, ir gastrolės  baigtos. Be to didmiesčiuose viskas kiek nuspėjama. Žiūrovų čia susirenka visuomet, belieka ateiti, parodyti spektaklį, nusilenkti ir išeiti. Auditorija čia daugiau ar mažiau pažįstama su šiuolaikiniu šokiu. Net jei dar nematę, tikrai yra bent girdėję, kas tai yra.

Mes galime prisidėti ugdant pilietinę, kritiškai mąstančią visuomenę, kuri geba įvairius reiškinius interpretuoti pati, ne tik priimti informaciją, gaunamą iš žinių laidų, kurios dažnai yra labai negatyvios. Kultūros, meno misija ir yra reflektuoti tam tikrus gyvenimo reiškinius, kartais juos gal kiek sutirštinant, tačiau estetiškai. Todėl žmonės, stebėdami meną, gali ir atsipalaiduoti, ir atsitraukti nuo savo žinojimo. Man tai atrodo svarbu, nepriklausomai, ar kalbėtume apie didmiesčius, ar apie mažesnius miestus. Pastaruoju metu vis dažniau nešu žinutę, kad mažesniuose miestuose nereikia rodyti tik tai, kas smagu, kaip dažnai manoma. Nebūtina kurti lengvos pramogos norint, kad susirinktų daugiau žiūrovų. Tuomet neįvyksta tikroji meno sklaida.

Prieš kelerius metus Lietuvos šokio informacijos centras ir Šiuolaikinio šokio asociacija inicijavo projektą, kurio metu aplankė kone visus Lietuvos kultūros centrus. Juose pasakojo apie save ir apie šiuolaikinio šokio bendruomenę, ieškojo partnerių, tyrinėjo erdves ir taip kūrė kūrybinį tinką, kad būtų galima į regionus atvežti kokybiško meninio turinio. Projekto metu aplankyta per 60 kultūros centrų. Vienur žmonės kraipė galvomis, kitur labai džiaugėsi naujomis galimybėmis. Taip gimė projektas "PROmetėjas", kurio ribose mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta šiuolaikinio šokio spektakliai, rezidencijos ir edukacijos. Menininkai pasakoja, ką veikia, kaip kuria. Mažesniuose miestuose labai svarbus pasitikėjimas. Štai kad ir "Perdegimas". Iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingai. Tačiau, pažinus spektaklyje šokančius šokėjus, žiūrovams paprasčiau susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje. Dėl to ir svarbios diskusijos prieš spektaklius. Diskutuodami galime pasigilinti į tam tikras problemas.

Norėjosi sukurti duetą su sienomis ir laiptais. Šokį padaryti vertėju, ne okupantu.

Mažesniuose miestuose reikia kur kas daugiau įdirbio. Ir logistiškai tai nepaprasta, juolab kad esame nepriklausoma trupė. Kaskart sėdame į porą automobilių ir leidžiamės į kelią. Patys rūpinamės įvairiomis techninėmis smulkmenomis. Tačiau tai grąžina prie tikrųjų, moljeriško teatro, ištakų.

– Minėjai, kad soliniame spektaklyje, kurį dabar statai, kalbi apie sizifišką žmogaus prigimtį. Prancūzų egzistencialistas Albert'as Camus kvietė Sizifą įsivaizduoti laimingą. Kaip Sizifą matai tu?

– Panašiai, kaip ir kuriant "Perdegimą", klaidžioju kažkur aplink tai, ką šiame spektaklyje noriu pasakyti. Lyg ir žinau, apie ką kuriu, bet dar negebu to įvardyti. Dirbu lėtai. Nusprendžiau spektaklį kurti dalimis. Vis atsitraukdamas ir iš naujo permąstydamas tai, kas jau sukurta. Kartais, praėjus šiek tiek laiko, aiškiai matyti, ko reikia atsisakyti.

Pandemijos pradžioje turėjau daugiau laiko atsigręžti į save, pamėginti suprasti, kas esu, kokie jausmai gyvena mano viduje, kodėl kartais jaučiu kažkokį erzelį arba kad kažko trūksta. Žmogus vis kažko ieško. Man, pavyzdžiui, visada labai svarbios buvo vidinio herojaus paieškos. Todėl pradėjau gilintis į daugelį dalykų: vaikystę, santykius su tėvais ir kitais žmonėmis. Aš esu kinestetinis žmogus, todėl atsakymų į man rūpimus klausimus ieškau per judesį. Ilgainiui man pradėjo atrodyti, kad aš pats kaip Sizifas. Vis ridenu, ridenu tą savo akmenį. Ir vis grįžtu į pradžios tašką. Man tai pasirodė įdomi tema. Pamaniau, kad mes visi savyje turime tam tikro sizifiškumo.

Įdomu, kad beveik visą karantino laikotarpį automobilyje su savimi vežiojausi vieną šokio dangos ritinį, nes galėdavau jį pasitiesti bet kur, bet kada ir šokti. Ta danga man pasirodė it koks akmuo. Taigi galvoje nusėdo metafora. Šokis man vienu metu yra ir saviraiškos forma, ir akmuo, kurį nepaliaujamai ridenu į kalną.

Prigimtis: žinomas šokėjas save vadina kinestetiniu žmogumi, atsakymų į gyvenimo klausimus ieškančiu per judesį. / N. Parkhomyk nuotr.

Dar nežinau, ar tai, ką ruošiu, tikrai taps sceniniu spektakliu. Mokausi būti šiuo momentu, matau tai kaip asmeninę praktiką. Bet tikiuosi, kad ir spektaklis iš to išeis. Niekada nesu šokęs solinio spektaklio. Tai tam tikra akistata su savimi. Tame daug sizifiškumo. Reikia nuolat rasti vidinės motyvacijos ir stiprybės su savimi dirbti.

– Trupėje vis randate būdų kalbėti kiekvienam jūsų asmeniškai rūpimais klausimais, tačiau kartu nesiliaujate gvildenę ir labai universalių temų. Vasarą dalyvavote rezidencijoje Lvove, Ukrainoje, kur su vietiniais šokėjais per judesį tyrinėjote modernistinės architektūros paveldą. Papasakok apie tenykštes patirtis.

– Mums, kaip trupei, tai buvo žingsnis į priekį. Lietuvoje apie modernistinę architektūrą meninėmis priemonėmis kalbama daug. Tačiau dažniausiai iš tiesų kalbama apie save ir savo santykį su aplinka, o ne apie architektūrą. Todėl aplinka dažnai tampa tik fonu. Rezidencijos Lvove metu stengėmės elgtis priešingai – labiau susitelkti į pačią architektūrą, jos laikmetį ir principus, mažiau galvoti apie save. Dirbome Lvovo profsąjungos rūmuose. Svarstėme, kaip galime padėti pastato architektūrai atsiskleisti vietinių žmonių akyse.

Modernizmo laikotarpiu dizaino srityje įvyko daug lūžių, už kurių glūdi ištisa pasaulėžiūra. Kadaise Kaune priimta kaip pernelyg šiuolaikiškas svetimkūnis, dabar modernistinė architektūra yra svarbi mūsų tapatybės dalis. Jai skiriame daug dėmesio, puoselėjame ją. Lvoviečių santykis su modernizmu kitoks. Modernistinę architektūrą į Ukrainą atnešė lenkai. Lvovas Ukrainos ir Lenkijos kontekste yra kaip Vilnius Lietuvos ir Lenkijos kontekste. Todėl lvoviečiai natūraliai jaučia šiokią tokią atmetimo reakciją. Norėjome parodyti jiems modernizmą iš architektūrinės pusės.

Dirbome labai ribotoje erdvėje, aštuonių devynių aukštų laiptinėje. Tuos laiptus reikėjo kažkaip įdarbinti. Tam turėjome savaitę. Dažnai susitikdavome su vietos kultūros žmonėmis ir modernizmo specialistais, tačiau bandėme atsiriboti nuo žinių ir, kaip menininkai, pajausti erdvės fiziškumą. Norėjosi sukurti duetą su sienomis ir laiptais. Šokį padaryti vertėju, ne okupantu. Atkreipti dėmesį į planavimo sprendimus, pakelti akis į viršų. Kadangi modernizmo laikotarpiu liftai buvo rengiami laiptinių viduryje (iš jų perkelti kitur tik sovietmečiu), norėjome išgauti nuolat tarp laiptų kylančio ir besileidžiančio lifto jausmą. Andrius sukūrė tobulai prie erdvių derančią muzikinę atmosferą.

Scenoje jautiesi saugus, nes yra elementų už kurių gali pasislėpti, pavyzdžiui, už šviesų ir dekoracijų. O kai viso to neturi, tenka mąstyti, ką gali padaryti iš savęs.

Šokome su trimis vietiniais šokėjais iš Ukrainos. Suteikėme jiems įkvėpimo šokti ne tik ant scenos. Lvovo šokio bendruomenė kol kas dar nėra taip labai linkusi eksperimentuoti, kaip mes Lietuvoje. Pas mus visko vyksta daugiau, esame ragavę visokių tarpdisciplininių dalykų. Lvove viskas kiek kitaip. Mes iš scenos persikeliame į alternatyvias erdves, žinoma, ne vien eksperimentuodami, bet kartais tiesiog dėl to, kad neturime galimybės šokti scenoje, ypač kai kalbame apie nevyriausybinį sektorių. Tačiau, peržengus savo nežinojimą, scena pasidaro tik viena iš galimybių. Šiuolaikinis menas apskritai pasidarė chameleonu. Yra konvencinė pusė, bet kuo toliau, tuo labiau veiksmas vyksta visur. Vakarų Europoje tai nenaujas reiškinys. Šių galimybių nereikėtų praleisti.

– Galimybių, atsirandančių iš negalimybių ir vis didėjančios drąsos?

– Taip. Scenoje jautiesi saugus, nes yra elementų, už kurių gali pasislėpti, pavyzdžiui, šviesų ir dekoracijų. O kai viso to neturi, tenka mąstyti, ką gali padaryti iš savęs. Be to, rodant spektaklį atviroje erdvėje, atsiranda daugybė faktorių, kuriuos sunku kontroliuoti. Todėl natūralu, kad žiūrovų dėmesys bus mažiau koncentruotas, spektaklį lydės kitokia estetika, bus sunku pasislėpti nuo gamtos stichijų. Tačiau taip gali atsirasti labai gražių dalykų. Kai kurie menininkai ilgainiui pradeda kurti tik atvirose erdvėse, susikuria tam tikrą algoritmą. Kartais tai pasitvirtina, kartais – ne. Tačiau bet kuriuo atveju, turi būti pasiruošęs sudegti.