Katalikų tradicijoje adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, tikintiesiems tai – susikaupimo ir apsivalymo laikotarpis.

Jo pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio "adventum", reiškiančio "atėjimą", kuris atspindi bendrą advento nuotaiką, kai visi laukia ne tik gražiausios metų šventės Kalėdų, bet ir sugrįžtančios šviesos.

Skaičiuoti dienas iki Kalėdų – sena tradicija, įvairiose šalyse gyvuojanti skirtingomis formomis.

XIX a. vokiečiai dienas iki Kalėdų skaičiavo kreida ant durų žymėdami brūkšnelius, taip pat ant sienos lipdydami šventuosius paveikslėlius.

1851 m. išleistoje vaikams skirtoje knygelėje pasakojama, kad kiekvieną vakarą vaikai laukdavo, kol tėvai ant sienos pakabins naują paveikslėlį – kai jų bus 24, ateis Kalėdos.

Tradicija kurti rankų darbo Kalėdų laukimo kalendorius Vokietijoje buvo išties populiari, kiekvienuose namuose ieškota originalių sprendimų.

Pirmąjį masinės gamybos advento kalendorių sukūręs Gerhardas Langas prisimena, kaip prieš Kalėdas iš mamos gaudavo rankų darbo dėžutę su 24 sausainiais ir kiekvieną dieną galėdavo suvalgyti po vieną.

Įkvėptas vaikystės prisiminimų, G.Langas XX a. pr. išspausdino pirmąjį advento kalendorių, kuris sulaukė didelės sėkmės ir kasmet pasirodydavo su naujomis iliustracijomis ir temomis.

1930 m. išleistas advento kalendorius buvo pritaikytas ir regėjimo negalią turintiems vaikams.

Beje, Vokietijoje iki šiol egzistuoja ir didžiausias pasaulyje advento kalendorius.

Turistai kasmet plūsta į šalies pietvakariuose įsikūrusį vaizdingą Gengenbacho miestelį, kurio rotušės pastatas, turintis 24 langus, prieš šventes virsta įspūdinga advento kalendoriaus instaliacija.

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, atidarę kalendoriaus langelį, vaikai rasdavo po citatą iš Biblijos, kalėdinę maldelę ar paveikslėlį, o 1926 m. išleistame kalendoriuje "Kalėdų rožė" pirmą kartą buvo paslėpta ir 20 šokoladinių saldainių.

Taip prasidėjo šiuolaikinių advento kalendorių era.