Monę Kielę tapyboje labiausiai domina žmogus ir jo aplinka. Autorė ironizuoja visuomenės normas ir vertybes, kritiškai vertina grožio sąvoką, analizuoja šiuolaikinio gyvenimo nulemtas žmogaus būsenas. Pokalbis su tapytoja – apie nuo vaikystės dominusią žmogiškumo temą, menininko vaidmenį visuomenėje, nostalgiją Kaunui ir emigracijos patirtis.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Galbūt augote menininkų šeimoje?

– Piešiu nuo vaikystės, šis mano polinkis buvo pastebėtas jau priešmokyklinėje klasėje. Tad, paskatinta mokytojos, mama mane leido į dailės mokyklą. Kaip ir dabar, taip ir vaikystėje, mane labiausiai domino žmogus, todėl būtent jį vaizduodavau savo piešiniuose. Prisimenu save, stovinčią klasėje ir ant lentos piešiančią žmogų, nes kiti vaikai manęs paprašė jiems parodyti, kaip jį nupiešti.

Esu kilusi iš Ukmergės rajono, šešerius metus lankiau dailės mokyklą Ukmergėje. Važiuodavau papildomai mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Kadangi piešimas mane lydėjo nuo pat mažumės, nė nekilo klausimų, kokias studijas pasirinksiu po mokyklos baigimo. Daugiau profesionalių menininkų mano šeimoje nėra, nors kai kurie artimieji pasižymi kūrybiniu polėkiu, ypač mama. Vis dėlto aš esu vienintelė, pasirinkusi tapytojos kelią.

– Tapybą nusprendėte studijuoti Kaune. Kas labiausiai įsiminė iš studijų metų? Ar jie buvo bohemiški?

– Žinojau, kad stosiu į Vilniaus dailės akademiją, tik reikėjo pasirinkti tarp sostinės ir Kauno fakulteto. Savo nuoširdumu, jaukumu ir atvirumu nugalėjo Kaunas. Labiau norėjau studijuoti Vilniuje, nes tai didesnis miestas, galintis pasiūlyti daugiau galimybių. Tačiau su klasės draugais apsilankiusi Kauno fakulteto atvirose dienose, supratau, kad mokysiuosi būtent čia.

Manau, kad mano laida jau skyrėsi nuo ankstesnių bohemiškų dailės studentų, mėgusių gurkšnoti vyną. Sakyčiau, kad šiuolaikiniai jauni menininkai rimčiau žiūri į tapybą ir supranta, kad be darbo nebus ir rezultatų. Žinoma, studijų laikais netrūko ir linksmų vakaronių su draugais, tačiau pagrindinis dėmesys buvo skirtas mokslams. Studijos man labai patiko, tad su džiaugsmu eidavau į paskaitas. Tikra laimė studijuoti tai, kas artima širdžiai.

Patį Kauną prisimenu kaip jaukų ir savą miestą. Labai mėgau V. Putvinskio gatvę, kurioje leisdavau daug laiko, įsiminė nuostabaus grožio tarpukario modernizmo architektūra. Šis miestas su puikiai pažįstamomis erdvėmis, studijų draugais ir dėstytojais visada išliks mano širdyje, tačiau šiuo metu gyvenu Vilniuje.

Interesas: monę Kielę tapyboje labiausiai domina žmogus ir jo aplinka. Jos kūryboje nemažai autoportretų, kurie pasakoja apie asmeninę patirtį. / R. Petraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Vilniaus universitete įgijote pedagogikos kvalifikaciją ir šiuo metu dirbate darželyje. Kuo jus žavi darbas su vaikais?

– Pasirinkti pedagogikos studijas mane paskatino mama. Pamaniau, kad papildomas diplomas, leidžiantis dirbti su vaikais, nepakenks, kadangi be jo galėčiau mokyti tik suaugusiuosius. Šios studijos man išties davė daug naudos, padėjo geriau suprasti vaiko mąstymą ir jo raidą. Darbas su mažaisiais man patinka tuo, kad galime mokytis kartu. Ko nors išmokai vaiką, o vėliau jis tau taip pat parodo naujų dalykų. Vertinu ir galimybę pačiai tarsi vėl sugrįžti į vaikystę, nes dirbdama su mažyliais turiu įsijausti į jų mąstymą, suprasti, kaip ir ką jie galvoja. Tapydama daug laiko leidžiu viena, tad šiame darbe man patinka ir bendruomenės jausmas.

Darbas su vaikais turi daug žavesio, tačiau kartu jis yra labai sunkus. Tad darželis man yra laikina stotelė. Ateityje mąstau apie darbą mokykloje arba tapti savarankiškai dirbančia mokytoja. Nors darželyje dirbu visu etatu, savo pagrindine veikla visada laikau tapybą. Gaila, kad jai šiuo metu lieka kiek mažiau laiko.

Mano galvoje mone Kielė ir Raimonda Petraitė yra tarsi du skirtingi asmenys, gyvenantys atskirus gyvenimus.

– Kaip minėjote, pagrindinis jūsų įkvėpimas ir kūrybos objektas yra žmogus. Kodėl būtent jis taip domina?

– Ši tema visada yra aktuali ir neišsemiama, žmogus tapomas jau nuo neatmenamų laikų, jam skirta daugybė meno kūrinių. Galbūt žmogiškumas taip domina menininkus, nes tapyti žmogų – tarsi savirefleksija, apmąstai save kaip asmenį, ieškai savo vietos tarp kitų žmonių. Mane ypač domina žmogaus išvaizda, nes ji atspindi ir jo emocijas, dabartinę būseną. Žmogaus išvaizdoje individualūs prigimtiniai bruožai susimaišo su jo paties pasirinktais išvaizdos aspektais – drabužiais, aksesuarais, šukuosena. Man be galo įdomu pažvelgti, kas slypi už šio fasado.

– Savo kūryboje ironizuojate visuomenės normas ir kritiškai žvelgiate į grožio sąvoką. Kokius stereotipus savo kūriniais siekiate paneigti?

– Kūriniuose nepateikiu jokių griežtų teiginių ar vertinimų, tiesiog noriu kelti klausimų: ar tai, kas šiandien madinga, iš tikrųjų yra gražu? Ką mes iš tiesų manome apie visuomenėje priimtinus grožio standartus? Tiesiogiai nepasakau, kad tam tikros normos yra geros ar blogos, tik noriu paskatinti apie tai pamąstyti.

Mano nuomone, menininko užduotis yra atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikrus reiškinius, kuriuos visi mato, bet ne visada apie juos galvoja. Tad, būdama tapytoja, siekiu pabaksnoti pirštu į įvairius mūsų gyvenimo aspektus ir juos iškelti į apmąstymų lauką.

R. Petraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Šiais metais pristatėte tapybos kūrinių seriją „Laumė svaigsta“. Tai  studija apie laumės personažą lietuvių tautosakoje, per kurį žvelgiate į šiuolaikines moteris, nepritampančias prie visuomenės diktuojamų normų. Kokia jums atrodo šiandienė moteris? Su kokiais iššūkiais ji susiduria?

– Kaip ir kituose kūriniuose, šioje serijoje taip pat nepateikiu griežtos savo nuomonės, tiesiog kviečiu pamąstyti apie šiuolaikinę moterį, netelpančią į visuomenės nustatytus elgesio ir grožio rėmus, ir jos vietą visuomenėje. Manau, kad moteriškumo tema šiandien yra be galo aktuali. Moters įvaizdis sparčiai kinta, vis daugėja drąsių, nepriklausomų, savarankiškų moterų, kurias šioje studijoje tapatinu su lietuvių tautosakai būdingu laumės personažu. Jos, kaip ir laumės, kartais gali gąsdinti savo netramdoma vidine laisve ir nesuvaržyta egzistencija.

Klausiu, kiek svaigstanti arba kiek atitolusi nuo stereotipiško įvaizdžio moteris yra geidžiama, o kiek – netoleruojama visuomenėje? Parodoje ši siaura linija tarp priėmimo ir smerkimo atsiskleidžia per pastaruoju metu sukurtus tapybos darbus, kuriuose ekspresyviais potėpiais formuojami skirtingi moters siluetų siužetai, įkvėpti manęs, draugių ir kitų moterų.

Kūriniuose nepateikiu jokių griežtų teiginių ar vertinimų, tiesiog noriu kelti klausimų: ar tai, kas šiandien madinga, iš tikrųjų yra gražu?

– Gyvenate Vilniuje, tačiau turite savo studiją Ukmergės rajone, o miesto ir kaimo būtys susipina jūsų kūryboje. Kaip pati save įvardytumėte – esate kaimo ar miesto vaikas?

– Sakyčiau, kad daugiau kaimo. Į gimtąjį Ukmergės rajoną grįžtu, kai tik galiu, dažniausiai kiekvieną savaitgalį. Gyvenu sostinėje, esu apkeliavusi nemažai pasaulio, tačiau mane vis vien labiau traukia kaimiškas kraštovaizdis. Nors esu prisitaikiusi prie gyvenimo didmiestyje, mane čia daug kas nervina, atrodo nenatūralu. Norisi laisvai bristi pieva, o ne ant šaligatvio laukti, kol užsidegs žalia šviesoforo šviesa.

– Kaip gimė jūsų slapyvardis mone Kielė? Man jis skamba žemaitiškai.

– Ne, nieko žemaitiško nėra (juokiasi). Aš esu Raimonda, tačiau nuo vaikystės mane šeima, draugai ir klasiokai vadino Mone. Ši pravardė kartu su manimi persikėlė ir į Kauną, kai čia atvykau studijuoti. Artimi bičiuliai mane iki šiol taip vadina. Na, o Kielė – gražus paukštis. Studijų metais kūrinius pasirašydavau savo vardu, tačiau baigusi akademiją susikūriau slapyvardį. Kalbėti kitu vardu man yra drąsiau ir lengviau, kadangi nesinori visiškai susitapatinti su savo kūryba. Mano galvoje mone Kielė ir Raimonda Petraitė yra tarsi du skirtingi asmenys, gyvenantys atskirus gyvenimus.

Kurdama jaučiuosi tarsi filtras, per save perleidžiantis tam tikrus visuomenės reiškinius. Mano darbų temomis tampantys dalykai nėra nei nauji, nei mano sugalvoti, jų galime pamatyti visur. Aš tiesiog visa tai paimu ir pertransliuoju auditorijai, paryškindama tam tikrus man svarbius klausimus. Mone Kielę ir laikau tuo filtru, todėl pasirinkau kurti prisistatydama slapyvardžiu.

Dirbtuvė: savo studiją tapytoja įsirengė gimtajame Ukmergės rajone, į kurį stengiasi dažnai sugrįžti. / R. Petraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Po studijų keletą metų gyvenote Čekijoje. Kuo įsiminė gyvenimas svečioje šalyje?

– Kaune studijavau tapybą kartu su „Erasmus“ programos studentu iš Čekijos. Labai susidraugavome, užsimezgė santykiai, tad po akademijos baigimo kartu išvykome į jo gimtinę. Vėliau, kaip dabar madinga sakyti, įvyko gyvenimas – išskyrėme ir grįžau atgal į Lietuvą. Sugrįžau į Ukmergės rajoną pas tėvus, čia įkūriau savo studiją, o vėliau išvažiavau į Vilnių. Buvo labai naudinga pabūti Ukmergėje, viską apmąstyti ir pasiruošti naujam gyvenimo etapui.

Čekijoje gyvenau netoli Česke Budejovicų miesto prie Austrijos sienos, čia daug tapiau, turėjau savo studiją. Vis dėlto gyvenimas svetur buvo gana vienišas, ilgėjausi namų. Kadangi įsikūriau ne sostinėje, buvo sunkiau susikalbėti angliškai. Vėliau pramokau ir vietinę kalbą, atsirado daugiau pažįstamų, tačiau net smagūs pasibuvimai su čekais tik dar labiau augino savų žmonių ilgesį. Atrodė, kad savo brangų laiką skiriu svetimiems, nors norėčiau jį skirti artimiesiems. Tad sugrįžau dėl Lietuvos ilgesio. Kad ir kaip Čekijoje man būtų buvę gerai, manau, vis tiek anksčiau ar vėliau būčiau grįžusi.

Gyvenant šioje šalyje man labiausiai įsiminė barų kultūra. Pastebėjau, kad net mažuose miesteliuose ar netgi kaimuose yra baras ar smuklė, kur susirenka ne tik vyrai alaus išgerti, bet šeimos su vaikais. Nebūtinai čia geriamas alus, kai kurie smagiai besišnekučiuodami gurkšnoja ir kavą ar arbatą. Tad barai Čekijoje atlieka tam tikrą bendruomenės centrų funkciją, ir tai mane labai nustebino. Lietuviams vartojant alkoholį vis dar neretai pritrūksta saiko, o Čekijoje retai matydavau padauginusį žmogų. Čia į barą einama ne tiek dėl alkoholio, kiek pabendrauti su draugais ir kitais bendruomenės nariais. Man tai atrodo labai žavu.