– Koks turi būti miestas, kad žmonės jame gyventų patogiai ir jaustųsi gerai? Ar Lietuvos miestai tuo pasižymi? Kaip vertinate didžiuosius, ką manote apie mažesnius?

– Kriterijų sąrašas būtų ilgas, tačiau kaip būtiniausias sąlygas galima išskirti stiprią vietinę ekonomiką, stiprią savivaldą ir stiprias bendruomenes. Visi šie dalykai daro didelę įtaką vieni kitiems. Lietuvos miestų problemos kyla iš to, kad urbanistika vis dar suvokiama pakankamai ribotai, o tie, kurie ją suvokia plačiau ir siekia kažką keisti, atsitrenkia į įstatymuose užprogramuotas kliūtis. Be to, gyventojai vis dar retai suvokia, kad miesto formavimas priklauso ir nuo kiekvieno iš jų. Kai tai keisis, į gerą keisis ir mūsų miestai.

Viena didžiausių Lietuvos didmiesčių problemų – chaotiškai ilgą laiką augę naujieji priemiesčiai, kurie plėtėsi tiesiog pagal vystytojų čia turėtų buvusių agrokultūrinių sklypų formas. Todėl dabar miestų pakraščiuose turime naujuosius gatvių labirintus, dažniausiai – jau už miestų administracinės ribos. Ten nėra asfaltuotų gatvių, o gyventojai toliau naudojasi pačiame mieste esančia socialine infrastruktūra.

– Dalis mažų miestų nyksta akyse – tai lemia ir gyventojų mirtingumas, ir išvykimas kitur, perspektyvų stoka. Kaip vertinate tenykščių gyventojų pastangas miestus prikelti, atgaivinti?

– Nerimas dėl nykstančios provincijos ilgą laiką buvo kiek perspaustas – dėl okupacijos urbanizacijos lygis vis dar gerokai mažesnis nei anapus geležinės uždangos buvusių valstybių. Tai, kad mažosios gyvenvietės mažėja – natūralus procesas. Kita vertus, sakyti kad atvejis, vykstantis Lietuvoje yra identiškas (tik spartesnis) tam, kas vyko pokariu Vakaruose, – klaidinga. Mažieji miesteliai, ypač smulkieji regioniniai centrai, valstybėse, nepatyrusiose okupacijos, tebesudaro pakankamai svarbią šalies dalį, o demografinė kreivė amžiaus atžvilgiu išsidėsčiusi kur kas tolygiau.

Viešųjų erdvių kultūra Lietuvoje yra gana menko lygio, o nemažai architektų vis dar nemoka atsižvelgti į miestiečių poreikius.

Čia labai tinkama būtų palyginti mūsų to paties dydžio miestelius su jų ekvivalentais Suomijoje ar Danijoje, kurios iki 1940 m. gyveno panašiomis sąlygomis. Didžiausia mūsų problema – nevykęs administravimas, pastaruoju metu vaizdžiausiai atsiskleidęs kad ir per tą masinį trinkelių klojimą už ES paramą: pakeisti trinkeles lengva, o sukurti nuoseklią strategiją ateičiai jau reikalauja rimto darbo.

Kalbant apie smulkesniąsias gyvenvietes, daugelis mažųjų kolūkinių gyvenviečių yra visiškai dirbtiniai dariniai, suformuoti pokariu ir daugeliu atvejų netekę reikšmės – daugelis jų pasmerkti. Trečiuoju dešimtmečiu vykusios žemės reformos metu senieji iš baudžiavos likę gatviniai kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, o kiekvienas bent kiek labiau pasistengęs galėjo gauti savo žemės sklypą.

Taip buvo formuojama normali lietuviška provincija. Po 20 metų ta žemė iš žmonių buvo atimta, o žmonės suvaryti į naujas gyvenvietes, iki šiol sudarančias mūsų provincijos pagrindą. Kolektyvizacija sukūrė ir nenormalią psichologinę atmosferą – pavyzdžiui, užtenka nuvykti į kolektyvizacijos nepatyrusias lietuvių gyvenamas žemes Lenkijoje, kur daug ką rodo faktas, kad alkoholizmas nėra plačiai išplitęs.

Grįžtant prie prastos administracijos ir strategijos trūkumo klausimo – yra daugybė mažųjų gyvenviečių, kurios gali turėti potencialo, pavyzdžiui, turizmo srityje. Pavyzdžiui, Daugai, Dusetos – nuostabiose vietose esantys miesteliai, apsupti ežerų, bet to beveik neišnaudojantys. Statistika rodo, kad būtent šie miesteliai buvo tarp tų, kurie per pastaruosius 30 metų neteko daugiausiai gyventojų  – kiekvienas demografiniu atžvilgiu susitraukė maždaug 60 proc. Paklauskime savęs – kodėl taip yra?

– Ko trūksta mūsų sostinei?

– Kalbant apie sostinę kaip simbolį, geras sprendimas būtų perkelti Kauno Karo muziejaus sodelio kompleksą į Vilnių. Galbūt kauniečiams tai ne itin patiktų, tačiau jei nebūtų buvę 1940-ųjų įvykių, anksčiau ar vėliau valstybės panteonas būtų atsiradęs Vilniuje, kuris net ir tarpukario metais buvo laikomas oficialia valstybės sostine. Dabar mes tarsi legitimuojame, kad mūsų sostinė buvo Kaunas, lygiai kaip ir akcentuodami jį per kiekvieną vasario 16-ą, taip nubraukdami tai, ko siekė tuometiniai kauniečiai, t. y. atgauti Vilnių. Visas tas susipriešinimas yra dirbtinis ir atsiradęs sovietmečiu.

– Kaip apibūdintumėte didžiųjų miestų atmosferas? Kokia atmosfera pasižymi Vilnius, kokia – Kaunas?

– Tam tikri istoriniai laikotarpiai nulėmė mūsų pagrindinių didmiesčių aurą, turimą ir šiandien. Kai šnekame apie Vilnių, dažniausiai kalbame apie senamiestį. Be abejonių, jis formuoja labai svarbią miesto veido dalį. Tačiau nepamirškime dviejų svarbių veiksnių – tarpukariu Vilnius buvo tapęs Lenkijos pakraščio miestu, kuriame, nors ir vyko pakankamai intensyvus kultūrinis gyvenimas, pati miesto plėtra vyko labai negausiai.

Įvyko Holokaustas, o po karo daugelis likusių senųjų gyventojų buvo priversti išvykti į Lenkiją. Miesto gyventojų sluoksnis kūrėsi iš naujo ir kūrė miestą pagal savo supratimą. Ankstyvojo pokario metu Vilnių (architektūriniu atžvilgiu) daugiausia formavo atvykėliai iš Leningrado, dėl ko dabar turime nemažai nederančių urbanistinių elementų net ir Senamiestyje. Vėliau Vilnius buvo statomas pagal socialistinio modernizmo kanonus. Tik dabar mokomės Vilniui suteikti naują, jau nepriklausomybės aurą, tačiau kol kas – ne visada sėkmingai.

Klaipėda – panašus pavyzdys, nes čia pasikeitė praktiškai visi gyventojai. Naujiesiems buvo kur kas sunkiau prisitaikyti ne tik prie čia egzistavusios kiek kitokios vokiškojo miesto struktūros ir atmosferos – svarbu ir tai, kad Mažosios Lietuvos istorija sovietiniais metais buvo beveik visiškai nutylima.

Kiek abejotinas ir tiesmukas buvusio Klaipėdos vyriausiojo architekto sumanymas Klaipėdos naujuosius gyvenamuosius rajonus statyti raudonus, neva taip atliepiant senąją dvasią. Žinoma, tai suteikė Klaipėdai išskirtinumo šalies kontekste, tačiau pats spalvinis sprendimas remtis „raudonąja“ neogotikine Prūsijos architektūra iš XIX–XX a. sandūros tikrai nebuvo pats geriausias sprendimas – tai niekada nesudarė kritinės masės miesto kontekste.

Vienaip ar kitaip, vokiškos architektūrinės tendencijos miesto senamiestyje tikrai vis dar formuoja nemažą dalį miesto veido ir daro jį savitą. Koks laikotarpis formuoja Kauno veidą, šiandien, manau, visi žino.

Kiekvienam rekomenduočiau apsilankyti Gardine – manau, kad tai geras pavyzdys, koks būtų buvęs Kaunas, jei 1918 m. nebūtų pasisekę paskelbti nepriklausomybės, o Kaunui nebūtų atitekęs laikinas sostinės statusas. Įdomu, kad net ir pokariu, iki miegamųjų rajonų statybos pradžios, Kaune buvo vykdoma daugybė individualios statybos pagal tarpukarines tendencijas. Tą lėmė faktas, kad kai kurie architektai pasiliko.

– Ką manote apie Lietuvos miestų viešąsias erdves?

– Viešųjų erdvių kultūra Lietuvoje yra gana menko lygio, o nemažai architektų vis dar nemoka atsižvelgti į miestiečių poreikius. Čia galima paminėti, kad jaunosios kartos architektai į viešąsias erdves žiūri jau visiškai kitaip, tad belieka laukti. Dabar daugelis kalba apie Kauno vienybės aikštės rekonstrukciją ir, be abejo, tai nėra atvejis be nuodėmių. Bet visi pamiršta, kad aikštė tokia neinteraktyvia, negyva buvo padaryta būtent sovietmečiu – apstačius administraciniais projektavimo institutų korpusais iš kauniečių sąmonės dingo aikštės, kaip susibūrimo erdvės, suvokimas. O kaip gyventojams parodyti aikštės potencialą, jeigu jau nebe pirma karta jos gyvybingos niekada nematė?

Nesigilinant į Lukiškių aikštės sprendinį galima pabrėžti, kad labai trūksta aikštės integravimo į platesnį miesto kontekstą. Jei plačiai šnekama apie reikmę ant Tauro kalno statyti kultūrinės reikšmės pastatą, kodėl nėra numatomas platesnis aikštės ryšys su tuo per tiesioginę ašį – Aukų gatvę?

Dar tarpukariu lenkai suvokė, kad ši aikštė nėra vien stačiakampis – į šią erdvę taip pat integruotinas ir trikampis skveras šiaurinėje dalyje bei dabartinė Vašingtono aikštė. Bet šiandien tai pamiršta ir aikštė egzistuoja pati sau. Pamiršta ir Vasario 16-osios gatvė, kuri vienintelė turi potencialų pirmųjų aukštų ir čia esančių ar galinčių būti pasilinksminimo vietų sąryši su aikšte. Dabar gatvė paprasčiausiai atskirta medžių juostos.

Tiesa, šios ydos užkoduotos jau anksčiau – pastarosios gatvės ašis būtų buvusi kur kas tinkamesniu sprendiniu pėsčiųjų tiltui per Nerį, taip kartu neužkertant kelio taip reikalingam transporto tiltui Vaižganto gatvėje.

– Kodėl, keičiantis laikams, vis dar išdygsta masyvūs, niūrus ir slogūs paminklai?

– Lietuvio konservatyvumas pasireiškia per „kad tik per daug neišsišokti“ filosofiją. Štai tas pats Lukiškių aikštės atvejis – realizmo bijoma, nes jau nebemadinga, tačiau konceptualūs sprendimai tai pat nėra pakankamai drąsūs, kad būtų efektyvūs. Todėl dažniausiai yra apsistojama kažkur ties viduriu, o pralošia visi.

– Kaip vertinate situaciją sovietiniuose miegamuosiuose rajonuose? Kokį sprendimą siūlytumėte?

– Be abejo, geriausias sprendimas būtų juos pakeisti, tačiau tai skamba pakankamai utopiškai ne tik dėl tokios operacijos mastų, tačiau dar ir dėl to, kad praktiškai visas gyvenamasis būstas po nepriklausomybės paskelbimo buvo masiškai privatizuojamas, kas sukūrė daugybę papildomų problemų.

Daugelyje valstybių anapus geležinės uždangos tokie pobūdžio pastatai nors ir buvo statomi, tačiau  nesudarė esminės gyvenamojo ūkio dalies, o jų nuosavybė pasilikdavo valdiška, tad prireikus juos nugriauti problemų nekildavo. Vokietijoje būta itin įdomių projektų, pavyzdžiui, iš buvusių išardytų daugiaaukščių plokščių buvo statomi individualūs namai.

Dar kalbant apie mūsų šalies miegamuosius rajonus, reikia nepamiršti, kad jie buvo pritaikyti planinei ekonomikai, su jau iš karto suprojektuotais aptarnavimo (prekybos, paslaugų) centrais. Įmanoma padaryti tuos rajonus patrauklius, tačiau tam reikia nuoseklios strategijos. Deja, viskas ilgą laiką buvo palikta savieigai ir chaosui. Masinė renovacija irgi nevyksta taip, kaip turėtų. Ji tik pailgins šių rajonų agoniją. Kaip ir trinkelinės gyvenviečių rekonstrukcijos, ji nesprendžia gilesnių problemų. Jau dabar seniausieji miegamieji rajonai nėra itin patrauklus, o ateityje rizikuojame aplink miestą susikurti getų žiedą.