„A. Stundytės Elektra – išskirtinė. Dirigentas su susižavėjimu ją apibūdino „ne metalo balso Elektra... o vaikiška, trapia, pažeidžiama Elektra, – daugiasluoksne asmenybe vietoje harpijos“. Tam padeda ir jos gebėjimas dainuoti šią milžinišką rolę, rodos, niekados nepertempiant vokalo, vietoje to griebiantis šauksmo, kovoje su sunkesniais Štrauso orkestro momentais“, – rašoma klasikinės muzikos apžvalgų portale „Bachtrack“. Kaip vėliau priduria teksto autorius, šioje kovoje Aušrinei padeda ir dirigentas Franzas Welser-Möstas, kurdamas tokią „Elektrą“, kurią galima dainuoti, o ne išrėkti, kaip to ir reikalavo kompozitorius.

Man tai reiškia be galo didelę atsakomybę ir dėmesį – didesnį, nei norėčiau, debiutuojant tokioje rolėje.

Iš tiesų, lietuvė kartu su dirigentu šiai partijai ruošėsi metus. „Nesu taip ruošusi dar nė vienos partijos, bet dabar suprantu, kad norint įsisavinti tą nerealų kiekį informacijos, kurį man davė dirigentas, tas laikas buvo reikalingas. Žinoma, per metus buvo ir kitų darbų, tačiau tas ilgas proceso ir panirimo į jį laikas irgi yra svarbus. O su pačia mintimi dainuoti Elektrą, mintyse „žaidžiau“ jau kurį laiką. Visuomet žinojau, kad tą galėčiau padaryti tik teatre su gera akustika ir dirigentu, sugebančiu suvaldyti nežmonišką orkestrą. Tačiau, kad tai galėtų būti Zalcburgas – niekada nebūčiau pagalvojusi. Man tai reiškia be galo didelę atsakomybę ir dėmesį – didesnį, nei norėčiau, debiutuojant tokioje rolėje. Pandemija tą dėmesį ir atsakomybę dar labiau padidino, bet publikos reakcija vakar parodė, kad mūsų darbas nenuėjo veltui“, – telefonu po premjeros pasakojo Aušrinė.

Cituojant portalą ORF, solistės mintis galima puikiai papildyti: „Pagrindinėje rolėje – tamsaus skambesio A. Stundytės sopranas. Ji išpildė lūkesčius ir kaip prieš du metus tą padarė A. Grigorian, tapo šio vakaro moterimi – žvaigžde. Tik ji visai kitokia, nei Salomėja, nors taip pat aprengta balta suknele, ši dainininkė savita: pripildyta neapčiuopiamo grožio ir dramos, galinčios sujungti stiprybę ir trapumą.“

Kaipgi sukurti tokį sunkiai apčiuopiamą personažą? „Darbas su K. Warlikowskiu nėra priimtinas visiems solistams, bet man jis tinka, – pasakoja ne pirmą kartą su lenkų režisūros žvaigžde dirbanti Aušrinė. – Dirbant su juo reikia turėti tam tikrą empatiją, suprasti režisierių ne tiek iš jo žodžių, bet tarytum skaityti jo mintis. Jis nėra toks konkretus, kaip kiti, o daugiau intuityviai pats įsigyvena į kiekvieną rolę ir kartu su dainininku ieško būdų ją išreikšti vaidyba“.

Iš tiesų, ne kiekvienam operos solistui gali būti įkandamos dramaturginės ir aktorinės K. Warlikowskio sceninės užduotys. Lygiai taip pat visi kada nors scenoje matę A. Stundytę ar A. Grigorian, puikiai įsivaizduos, jog būtent tokio lygio atlikėjos tą išpildys su kaupu. Tad kas įvyksta, kai jos abi užlipa į vieną sceną? „Manau, kad tokio masto pastatyme turėti du atlikėjus iš to paties miesto, tos pačios dainavimo klasės – to dar nebuvo. Ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Galimybė dirbti su Asmik buvo tikra dovana – geras partneris scenoje užveda ir iškelia energiją į kitą lygį. Elektros ir Chrysothemis scena ilga ir statiška, tad greitai gali pasidaryti nuobodi. Tikiuosi, kad su mumis nuobodu nebuvo“, – pasakojo Aušrinė.

Tikrai ne – gali patvirtinti visa apie festivalį rašiusi spauda, vieningai pabrėždama, jog dviejų lietuvaičių duetas ne tik viena kitą papildė, bet ir kūrė įtikinamai skirtingus vienos šeimos seserų portretus. Tad kaip nutiko, jog anksčiau šios dvi solistės scenoje nesusitiko? „Mūsų keliai negali pernelyg dažnai susidurti, nes dainuojame panašų repertuarą ir soprano partija dažniausiai yra tik viena. Tokia galimybė labai retai pasitaiko“, – mintimis dalijosi A. Grigorian.

Šiandien viena didžiausių operos pasaulio žvaigždžių tapusi solistė neslepia, jog dvi lietuvės šimtmetį skaičiuojančio Zalcburgo festivalio scenoje visų pirma yra didelis įvykis Lietuvai. „Dėl to yra labai smagu ir gera būti kartu. O man, be abejo, buvo labai gera pažinti Aušrinę kaip žmogų. Nors mes abi mokėmės pas mano mamą, esame prasilenkusios, bet tik man įstojus į muzikos akademiją, Aušrinė išvyko iš Lietuvos ir iki dabar nebuvo progos tiek daug pabendrauti“, – atviravo Asmik.

Manau, jog šiandien labai svarbu parodyti pasauliui, kad spektaklius rodyti galima ir būnant labai atsargiems.

„Prieštaringa A. Grigorian Chrysothemis buvo atlikta sensacingai, dominuojant vokale ir lyg magnetas įtraukiant dramine vaidyba. Lietuvė neabejotinai nusipelnė būti vadinama naująja diva, kurią scenoje privalo išvysti kiekvienas“, – trumpai ir aiškiai solistės pasirodymą įvertino britų „The Times“. Visa kritika pritariamai antrino, pabrėždami nepriekaištingą lietuvės vokalą ir stulbinančiai įtikinamą vaidybą. Tad ką, viso pasaulio spaudos liaupsinamai operos atlikėjai, šiandien reiškia dalyvavimas Zalcburgo festivalyje?

„Visų pirma šiemet žemai lenkiu galvą prieš visą Zalcburgo festivalio komandą už tai, kad jie laimėjo kovą ir neuždarė festivalio. Manau, jog šiandien labai svarbu parodyti pasauliui, kad spektaklius rodyti galima ir būnant labai atsargiems. Visų repeticijų metu mus kas savaitę testavo, kaukės buvo būtinos. Viskas buvo sudėliota taip, kad jaustumėmės saugūs, tikiu, jog tai labai svarbu žinoti ir žiūrovui, skleidžiant jam žinutę, jog tokiu metu menas irgi, o gal net labiau nei įprasta, yra reikalingas. Tą pajautėme susitikę su publika, kuri taip pat buvo išsiilgusi tikro kontakto su atlikėjais. Suvokdama, kokią didžiulę atsakomybę prisiėmė festivalio vadovai galiu tik išreikšti didžiausią pagarbą. Man pačiai šis miestas, kur grįžtu jau ketvirtą vasarą ir kuris atvėrė naująjį mano karjeros etapą, yra tapęs labai brangiu. Čia esu sutikusi begalę man labai artimų žmonių ir grįžtu kaip namo, mano vaikai čia net švenčia gimtadienius“, – pasakojo solistė.

O be „Elektros“ ir sūnaus Nojaus išskirtinio aštuonioliktojo gimtadienio, Asmik Zalcburge šiemet dar laukia debiutas su legendiniu Ricardo Mutti atliekant Bethoveno 9-ąją simfoniją. Nors sudainuoti reikės vos kelias frazes, kūrinys, pasak atlikėjos, sudėtingas ir streso išvengti tikrai nepavyks.

Užklupus pandemijai ir atšaukus visus darbus, Asmik priėmė šį priverstinio nedarbo laiką, kaip ypatingą dovaną, mat iki jos solistė kelis metus praktiškai neturėjo laisvo laiko sau ir šeimai. Vis dėlto, kaip sako pati, jos „paskirtis šiame gyvenime – būti scenoje, todėl žinoma, jog spėjau to išsiilgti.“ O Aušrinė iki dabar nesiryžta kalbėti apie tolimesnius darbus – tokie dar neaiškus yra daugumos pasaulio teatrų planai. Tad tėvynę ji aplankys dabar, mat pandemijos pradžioje grįžti nespėjo. Kažkada seniai solistė yra minėjusi, jog namuose Belgijoje ji mėgsta užsiimti instaliacijomis ir dažų eksperimentais, „ pasirodo ši trauka niekur nedingo, o būsimasis jos taikinys – automobilio salonas: „Labai nuobodus juodas interjeras, reikia taisyti padėtį“, – juokavo nauja Zalcburgo scenos žvaigždė.

Lietuvoje artimiausiu metu abiejų solisčių išvysti spektakliuose dar nepavyks, tačiau nuo rugsėjo 3 d. dar nematytos jų pusės atsiskleis „MO muziejuje“ atsidarysiančioje „Vilnius City Operos“ veiklai dedikuotoje parodoje „Iš tos operos“.