Nors tausojant aplinką popierinius laiškus geriau pakeisti elektroniniais, vis dėlto linkėjimas ant popieriaus – pats šilčiausias. Protokolo specialistai atkreipia dėmesį, kad ne atspausdinę, o užrašę sveikinimą ranka parodysite pačią didžiausią pagarbą adresatui.

Gamino, nes nebuvo ką pirkti

Sovietmečiu buvo kone įprasta atvirukus gaminti savo rankomis, nes atvirukų pasirinkimas buvo skurdus. Visais laikais artimiems žmonėms norėjosi dovanoti kažką išskirtinio.

Atvirukus buvo įprasta gaminti primityviomis priemonėmis. Pavyzdžiui, perlenkus baltą akvarelinio popieriaus lapą, ant viršelio būdavo klijuojama kompozicija iš knygoje sudžiovintų augalų žiedų, lapų, stiebų. Tai buvo populiari atvirukų gaminimo technika, tai beveik nieko nekainavo.

Dar vienas nesudėtingas atviruko dekoras būdavo sukuriamas pasitelkus akvarelinius dažus arba guašą. Ant stiklo arba veidrodžio patepus dažų, ant viršaus buvo dedamas ir prispaudžiamas kietas nepersigeriantis popierius. Atitraukus gaunamas netikėtas paveiksliukas, kurį apkirpus galima klijuoti prie atviruko.

Sovietmečiu savo rankų darbo atvirukai buvo mieli, tačiau kartu jie buvo skurdaus gyvenimo įrodymas. Iš Amerikos atsiųstas dailus, grojantis modernus atvirukas tuomet atrodė tarsi tikras stebuklas.

Dėkoti siuntėjui neprivalu

Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Gamykliniu atviruku nelabai ką nustebinsi, o rankų darbo atvirukas dabar yra išskirtinė prabanga. Rankdarbių studijos moko įvairiausiomis technikomis pagaminti originalų, vienetinį sveikinimą, tačiau tokiems užsiėmimams daug kas pristinga laiko. Kai kas nepigiai parduoda rankų darbo kūrinius ir iš to gyvena.

Protokolo ekspertai pripažįsta, kad ant savos gamybos atviruko ranka užrašę sveikinimą parodysite išskirtinę pagarbą adresatui, kad ir kas jis būtų: mylimasis, viršininkas ar šalies vadovas.

„Jei atvirukas savo rankų darbo – jis pranoksta visus kitus sveikinimus. Tai reiškia, kad žmogui parodomas didžiausias dėmesys, nes siuntėjas rado laiko ne tik sugalvoti sveikinimą konkrečiam žmogui, jį ranka užrašyti, bet ir gaminti atviruką“, – dėstė protokolo ir etiketo ekspertas Arminas Lydeka.

Gavus išskirtinį popierinį sveikinimą, pasak jo, būtų išmintinga siuntėjui paskambinti ir padėkoti. Kita vertus, sveikinant šv. Kalėdų proga yra nemažai laisvių.

„Pagal bendras protokolo normas bet kas gali bet ką sveikinti. Nėra taisyklės ar protokolinės formulės, kurį įpareigotų būtinai kažką pasveikinti. Darbdavys neprivalo pasveikinti pavaldinių, verslininkas – klientų ar panašiai“, – paaiškino A.Lydeka. Pasak jo, nereikėtų nustebti gavus sveikinimą iš mažai pažįstamo asmens. Nebus nusižengta etiketo normoms, jei už tai nebus padėkota. Tačiau tai, perspėjo etiketo žinovas, galioja tik kalėdiniams sveikinimams.

Elektroninė erdvė – pateisinama

Pats paprasčiausias, kukliausias būdas pasveikinti tradiciniu paštu – nupirkti atviruką, kuriame jau atspausdintas standartinis sveikinimo tekstas ar banaliai sueiliuoti žodžiai, belieka tik parašyti savo vardą.

Tekstą ant neužrašytos atvirutės galima atspausdinti spausdintuvu, tačiau ranka užrašytas sveikinimas, pasak A.Lydekos, laikytinas prabangesniu, jaukesniu, šiltesniu.

Pašnekovas priminė, kad yra ir tarpinis sveikinimo variantas. Pavyzdžiui, jei esi kokios nors stambios įmonės direktorius ir reikia pasveikinti daug žmonių, didžiąją dalį teksto galima atspausdinti spausdintuvu. Tuomet belieka ranka užrašyti tik kreipinį, pasirašyti po kiekvienu sveikinimu, dar galima pridurti kokį nors palinkėjimą.

Vis dėlto popierinis atvirukas – vis retesnis arba visai išnykęs svečias namų pašto dėžutėse. Kalėdų ir ne tik sveikinimai persikraustė į elektroninę erdvę arba virto trumposiomis žinutėmis mobiliajame telefone. Ar ir tokios sveikinimo formos yra priimtinos, rodančios pagarbą žmogui?

Etiketo žinovas nuramino, kad pasitelkiant moderniosios komunikacijos priemones galima sveikinti ir gana solidžius asmenis. „Tai būtų pats kukliausias sveikinimas. Neužmirškime, kad pasveikinimas telefono žinute bus atitinkamai įvertintas“, – pridūrė pašnekovas. Į telefonu gautą žinutę galima padėkoti siuntėjui, bet jokiu būdu neprivalu tai daryti.

Lygiai taip pat neprivalu padėkoti už sveikinimą, atsiųstą elektroniniu paštu. „Tai jau šiek tiek aukštesnės kategorijos sveikinimas, lyginant su telefonine žinute, nes žmogus nepatingėjo susirasti elektroninio pašto adresą ir sukūrė tekstą, galbūt pasirūpino nuotrauka, garso ar vaizdo įrašu“, – komentavo A.Lydeka.

Čiuopti maloniau, nei vien žiūrėti

A.Lydekos nuomone, gyvenant XXI a., pakankamai teisinga ir išmintinga sveikinti vieniems kitus būtent elektroninėje erdvėje, nes taip taupomas popierius, žmogiškieji ištekliai, apsieinama be brangaus transportavimo. Popierinių laiškų siuntimas šiais laikais yra gana neracionalus, teisinga žmones raginti popierinius laiškus keisti elektroniniais.

Popieriniai sveikinimai, taip pat, kaip ir popieriniai laikraščiai bei popierinės knygos, turi tendenciją nykti, tačiau taip pat, kaip ir fizikoje, svarstė A.Lydeka, egzistuoja atatrankos dėsnis. Tada, kai popieriniai laiškai ir sveikinimai pradėjo nykti, protokolo ekspertai pripažino: popieriniai atvirukai, užrašyti ranka, yra patys prabangiausi ir solidžiausi. Tiesa, dar visai neseniai buvo kitaip. Kai atsirado galimybė spausdinti, paplito nuostata, kad spausdintas sveikinimas yra solidus. Jei sveikinimas buvo rašytas ranka, tai tarsi išduodavo, kad siuntėjas neturi pinigų įsigyti spausdintuvą.

„Sunku pasakyti, ar popieriniai sveikinimai išnyks. Vis dėlto rankomis čiuopti popierių daug maloniau, nei matyti atviruko vaizdą kompiuterio ekrane“, – šypsojosi pašnekovas.

A.Lydeka priminė vieną iš pagrindinių etiketo taisyklių: reikia visada džiaugtis ir teigiamai vertinti bet kokį sveikinimą, kad ir koks jis būtų – nuoširdesnis ar mažiau nuoširdus. Nevalia sakyti: „Galėjo labiau pasistengti“, „Negerbia, kad tik taip pasveikino“ ar panašiai.

Artėjančių švenčių proga etiketo žinovas primena: kiekvienam džiugiau sulaukti to sveikinimo, į kurį įdėta daugiau darbo, rūpesčio ir meilės.