Mamos pamokos

Polinkį į menus Rasa paveldėjo iš mamos, kuri, nors ir savamokslė, piešė, siuvo, mezgė – žodžiu, mokėjo viską, ko reikėjo jos šeimos gerovei sovietmečio stygiaus laikais. Matydama mamą nuolat triūsiančią tai su virbalais, tai su siuvimo mašina, Rasa irgi nesėdėjo rankų sudėjusi.

„Prie mūsų namų buvo parduotuvė „Snaigė“. Visos pardavėjos dėvėjo uniformas, ant kurių kišenėlių buvo išsiuvinėtos labai gražios snaigutės. Man jos taip patiko, kad vieną dieną (tai buvo trečioje klasėje) aš pati vaikiška siuvimo mašina kažkaip susikurpiau palaidinę ir išsisiuvinėjau snaigutę. Kad būčiau panaši į tas pardavėjas“, – leidžiasi į prisiminimus Rasa, mokykliniais metais bandžiusi atkartoti viską, ką įdomaus ir gražaus pamatydavo Panevėžyje.

Mergaitė siuvosi kaspinus į kasas, uniformoms nerdavo apykakles, savaip patobulindavo uniformines prijuostes. Ir savo klasės draugių nepamiršdavo – už 3 rublius vienai, kai mokėsi šeštoje klasėje, madingą medžiaginę striukę pasiuvo.

Rasa didžiuojasi, kad buvo mylimiausia darbų mokytojos mokinė. Pedagogė ir dabar, kai Rasa gimtajame Panevėžyje surengia savo darbų parodą, būtinai atvyksta jos pažiūrėti.

„Mokyklos laikais ne tik siuvau, bet ir mezgiau – visokias pirštuotas pirštines, gražiausiomis gėlėmis siuvinėtas. Ir visą laiką svajojau būti drabužių modeliuotoja. Besimokydama paskutinėje klasėje nusprendžiau įgyti siuvėjos profesiją, kad lengviau būtų stoti į aukštąją. Galiausiai išėjo taip, kad pradėjau siūti, vėliau atsidariau savo siuvimo saloną ir apie tolesnius mokslus pamiršau“, – atvirauja pašnekovė.

Kukliai: pasirinkusi blyškius tonus autoportretui, R.Kukuraitienė juokauja, kad geriau už ją tekalba jos darbai. L. Dūdienės nuotr.

Linas – puiki medžiaga

R.Kukuraitienė siuva sukneles iš lino, jas dekoruoja pačios pieštais įvairių gėlių piešiniais, o savo kolekcijas pristato mados renginiuose.

„Kuo daugiau siuvi, tuo daugiau fantazijų kyla. Tik kai prasidėjo pirmasis karantinas, rankos nusviro. Tarsi pramiegojau visus tuos mėnesius...“ – prisipažįsta Rasa ir tikina, kad nuolat siuvant kūrybinės mintys tiesiog per kraštus veržiasi.

Panašiai atsirado ir piešiniai ant lino – iš noro kažką kitaip, originaliai, netradiciškai sukurti. Kodėl pasirinko šią medžiagą? „Linas – labai geras audinys. Iš jo galima visokių avangardinių suknelių pasiūti, o jas įdomesnes padaryti pasitelkiant skirtingas technikas: batiką, tapymą, glamžymą, siuvinėjimą“, – vardija audinio galimybes savo amato profesionalė, minėtas technikas atradusi internete, o tapymą pamėgusi dar vaikystėje.

Išradingai: tapyti ant lino Rasa ėmėsi norėdama sutaupyti laiko, kurį sugaišdavo siuvinėdama drabužius. L. Dūdienės ir R. Kukuraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Koks įvykis paskatino prisiminti buvusį pomėgį ir perkelti jį ant lino? Ogi pasisiūta pirmoji juodo lino suknelė – nutarė pagyvinti išsiuvinėdama jos apačią. „Dirbau ilgai ir rezultatu likau labai patenkinta. Mano menus pastebėjo pažįstamos moterys, ėmė prašyti tokių siuvinių ir ant savo drabužių. Ieškodama panašaus, bet lengvesnio ir mažiau laiko užimančio sprendimo, prisiminiau tapybą“, – aiškina Rasa.

Siuvėja, turinti menininkės gyslelę, ant drabužių piešia ne tik gėles. Neseniai sugalvojo, kad nori gauti tautodailininkės pažymėjimą, todėl sukūrė penkių lininių suknelių kolekciją, panaudodama kraičių skrynių raštų motyvus. Pati kraičio skrynios, juokiasi, tekėdama negavusi, užtai – daug knygų, iš kurių dabar semiasi tautodailės meno.

Kodėl savo drabužių nedekoruoja lietuviškų girių gyventojų – miško gyvūnų ir paukščių – atvaizdais? „Tapau ir juos, bet dažniausiai tai būna specialūs užsakymai. Kai prasidėjo antrasis karantinas, siuvau kaukes ir dekoravau jas piešinukais. Sulaukdavau pačių įdomiausių pageidavimų – nutapyti šuniukų, kačiukų, paukščiukų“, – prisimena Rasa.

Kadangi jokių kursų, pamokų internete nepirkau, tai dviratį ilgai išradinėjau pati. Kuo daugiau aksesuarų dariau, tuo gražesni jie išeidavo ir tuo daugiau kildavo įdomių minčių.

Odinių gėlių grožis

Pašnekovė sutinka, kad ne kiekviena siuvėja gali būti kūrėja. Jai kūryba reikalinga kaip oras, be kurio paprasčiausiai uždustų. Todėl kurti papuošalus iš odos – dar viena didelė moters aistra.

„Pradėjau kurti iš odos, kai Panevėžyje atsidarė prekybos centras „Babilonas“, o jame atradau natūralių akmenėlių skyrelį. Tuomet ir ėmiau eksperimentuoti su jais ir oda“, – prisimena aksesuarų kūrimo pradžią.

Iš pradžių juos kūrė pačia paprasčiausia technika. Kirpo iš odos gėlės žiedą su keliais apvaliais žiedlapiais, paskui jį kaitino ant keptuvės, taip išgaudama gražiai susirietusį vieną rožytės sluoksnelį. Pakepinusi dar keletą skirtingų dydžių žiedų ir sudėjusi juos į krūvą, jau turėdavo ir visą gėlytę.

„Paskui prasidėjo smalsaus tobulėjimo etapas: kai tik išvysdavau gėles iš odos, imdavau sukti galvą, kaip jos ten padarytos. Kadangi jokių kursų, pamokų internete nepirkau, tai dviratį ilgai išradinėjau pati. Kuo daugiau aksesuarų dariau, tuo gražesni jie išeidavo ir tuo daugiau kildavo įdomių minčių“, – prisipažįsta panevėžietė, mėgstanti stebėti gėlių formas ir jas fotografuoti eidama pėstute į savo siuvimo saloną.

Laisvalaikis – su šeima

Ar jos šešiolikmetė dukra Ugnė bando sekti mamos pėdomis? Siuvimas, rankdarbiai jos visiškai nedomina. Užtai dvylikametis sūnus Vėjas – į mamą. Mėgsta rankdarbius, piešimą, net lankė siuvimo būrelį, gamino žaislus. Dabar pina, žvakes lieja, muilus verda, konstruoja ir daro visokius kitokius dalykus, kuriems tik reikia lakios fantazijos ir kūrybiškumo.

Ar vaikai mato Rasą nuolat kažką namuose kuriančią, kaip kadaise ji stebėjo savo mamą? „Visaip būna. Kai reikėdavo padaryti daug papuošalų iš odos, namuose karpydavau gėlių lapelius. Prisidarydavau daugybę ruošinių, kad salone liktų juos tik sujungti į žiedynus. Dabar, kai daug žmonių dėl koronaviruso pandemijos tebedirba iš namų ir nebesipuošia taip, kaip anksčiau, gėlyčių namo jau nebesinešu – viską spėju darbe“, – atvirauja kūrybininkė, savo darbą vadinanti ir hobiu.

Didžiausias jos laisvalaikio pomėgis – tiesiog nieko nedaryti, nes būnant darbe viena mintis veja kitą, o rankos nuolat dirba. Savigrauža dėl to, kad ilsisi ir nieko nedaro, jau nebeužsiima. Dabar mielai leidžia laisvalaikį drauge su šeima – eina su vaikais pasivaikščioti, pažiūri įdomų filmą.

Mįslė: kaip gimsta odinių papuošalų idėjos, Rasa sako nežinanti – gal įkvepia einant į darbą matyti gėlių darželiai.  L. Dūdienės ir R. Kukuraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Dalyvauja parodose

Norėdama pasitikrinti savo meistriškumo lygį R.Kukuraitienė dažnai dalyvauja įvairiose parodose, mugėse, mados renginiuose. Ką tai duoda?

„Matomumą, žinomumą. Moterys mane jau atskiria, atpažįsta pagal mano darbus“, – džiaugiasi pašnekovė ir tuoj pat surimtėjusi priduria, kad kūrėjai, rodantys savo gaminius, sulaukia ir kopijuotojų.

„Labiausiai buvo pikta, kai siuvau juodas kaukes ir dekoravau jas baltais piešinukais. Kai kurias dar pagražinau kristalų akutėmis. Vieną kartą feisbuke atsitiktinai iškrito nuotrauka su kaukėmis, kaip du vandens lašai panašiomis į mano. Lygiai tokios pat juodos, ant stendo sukabintos, identiškais baltais piešiniais išmargintos. Viskas kaip mano, tik matau, kad ne mano, nes piešinėliai kaip su vištos koja iškeverzoti, o vietoj akučių geltoni taškiukai sudėti“, – dalijasi nemalonia patirtimi siuvėja, tuomet pasiūliusi plagijuotojai atrasti savo kūrybos braižą.

Paklūsta ir molis

Rasa kviečia užsukti pas ją į svečius, į savo siuvimo saloną, kurio interjerą dekoravo pati. Čia sėdi ir kelios lėlės iš polimerinio molio. Pašnekovė jas vadina trimis fėjomis, saugančiomis laimingą jos darbo vietos aurą.

R.Kukuraitienės namuose – prieš Kalėdas pradėtas ir vis dar neužbaigtas didžiulis, virš metro ilgio, paveikslas, lipdytas iš ore stingstančio molio. „Ilgai tas darbas trunka. Kol visą pagrindą sutinkuoji, gėles sluoksniuoji, lipdai, dažai. Užima laiko“, – atvirauja ji, užsakymų tokiems paveikslams nepriimanti – per daug laiko ir darbo sąnaudų.

Pašnekovė juokauja, kad ruošdamasi naujam vis prognozuojamam karantinui prisipirko daug drobių. „Kad galėčiau kūrybiškai leisti laiką, nes kai Lietuvą ištiko pirmasis karantinas ir visos parduotuvės staiga užsidarė, patyriau didelį šoką. Juk kiekvieną, net ir mažiausią daiktelį, teko siųstis internetu“, – prisimena Rasa, šiuo metu sukaupusi nemažai siūti reikalingų priedų atsargų.

Ar Rasos šeima apsiūta nuo galvos iki kojų? Taip. Ypač mamos darbą vertina sūnus Vėjas, jau kelintus metus prašantis ant jo drabužių išpiešti kanapės lapą. Dukra irgi vertina, kad dauguma jos drabužių – specialiai jai siūti, o ne pirkti. Vyras taip pat nenuskriaustas. „Kaip ir visi vyrai, Dainius nereiklus drabužiams. Vasarai jam pasiuvu keletą lininių komplektų, kuriuos vyras mielai dėvi“, – džiaugiasi R.Kukuraitienė.