– Kaip dabar jaučiasi Brasas? Kaip suprantu, jo gyvybę išgelbėti padėjo jūsų žinios apie šunis ir greita reakcija?

– Dabar jau galiu drąsiai pasakyti ir pasidžiaugti, kad Brasas išgyvens. Iki šiol kasdien kankino nerimas, kad mano mylimas keturkojis skaičiuoja paskutines dienas. Turėjau pažvelgti realybei į akis – jis jau senas šuo, eina dvyliktus metus. Skrandžio apsivertimas – gana dažna vokiečių aviganių problema ir ištverti net kelias operacijas tokio amžiaus šuniui labai sudėtinga. Laimei, labai padėjo veterinarai Vaida Misiūnienė ir Audrius Kiselis iš veterinarijos klinikos „Divaura“.

Kol gyvenime neatsitinka toks vakaras, kokį patyrėme su Brasu, tol nesupranti, kad viskas taip greitai gali baigtis. Vos trys minutės galėjo pakeisti situaciją 180 laipsnių. Šeštadienio vakarą su šeima išsiruošėme pavakarieniauti su draugais. Apsirengiau striukę, aunuosi batus ir staiga matau, kad Brasas pradeda lakstyti lyg būtų suviduriavęs, lyg jį pykintų. Griebiu už pavadėlio ir lekiu į lauką. Po akimirkos matau, kaip Braso pilvas ima pūstis. Pagalvojau – apsivertė skrandis. Nieko nelaukdamas skambinu V. Misiūnienei – ji patvirtina mano mintis. Sako galinti atlikti operaciją, bet nespėsiu šuns atvežti. Suprantu – turiu daugiausia pusantros valandos.

Sėdu į mašiną, Brasas narve aimanuoja. Kovoju su emocijomis ir suprantu, kad tik sveikas protas gali išgelbėti šioje situacijoje. Vėl susisiekiu su Vaida ir prašau, kad paskambintų Klaipėdoje dirbantiems veterinarams chirurgams. Skambinu visiems Klaipėdoje esantiems draugams, kad padėtų rasti chirurgą. „Googlinu“ ir pats skambinu Klaipėdos veterinarams. Vienos klinikos administratorius pakelia ragelį. Paaiškinu situaciją, o jis man: „Pirmadienį 10 val. ryto galime priimti“. Sakau: „Jūs suprantate, ką sakote? Jis bus jau miręs“. Sako: „Suprantu“.

Telefonas kaista nuo skambučių, automobilio variklis užvestas – pasiruošęs važiuoti, kad ir kur reikės. Dar po dešimties minučių gaunu Mindaugo Lidžiaus telefono numerį. Paskambinu. Sako: „Skubėkite, mes su žmona pasiruošę operuoti“. Tai buvo paskutinė viltis. Tačiau iki operacinės – beveik 80 kilometrų. Sninga, pusto, plikledis, bet į kliniką, kaip vėliau paaiškėjo, atvykome pačiu laiku.

Brasą išgelbėti pavyko. Ir žinios, kurias įgijau per dešimtmetį važinėdamas po įvairiausius seminarus, labai padėjo. Tiesa, po operacijos išvažiavau gyventi į Kauną, kad visuomet šalia būtų mūsų veterinarai Vaida ir Audrius. Teko atlikti ir dar vieną operaciją – išvalyti žaizdą, bet dabar jau viskas gerai.

Žvaigždė: filmuotis kine Brasui patiko, o ir uždirbdavo jis daugiau nei tikri aktoriai. P. Kaupelio asmeninio archyvo nuotr.

– Paprastai daugelis šuniuko nori vaikystėje. Jūs Brasą įsigijote būdamas jau, kaip sakoma, sąmoningo amžiaus. Kaip pavyko taip ilgai iškęsti?

– Vaikystėje ir aš labai norėjau šuniuko. Su seserimi dalijomės vieną kambarį. Kadangi ji vyresnė ir taip pat labai norėjo šuniuko, tėvai padovanojo pudeliukę Džesę. Žinoma, vedžioti reikėjo man, tačiau kalytė mano niekada nebuvo.

Vėliau studijos universitetuose, draugai, pasinėriau į darbą – rytais radijas, paskui televizija, savaitgaliais renginių vedimas... Laiko šuniui nebuvo. Tik katytei ir žuvytėms. Taip,  turėjau katę Lukreciją (prieš keletą metų ji išvažiavo gyventi pas mano mamą). Ir tik tada, kai baigiau mokslus, tapau pakankamai suaugęs prisiimti atsakomybę, įsigijau Brasą. Tai buvo dovana sau 2011-ųjų Kalėdoms. Tai tas laikas ir leido suprasti, kad šuo – tai atsakomybė.

– Kodėl pirkote būtent vokiečių aviganį? Kuo ši veislė patraukė?

– Žinoma, dėl TV serialų ir filmų, kuriuose vokiečių aviganiai vaizduojami kaip itin protingi šunys – bebaimiai, galintys skrosti stiklą ar ugnį. Ir juk tada galvojau, kad užtenka tik įsigyti vokiečių aviganį ir jis savaime bus komisaras. Tačiau Brasui, kaip ir kiekvienam šuniui, iki tokio protingumo buvo ilgas kelias. Tuomet ir pradėjau važinėti po seminarus, gilinti dresūros žinias, dalyvauti tarptautinėse IGP dresūros varžybose.

Brasas iš tiesų tapo komisaru, tiksliau – inspektoriumi. Kartu su Mariumi Jampolskiu jis vaidino TV seriale „Inspektorius Mažylis“. Prieš tai dar vaidino Varį kartu su Giedriumi Arbačiausku seriale „Namai, kur širdis“, filmavosi seriale „Juodosios našlės“ ir kituose.

Tuomet supratau, kad vokiečių aviganis iš tiesų yra labai protingas šuo. Labai gabus ir gražus keturkojis. Tačiau reikalingi tinkami mokslai, kad jis ne tik girdėtų šeimininką, bet ir mielai atliktų visas komandas tiek varžybų metu, tiek namuose.

Ne kiekvienas gali būti dresuotojas, bet kiekvienas gali išmokti suvaldyti savo augintinį kasdienėse situacijose.

– Koks yra Brasas? Juk kaip ir žmogus, kiekvienas šuo savo charakterį...

– Nors dresūros aikštelėje sutinku įvairiausių šunų, tačiau tokio gilaus mąstymo keturkojo sutikti dar neteko. Net šunų sporto pasaulio čempionai, susipažinę su Brasu, stebėjosi, kad yra tokių aiškiai savo poreikius ir mintis parodančių šunų. Brasas toks – jei jam kas nors nepatinka arba ko nors nori, vien pasižiūrėjęs į jo akis gali suprasti. Jis turi charakterį. Jis moka padėkoti. Moka parodyti, kad myli arba priešingai – nekenčia. Na, tarkim, kaip dabar: jam kasdien reikia leisti vaistus, girdyti tabletes, tai kai tik ateina tas metas, jis aiškiai parodo – atsikabink, nebereikia man tų vaistų. Bet vos tik pasakai: „Brasai, reikia“ – nuleidžia vargšas galvą ir prieina.

– Brasas – aktorius. Jis tai jaučia? Kieno buvo idėja – Brasui filmuotis? Ar reikėjo specialiai filmavimams kažko jį mokyti?

– Jis labai jaučia, kai reikia filmuotis. Kai buvo jaunesnis, kiekvieną filmavimą priimdavo kaip malonumą, nes gauna nemažai skanėstų! Tačiau dabar, kai tenka filmuotis mano laidoje „Gyvūnų pasaulis“, nors ir gauna skanėstų, tačiau jo išraiškos būna tokios, kurios sako: „Na gerai, pakentėsiu, bet gal galima greičiau“. Jei filmuojame keletą laidų iš eilės, nors ir gauna paskatinimą, dažnai jis tiesiog atsikelia ir išeina. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad tokiame amžiuje aš iš jo nieko nereikalauju, dažnai duodu jam pačiam pasireikšti (to negalima jauniems aktyviems šunims, nes namuose bus netvarka).

Pirmus vaidmenis Brasui gavo jo veisėja. Kino filmų ar serialų prodiuseriai kreipiasi į veislynus prašydami, kad jie pasiūlytų paklusnių gražių šunų. Kai Brasas buvo pačiame jėgų žydėjime, jis ir tiko minėtiems vaidmenims. Tiesa, tais laikais Brasui pavydėdavo visi aktoriai – jis per pusvalandį uždirbdavo tiek, kiek aktorius uždirba per visą pamainą. Tik nebuvo viskas labai paprasta – kartu su Brasu smulkmeniškai ruošdavomės kiekvienai scenai. Režisierius atsiųsdavo scenarijų, paaiškindavo detales, ir tuomet kokią savaitę treniruodavomės. Tačiau vieno dalyko man nereikėjo ištreniruoti – išgelbėti skęstančio žmogaus. Režisieriui sakiau – Brasas šį instinktą turi, patikėkit, viskas bus gerai. Jei ką, vietoj kažką sugalvosim. Ir... Užteko vieno dublio – Brasas iš upės išgelbėjo skęstančią aktorę. Visi buvo sužavėti. Tai truko 10 minučių.

Talentingas: P. Kaupelis dresūros aikštelėje sutinka įvairiausių šunų, tačiau Brasą giria kaip išskirtinį. / P. Kaupelio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kodėl jūsų namuose atsirado belgų aviganis Kanas? Ar Kanas labai skiriasi nuo Braso, vokiečių aviganiai nuo belgų aviganių?

– Kanas mano gyvenime atsirado tada, kai Brasui buvo penkeri metai ir mes dalyvavome Estijos IGP šunų sporto čempionate. Čia Brasas užėmė pirmą vietą. Tuomet teisėjas iš Švedijos man pasakė: jei su parodiniu šuniu gali pasiekti tokias aukštumas, gal pabandyk su darbiniu? (Kai kurios šunų veislės yra skirstomos į darbinius ir parodinius šunis. Parodiniai skirti parodoms – veisėjai, veisdami šiuos šunis, stengiasi išveisti kuo tobulesnės išvaizdos keturkojus. O darbinių linijų veisėjai stengiasi išveisti augintinius su kuo geriau išreikštais instinktais).

Taigi, ieškojau gero šuns ir radau geresnį, nei tikėjausi. Palangiškis Kanas pranoko visus lūkesčius. 2019-aisiais su juo dalyvavau Pasaulio IGP dresūros čempionate, vykusiame Austrijoje, buvau Lietuvos rinktinės kapitonas. Rinktinė iš 48 dalyvavusių šalių užėmė tryliktą vietą. Kanas sunkiausioje rungtyje pateko į TOP penketuką. Pasaulyje!

O Kanas nuo Braso iš tiesų labai skiriasi. Brasas yra mąstytojas, o Kanas – vykdytojas. Vokiečių aviganiai yra labai aktyvūs šunys, tačiau belgų – superaktyvūs. Taigi, jis turi net bėgimo takelį, o treniruotėms reikia skirti mažiausiai dvi valandas kasdien!

– Jūsų augintinių laimėjimai parodose nemenki. Ar tai – sudėtingas, bet įtraukiantis užsiėmimas ir šunims, ir žmonėms?

– Brasas – Lenkijos jaunimo vicečempionas, Lietuvos, Baltarusijos, Estijos IGP sporto pirmosios vietos laimėtojas. Kanas – IGP šunų sporto dalyvis ir prizinių vietų laimėtojas. Drąsiai galiu teigti, kad IGP sportas yra vienas sudėtingiausių šunų pasaulyje. Tai reikalauja visų šuns instinktų ir nuolatinės dresūros.

IGP – tai pėdsekystė, paklusnumas ir apsauga. Pėdsekystės rungtyje šuo turi preciziškai eiti svetimo žmogaus pėdomis ir rasti pamestus iš skirtingų medžiagų pagamintus daiktus, juos pažymėti. Paklusnumo rungtyje – sutelkęs visą koncentraciją į vedlį eiti šalia, greitai atsisėsti, atsigulti, atsistoti, peršokti kliūtis ir kt. Apsauga – sunkiausia rungtis – šuo, bėgiodamas po stadione pastatytas palapines, turi surasti nusikaltėlį, jį aploti ir kąsti į specialią rankovę tik tada, kai šis mėgina pabėgti. Be to, turi vykdyti visas šeimininko komandas.

Šio sporto procesas turi patikti, nes jei galvosi tik apie pergales – nieko nepasieksi. O įtraukia jis tuo, kad gali kasdien džiaugtis kiekvienu mažu laimėjimu. Ir dar tai yra savotiška meditacija, nes dresūros metu esi čia ir dabar.

– Kas jus paskatino imtis dresūros? Ko labiausiai reikia tokiam darbui? Ar visus šunis galima išmokyti klausyti komandų ir ar visus juos reikia mokyti?

– Šunų dresūra domėtis pradėjau tuomet, kai įsigijau Brasą ir supratau, kad jei šio aktyvaus sutvėrimo nemokysiu elementaraus elgesio taisyklių, turėsiu daug problemų. Dresūrai labiausiai reikalingos žinios ir sugebėjimai „skaityti“ šuns mintis – matyti, kaip jis jaučiasi, ką jis tuo metu galvoja, ir, žinoma, sugebėjimas pritaikyti turimas žinias. Ne kiekvienas gali būti dresuotojas, bet kiekvienas gali išmokti suvaldyti savo augintinį kasdienėse situacijose. Šunys yra individai, negalima to paties metodo taikyti kiekvienam šuniui, ir nėra vienos taisyklės, kaip, tarkim, šunį reikia išmokyti atsisėsti. Turi pamatyti, pabendrauti ir pajausti, kas jam geriausiai tinka. Žinoma, kiekvieną šunį reikia mokyti. Juk šuo sukurtas būti su žmogumi ir jam padėti, tad ir žmogus negali įsigyti šuns ir jo palikti likimui.

– Kada ir kodėl sugalvojote kurti TV laidas apie gyvūnus?

– Iki „Gyvūnų pasaulio“ buvo „Gyvūnų policija“, kurią vedžiau su Agota Mašanauskaite. Tuomet siekėme padėti visiems gyvūnams – nesvarbu, ar tai apleisti šunys, pririšti prie metro grandinės purvyne, ar arkliai, marinami badu. Ši LNK laida tęsėsi tris sezonus ir buvo labai populiari. Tačiau vėliau situacija gyvūnų pasaulyje sparčiai ėmė gerėti, todėl nusprendėme, kad reikalinga pozityvi laida – per žinomų žmonių ir jų augintinių istorijas edukuoti žiūrovus, kaip tinkamai rūpintis naminiais gyvūnais. Laidą kuriame kartu su Janita Januškauskaite-Plunge, kuri pritarė mano idėjai. Pasitelkėme ekspertus, laidoje rodome ir dresūros pamokėles. Ši laida tapo populiariausia laida apie gyvūnus.

Kompanija: dar viena Pauliaus namų gyventoja – prieglaudinukė Pievutė, geriausia Braso draugė. P. Kaupelio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar buvo tokių susidūrimų su gyvūnų nepriežiūra ar netinkamu elgesiu su gyvūnais, kuriuos iki dabar prisimenate?

– Kiekvienas išvažiavimas į įvykio vietą, kur buvo netinkamai laikomas augintinis, giliai įstrigo atmintyje. Pamenu, kai vienoje mokymo įstaigoje, bandomajame ūkyje, žmonės rado mirštančią karvutę. Atvažiavus mūsų filmavimo komandai to ūkio vadovas pareiškė, kad karvutė sunkiai sirgo, tai prieš mirtį jai leido pakvėpuoti grynu oru. Po tokių įvykių supranti, kad gyvūnai yra žymiai geresni už daugumą žmonių.

– Filmuodamas laidas susitinkate su gausybe žmonių, auginančių šunis. Ar galima pastebėti, ką jie turi bendro?

– Pastebėjau vieną dalyką – žmonės, įsigiję šunį, tampa kur kas laimingesni nei iki to momento, kol jo neturėjo. Visi vienbalsiai sako tą patį.

– Ar kiekvienam žmogui galima turėti šunį? Ar apskritai pakanka jį tik „turėti“?

– Tikrai ne kiekvienas žmogus nusipelnė šuns. Būna tokių, kurie įsigyja tik dėl to vaizdelio – žmona, vaikai, automobilis, namas, pasodintas medis ir šuo. Gyvūnas tampa daugiau įvaizdžio dalimi, o ne šeimos nariu.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie sugalvojo įsigyti šunį?

– Labai paprasta – jeigu žmogus nori šuns, tai tegul pabando bent mėnesį prieš pradėdamas jo ieškoti keltis valanda anksčiau ir išeiti pasivaikščioti. Ir vakare valandą pasivaikščioti, nesvarbu, ar lauke minus 10, ar šlapdriba. Jei visą mėnesį tai padarysite, tai bus pirmas žingsnis link šuns įsigijimo. Dar reikia suprasti, kad įsigiję šunį nebeturėsite pasirinkimo – privalėsite juo rūpintis bent penkiolika metų. Šuo turi gauti geriausią pašarą, medicininę priežiūrą, kuri yra labai brangi, ir, žinoma, dėmesį 24/7. Pasiruošę? Tad pirmyn!

– Kas dar, be Braso ir Kano, gyvena jūsų namuose? Jeigu susiruoštumėte turėti naują augintinį, kas tai būtų?

– Kartu gyvena Pievutė. Prieglaudinukė. Ji yra geriausia Braso draugė. Ir kol Brasui nebuvo atsitikusi ši nelaimė, negalvojau, kad šie šunys taip myli vienas kitą. Kai po operacijos atvežėme Brasą ir paguldėme miegamajame, Pievutė gulėjo prie durų įtempusi ausis, kad tik girdėtų, kas vyksta. Ji visada Brasui išvalo ausis ir kai šalta, miega viename guolyje. Kol kas apie naują augintinį negalvoju, bet, be abejonės, tai būtų šuo. Be šuns savo gyvenimo neįsivaizduoju.