Šviesu, švaru, natūralu, saikinga. Tai beveik viskas, ko reikia namams, pasiruošusiems pasitikti šv.Velykas. Nuo senovės lietuviai būstus atnaujindavo kartu su pavasario gamta.

Puošmenas malonu užsiauginti

Artėjančių Velykų proga nebūtina pirkti naujų baldų ar perdažyti sienas. Žinoma, jei šeimoje prigijęs paprotys turėti keletą komplektų užuolaidų ar kilimų, tai irgi būdas pakeisti interjerą.

Dar paprastesnis kelias priartėti prie gamtos – prieš kelias savaites parsinešti iš miško karklų ar beržo šakelių ir Velykoms turėti išsprogusių pumpurų.

"Tik nereikėtų maišyti kičo, kuris siūlomas parduotuvėse. Gražiausias papuošalas – gyva gėlė", – pasirengusiuosius dabinti namus perspėjo Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros vedėjas Alvydas Šeibokas.

Pasak jo, mugėse galima įsigyti įvairiausių liaudies dirbinių, skirtų Velykoms. Tačiau jis pats nelinkęs tokias dekoracijas eksponuoti namuose.

"Verbos interjere gali būti, bet vėlgi... Vieni verbomis vadina natūralias kadagio šakeles, kiti iš to padarė kultą. Priklausomai nuo to, kiek sugadintas žmogaus skonis, tokią verbą jis ir pasirinks. Išsilavinę žmonės daugiau žiūri į kuklias puošmenas", – komentavo A.Šeibokas.

Kad ir kokio stiliaus interjeras, jo nesugadins vazonas su vadinamąja velykine žole – ją užsiauginti galima pasėjus grūdinių kultūrų.

Patiekalus deda nepjaustytus

Stalo serviravimo specialistė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė atkreipė dėmesį, kad švara, atgimimas turėtų matytis ne tik patalpoje, bet ir šventinio stalo puošyboje.

Ant stalo būtinai turi būti tiesiama šviesi arba balta staltiesė, naudojami puošnūs, nekasdieniai indai. Ant staltiesės galima padėti žaliuojančių šakelių – bruknių ar buksmedžių.

"Dirbtinės gėlės ir taip nemadingos, o ant Velykų stalo dirbtinumo ypač reikėtų vengti", – patarė specialistė. Velykos, pasak jos, taip pat turėtų išsiversti be kitokių dirbtinių puošybos elementų. Kadangi prie stalo sėdamasi dieną, po šv.Mišių, žvakės taip pat nereikalingos. Ant stalo padėtos ar prie staltiesės prisegtos gyvos gėlės – bene vienintelės pageidaujamos puošmenos.

"Velykų stalui, turtingam valgių ir margučių, beveik nieko daugiau nereikia. Saikingumas nepakenks", – mokė Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Daugelis lietuvių išmargintus velykinius kiaušinius deda į pintus krepšelius. Tačiau krikščioniškos tautos, marginančios kiaušinius, mėgsta gaminti margučių medžius.

"Dabar jauni žmonės nė negirdėję apie velykinius medžius. Ne taip lengva juos padaryti – reikia sugalvoti, kaip prikabinti arba kur įstatyti kiaušinius, pagaminti specialius įtvarus", – komentavo Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Kaip Velykų boba, taip ir kiti kepiniai bei valgiai, pasak specialistės, ant stalo turėtų būti dedami nesupjaustyti, nepadalyti porcijomis, viename inde.

"Labai gaila, kad pagrindinė šventės priežastis dažnai pamirštama, dažnai akcentuojami tik margučiai. Aišku, tai gera proga išsivalyti langus, bet nereikia pamiršti, kad tai Kristaus Prisikėlimo šventė", – pridūrė Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Būtinas atributas – karpinys

Mūsų proseneliai velykiniam interjerui skyrė itin daug dėmesio. Iki XX a. pradžios lietuvių namuose bene prieš visas didžiąsias šventes namai būdavo puošiami baltais popieriniais karpiniais. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vadovė Janina Savickienė paaiškino, kad anuomet trobose būdavo gana tamsu, niūru. Popierinės užuolaidėlės virš langų, iškarpytos staltiesėlės, nutįsusios nuo lentynėlių namo kertelėse, karpiniais apkarstyti vadinamieji šiaudiniai sodai namiškius nuteikdavo šventiškai.

Pasak J.Savickienės, įpirkti didelį lakštą balto popieriaus išgalėjo ne visi, kartais karpiniams naudojo ir laikraščius. Tiesa, ne kiekviena šeimininkė įstengė žirklėmis ar peiliu iš popieriaus sukurti tikrą kūrinį, tad kaimuose būdavo ir etatinės karpinių gamintojos.

Velykų karpiniuose privalu buvo vaizduoti paukščius, augmeniją – visa, kas siejasi su bundančia gamta. J.Savickienė apgailestavo, kad vėliau išpopuliarėjęs snaigių karpymas kalėdinei puošybai tarsi nustelbė velykinius karpinius.

Daugelis nustebs išgirdę, kad lietuvių namuose buvo puošiamos ne tik Kalėdų, bet ir Velykų eglutės. Tiesa, pastarosios buvo daromos iš eglių šakų, įtaisant įtvarus margučiams dėti. Eglutes papildomai puošdavo karpiniais, meduoliais, mieliniais riestainiais.

Kapitalinis švarinimasis

Dar svarbiau, nei pasipuošti, yra išsikuopti namus. Tačiau iššluoti grindis ir išskalbti užuolaidas – dar ne viskas. "Jei aplink namus liks šiukšlynai, kokios čia Velykos?" – apsileidėlius gėdijo etnologė Gražina Kadžytė.

Seniau žmonės tvarkytis pradėdavo nuo Verbų sekmadienio ir baigdavo Didįjį ketvirtadienį.

Kad viską suspėtų, priminė G.Kadžytė, žmonės darbus suplanuodavo. Pavyzdžiui, vieną dieną skirdavo namų aplinkai, kitą – skalbdavo, trečią – šveisdavo. Didįjį ketvirtadienį po visų darbų žmonės patys prausdavosi, vilkdavosi naujus švarius drabužius.

Didysis penktadienis – susikaupimo diena, tądien, pasak etnologės, turėjo nebūti jokio bruzdesio. Didysis šeštadienis – įžanga į Velykas, šventinamas vanduo, ugnis. Ši diena skirta ne tik maistui ruošti, bet ir kiaušiniams marginti.

Lietuviai namus puošdavo žalumynais. Seniau žmonės puikiai žinojo, kiek laiko reikia pumpurams išsprogti ar grūdų želmenims sudygti, tad iš anksto pradėdavo tam ruoštis.

"Verbų sekmadienis ir yra priminimas, kad dar galima suspėti pasimerkti kokią šakelę, kad iki Velykų ji prasiskleistų", – patarė G.Kadžytė.