– Savo gyvenime akcentuojate lėtumą. Turbūt ne iš karto jis atsidūrė prioritetų sąraše?

– Oi, ne... Mokyklos, studijų metais, kaip ir visiems turbūt, lėtumas nelabai rūpėjo: tada norėjosi kuo daugiau veikti, keliauti, išbandyti naujų dalykų. Jis galbūt atsirado tuomet, kai tapau brandesnė ir pradėjau suprasti, ką realiai esu padariusi ir ko pasiekusi.

Niekada nedirbau samdomo darbo – visada kūriau savo verslus, savo projektus. Iš pradžių drauge su mama įkūrėme šventinio dekoro nuomos studiją DEKŪ, kur sukaupėme nemažai sendaikčių – nuo žvakidžių, indų iki baldų, kitų interjero detalių.

Prasidėjusi pasaulinė pandemija privertė trumpam sustoti ir iš naujo susidėlioti mintis. Taip gimė „Golden Flea“ – elektroninė sendaikčių parduotuvė, kurioje ėmiau dalytis ne šventėms, o namams surinktomis sendaikčių kolekcijomis. Šiandien, beje, turiu ir fizinę vietą, kur žmonės gali atvykti, apžiūrėti patikusius daiktus gyvai.

Taigi lėtumas atėjo iš suvokimo, kad esu savo vietoje, – ten, kur man gera būti, kur džiaugiuosi tuo, ką darau. Nebeliepiu sau verstis per galvą ir daryti daugiau. Mėgaujuosi radusi aukso viduriuką.

– Esate dar tokia jauna, o jau sakote radusi savo Klondaiko auksą, nors kiti iki senatvės jo vis dar ieško.

– Manau, kad kiekvienas žmogus yra labai unikalus. Gali turėti daiktų, turtų, kelionių, bet jei nemokėsi įvertinti, visu tuo pasidžiaugti, jei visada visko bus mažai – gerumo nepajusi. Man šiandien visko užtenka, todėl leidžiu sau mėgautis nuostabiu rudeniu ir nesivaikyti iliuzijų.

Įspūdis: nežinantys net nelaikytų šių daiktų vintažu, nes jie panašūs į šiuolaikinių gamintojų baldus, kurių dizaineriai idėjų semiasi iš praeities. / E. Mastauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Viskas prasidėjo nuo popierinių gėlių, tiesa?

– Taip. Jas gaminome dviese su mama ir nuomodavome įvairioms šventėms. Kaip matote, apie tvaresnį šventinių dekoracijų panaudojimą galvojome jau tada. Ilgainiui norėjosi dar kuo nors papildyti gėlių dekorą. Ėmėme važinėti po sendaikčių turgus, antikvaro parduotuvėles ir ieškoti ten mums tinkančių dekoracijų – žvakidžių, foteliukų, kilimų ir pan. Įsirengėme prie namų studiją. Net tris sezonus dirbome prie įvairiausių renginių – vestuvių, gimtadienių, krikštynų, o paskui atėjo koronaviruso pandemija. Viskas nutrūko, tad kilo mintis įkurti internetinę sendaikčių krautuvėlę.

Kodėl ne naujų daiktų? Nes gyvename pertekliaus amžiuje. Naujų daiktų kiekvienas gali nusipirkti, o man svarbu tvarumas ir unikalumas. Noriu ne tik pratęsti seno daikto gyvenimą, bet ir kurti įdomesnį namų interjerą.

– Ar originalumo, unikalumo siekį jums įdiegė tėvai?

– Ir taip, ir ne. Niekas prikišamai man nieko nediegė. Tiesiog patys tėvai buvo, yra labai kūrybiški. Tėtis dirba staliumi, gamina laiptus, duris. Ieško originalių sprendimų iš medžio. Tai jis mums su mama pagamindavo įvairiausių unikalių daiktų šventėms. Tarkim, iš laiptų turėklų, pirktų pagal skelbimą, jis sukūrė originalias žvakides. Manyčiau, kad kūrybiškumą paveldėjau iš jo. Ką iš mamos? Gal estetikos pajautą? Ji labai myli augalus. Mamos kiemas, sodelis visada preciziškai ir estetiškai sutvarkyti.

Naujų daiktų kiekvienas gali nusipirkti, o man svarbu tvarumas ir unikalumas. Noriu ne tik pratęsti seno daikto gyvenimą, bet ir kurti įdomesnį namų interjerą.

– Ar antram gyvenimui prikeltais daiktais ėmėte domėtis daugiau dėl verslo, o gal smalsumo užuomazgų rastume jau vaikystėje?

– Sendaikčiai mane traukė nuo mažų dienų. Šalia mūsų gyvena seneliai, kurie turėjo palėpėje tikrą lobių sandėliuką. Augome keturiese – su pusbroliais, pusseserėmis. Senelį vadinome išradėju, nes savo profesinėje srityje jis iš tiesų yra padaręs ne vieną išradimą. Senelis tekindavo, virindavo iš metalo, ką nors nuolat konstruodavo, meistraudavo. Žodžiu, tame jo sandėliuke mums, vaikams, būdavo labai įdomių dalykų. Ten atradau ir seną medinį radijo rėmą, prosenelės spintelę, senų audimo širmų rėmus. Tuo metu tie daiktai dar nebuvo restauruoti, bet jų autentiškumas mane labiausiai ir žavėjo.

Kai man buvo keturiolika ir krikšto mama paklausė, ką gimtadieniui norėčiau gauti dovanų, pasakiau jai, kad noriu knygos apie interjero dizainą. Vienu metu net norėjau jį studijuoti, bet taip ir neišmokau piešti, tad svajonės teko atsisakyti.

E. Mastauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai jūsų studijų kryptis – ne menai ir ne interjero dizainas?

– Oi, tos mano studijos – visai ne į temą (juokiasi). Esu baigusi viešąją komunikaciją, o magistro studijoms pasirinkau strateginį organizacijų valdymą.

– Tačiau jūsų vintažinių daiktų parduotuvėlės vardas labai meniškai sulipdytas. „Golden Flea“, išvertus iš anglų kalbos, reikštų… „Auksinė blusa“?

– Taip. Kartą, vaikštinėdama po įvairiausių daiktų pilną sendaikčių turgų, prisimianiau seną posakį apie tai, kad auksas ir pelenuose žiba. Užsienyje sendaikčių turgūs dažniausiai vadinami „flea market“ (liet. blusų turgus). Todėl ir gimė idėja sujungti šiuos du posakius į vieną – „Golden Flea“.

– Gal pamenate, kaip jūsų „Auksinėje blusoje“ atsirado pirmoji aukso bluselė?

– Pradžioje ieškodavau įdomesnių daiktų savo DEKŪ projektui. Būdavo, vaikštau po sendaikčių parduotuves ir matau tiek gražių dalykų, kurie, deja, šventinei nuomai nelabai tinka. Sustojus pasauliui ir šventėms, savo iš seniau surinktu vintažu pradėjau dalytis socialiniuose tinkluose.

Užsieniečiai į vintažą žiūri paprastai: jiems tai iš kartos į kartą, iš vienų žmonių pas kitus keliaujantys daiktai. Ten tvarumo šaknys kur kas gilesnės, o pas mus senų daiktų naudojimas labiau stigmatizuotas. Esą negali įpirkti naujo, tai perki seną. Nebūtinai.

– Jei ne paslaptis, kur tokių antikvarinių daiktų ieškote?

– Anksčiau ieškodavau ir Lietuvoje, bet po karantino pasiūla labai sumažėjo, todėl dabar – užsienyje. Skrendu lėktuvu viena, tarkim, į Italiją ar Olandiją, išsinuomoju ten automobilį ir važinėju po sendaikčių parduotuves, turgus. Kartais vykstu pas žmones į namus, su kuriais dėl vizito jau būnu sutarusi iš anksto. Įsigytus sendaikčius pargabena tarptautinių krovinių pervežėjai.

Keliauti iš Lietuvos savo automobiliu dar nebandžiau, bet tokio dalyko ir negalėčiau sau leisti dėl laiko stokos – per ilgai viskas užtruktų.

Kiek tokių išvykų būna per metus? Praėjusiais metais – devynios, o šiais metai sumažinau. Lapkritį skrisiu į Italiją ketvirtą kartą.

Detalės: žmonės ima gyventi lėčiau, todėl nori turėti jaukių daiktų, kurie padėtų sukurti namų ritualus. / E. Mastauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal ant liežuvio galo kokia su vienu ar kitu radiniu susijusi istorija?

– Vienos kelionės į Olandiją metu radau keturis ufo stiliaus šviestuvus. Ankstesni savininkai buvo architektai, uždarantys savo biurą. Gražus sutapimas, kad Lietuvoje juos irgi visus išsidalijo architektai.

Kita istorija būtų apie netikėtus atradimus. Lietuvoje radau tokius pavargusius, atvežtus iš Vokietijos, boho stiliaus pufus, kuriuos atidarius pasidaro dar ir laipteliai. Medinės dalys buvo sulūžusios, minkštoji dalis išsėdėta, audinys nublukęs. Puoliau juos valyti, bet nespėjau – turėjau vykti į suplanuotą kelionę Italijon, ieškoti sendaikčių.

Ten, vienoje parduotuvėje, akį patraukė nuostabus Murano stiklo šviestuvas, deja, labai didelis. Ėmiau ieškoti, į ką galėčiau jį saugiai suvynioti, mat buvo dar ir tuščiaviduris. Nepatikėsite, tos pačios parduotuvės audinių skyriuje radau identišką audinį tiems dviem pufams, laukiantiems manęs Lietuvoje. Taip vienu šūviu nušoviau du zuikius – parsivežiau originalųjį šviestuvą ir identišku audiniu pervilkau abu pufus.

– Kokios gi tos auksinės šalys, kuriose geriausiai vyksta senienų medžioklė?

– Oi, tikrai nėra tokios stebuklingos šalies, kur tavęs lauktų kitų dar neatrasti lobiai (juokiasi). Visose šalyse turi dirbti ir tų auksinių bluselių ieškoti.

Žiūrint iš kokybės ir dizaino pusės, man pirmoje vietoje yra Italija, todėl tikrai dažnai ten keliauju. Deja, rasti gerų daiktų nelengva, nes tuos pačius daiktus ten medžioja visa Europa. Konkurencija didžiulė ne tik su vietiniais, bet ir su likusiu pasauliu.

– Teko girdėti, kad kiti sendaikčių medžiotojai juos perka iš tarpininkų, vadinamųjų vintažo agentų?

– Taip, bet aš savo aukso bluselių kol kas dar ieškau senoviniu būdu – važinėju po parduotuvėles, turgus. Noriu pati gyvai kiekvieną daiktą pamatyti, pačiupinėti, įvertinti jo kokybę, t. y. kiek ilgai jis galės tarnauti kitų žmonių namuose. Be to, man norisi tuos daiktus rinkti nedidelėmis kolekcijomis. Pavyzdžiui, metalo kolekcija, kurioje bus metalo indų, vazų ir kiti interjero aksesuarų iš metalo. Arba šviestuvų kolekcija ir t. t.

E. Mastauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar dažnai parsivežtus sendaikčius reikia atnaujinti?

– Kardinaliai? Tikrai ne. Jų atnaujinimas yra daugiau estetinis. Pervelkame audinius, pakeičiame poroloną. Tikrai nesuteikiame daiktams naujo dizaino. Chromo detalės nuo drėgmės būna oksidavęsi, tad jas reikia valyti, poliruoti. Medinius daiktus būtina pašveisti ir impregnuoti, kad ilgiau tarnautų. Plieninius indus – išplauti, išvalyti.

– Iš kur žinote, kokią medžiagą su kuo geriausiai valyti? Ar nebaisu sugadinti?

– Kai buvau vaikas, matydavau tėtį dirbantį namuose. Mes su sese nuolat aplinkui sukiodavomės. Kai su mama pradėjome šventinės nuomos verslą, tekdavo po švenčių valyti dekoracijas. Be to, kai kūrėme DEKŪ studiją, darbininkai pastatė tik metalinę konstrukciją, o sienas, visą apdailą darėme patys. Taip pamažu visko išmokau.

Atrodo, kad Europoje greitai nebeliks autentiškų daiktų, nes ir antrųjų rankų drabužių parduotuvėse vis dažniau įsimaišo greitosios mados prekių ženklų... Tikrai autentiškų, gerai išlaikytų daiktų mažėja.

Sendaikčiai mane traukė nuo mažų dienų. Šalia mūsų gyvena seneliai, kurie turėjo palėpėje tikrą lobių sandėliuką.

– Gal keliaudama ieškoti sendaikčių vintažiniais drabužiais papildote ir savo drabužių spintą?

– Norėčiau, bet tam nelieka laiko. Vidutiniškai vienoje parduotuvėje praleidžiu apie 15 minučių, o per dieną apvažiuoju jų bent dešimt. Tačiau jei būna gera diena ir dar randu laiko sau, dažnai parsivežu kokią rankinę – ne drabužį. Norint rasti įdomesnį drabužį, reikia taip pat dirbti, kaip ir ieškant sendaikčių, o rankinę ar kokį kitą aksesuarą pastebėti gali greičiau.

Kita vertus, nesu puošeiva, dažnai keičianti drabužius. Labiau mėgstu juos sunešioti iki paskutinio siūlelio, todėl renkuosi geresnius audinius ir dažniau užbėgu į Kauno vintažinę humaną. Koks mano stilius? Sakyčiau, šiuolaikinis su vintažo prieskoniu.

– Ar jūsų pačios namuose daug vintažinių daiktų? Įsivaizduoju, kad po gerų radybų Italijoje pusę jų norisi pritaikyti savo interjere?

– Daug kas manęs šito klausia ir dar smalsauja, ar man negaila juos pardavinėti. Tačiau kadangi procesas nuo daikto radimo iki jo atsiradimo „Golden Flea“ parduotuvėje ilgas, tai aš spėju jais pasimėgauti. Juk perki, pakuoji siuntą vežti į Lietuvą, namuose jį išpakuoji, šveiti, tvarkai, fotografuoji, aprašai – žodžiu, su juo praleidi nemažai laiko.

Ar daug antikvarinių daiktų namuose? Na, man patinka minimalistinis, švarus stilius, kurį stengiuosi kurti ir savo namuose. Vintažo ten irgi nemažai – iš antrųjų rankų pirkta lietuvių gamintojų sofa, vintažinis krėslas, kavos staliukas, pufas, toršeras, komoda. Ant lentynų – vazos, žvakidės, kiti aksesuarai.

Nežinantys net nelaikytų jų vintažu, nes tie daiktai panašūs į šiuolaikinių gamintojų baldus, kurių dizaineriai idėjų semiasi iš praeities.

E. Mastauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Daugelio daiktų, kurie buvo naudoti, tarkim, tarpukariu, žmonės jau nebenaudoja – gėrimų vežimėlių, žurnalinių staliukų ir kt. Ar jie randa vietą šių dienų žmonių interjeruose?

– Tie daiktai po truputį sugrįžta, nes žmonės jau pradeda gyventi lėčiau. Todėl nori turėti ir mini gėrimų barą, ir žurnalinį staliuką, ir dar ką nors, kas sufleruotų labai aiškią ir konkrečią paskirtį – žodžiu, galėtų pasitarnauti vienam ar kitam namų ritualui. Kita vertus, šiais laikais nebėra ribų, kad tas daiktas turi būti naudojamas tik tam arba anam. Viena moteris rengėsi savo grožio saloną ir pirko pas mane žurnalinę. Sakė, bus vieta, kur moterys galės pasidėti savo rankines.

– Kiekvienas surastas daiktas jums yra lyg aukso gabalėlis, atrastas didelėje pelenų – kitų senų daiktų – krūvoje. Širdies čia įdėta labai daug. Ar jaučiate, kad, neleisdama tiems daiktams išnykti, darote labai gerą ir naudingą darbą?

– Jaučiu. Noriu parodyti žmonėms vintažą ir skleisti žinią, kad jis gali būti kur kas įdomesnis ir tvaresnis pasirinkimas. Kad interjerai su vintažo elementais gali būti kur kas savitesni, unikalesni už tuos, kuriuose – vien nauji daiktai.

Kiti vintažo pardavėjai labiau akcentuoja dizainerių kurtus daiktus, o aš garsių vardų nesivaikau, noriu parodyti, kad tie seni daiktai yra kur kas kokybiškesni, juose daugiau rankų darbo. Savo radiniais noriu padėti žmonėms kurti gamtą tausojančius namus, kuriuose gyventų ilgaamžiai daiktai.

Visada norėjau sukurti tokį prekės ženklą, kuris atspindėtų mano pačios vertybes ir įsitikinimus – lėtesnį ir atsakingesnį pasirinkimą, skatintų kūrybiškai ir žaismingai pažvelgti į namų interjero kūrimą, atsisakyti neatsakingo vartojimo. Taip pat savo veikloje stengiuosi kiek įmanoma skaitmenizuoti procesus. Noriu, kad „Golden Flea“ būtų išties tvarus verslas, o ne tik prisidengęs tvarumo etikete.