Jau kalendorinė žiema, o tautodailininkė Gintvilė Giedraitienė tartum braido po pievas: uodžia žolynų kvapus, glosto jų plaukus ir mintyse skrajodama po gamtą kuria pasąmonės diktuojamus gamtos simbolius.

Pomėgį atrado pirštai

"Be gamtos, pievų, žolynų – neišgyvenčiau", – tvirtina menininkė G.Giedraitienė. Šiuo metu Prienuose gyvenanti kaunietė atvira: tamsusis metų laikas, leidžiamas bute, – jai tikra kančia.
"Todėl ir prisinešu į namus šieno, šakų ir visko kitko, ko randu gamtoje", – paaiškino pašnekovė. Tiesa, ne tik vasarą, bet ir kitais metų laikais ji, kai tik yra galimybė, veržiasi į mišką pabūti, prisirinkti užsilikusių gėrybių.

Savo pomėgiui atsidavusiai moteriai neiškyla dilema, ką dovanoti per didžiąsias metų šventes. Apie jos kuriamus elnius, paukštelius, arkliukus, baltų simbolika turtingus kūrinus svajoja ne vienas, matęs jos kūrinius.

"Tokie dygūs vienose rankose, "šienukai" jos kantriais pirštukais prijaukinti, suglostyti, užkalbėti, tampa švelnūs, paklusnūs, išraiškingi, sugeba užburti, stebinti, pasakoti", – taip jos darbus vertina gerbėjos.

Kaunietė šio amato išmoko netikėtai. Seno namo palėpėje rado senų pakulų gumulą ir grįžusi namo jas maigė, kol sutvėrė pirmą paukštelį, tada įsitraukė į procesą vis giliau ir plačiau, kūrybai pasitelkė džiovintas žoles ir kitas gamtos gėrybes. Moterys buvo mačiusi rankdarbių iš panašių natūralių gamtos medžiagų, tačiau išvystė savo braižą.

Menas susiliejo su etnokultūra

Gaminti rankdarbius gali kiekvienas, bet ne visi jie prilygsta menui. "Juk ir paveikslai: vieni daro poveikį, kiti – ne. Juose turi būti kažkokia dvasia, gilesnė mintis, ne tik estetinis vaizdas", – įsitikinusi G.Giedraitienė.

Jos darbuose galima pamatyti ne vieną baltišką simbolį, kurie vėliau pritapo ir krikščionybėje. Antai paukštis reiškia laisvę, žinią, dangų, skrydį, sielą. Saulė simbolizuoja šviesą, šilumą, gyvybę, ugnį, ratas – begalybę, amžinybę. Gyvybės medis reiškia jungtį tarp pasaulių, praeitį, dabartį ir ateitį. Tai simbolis, reiškiantis gyvenimo pilnatvę, amžinybę, klestėjimą. Kryžius reiškia perėjimą iš mirties į gyvenimą, tai dvasios ir materijos sankirta, tai tikėjimo, meilės, pasiaukojimo simbolis.

"Susiklijavo gamtos mylėjimas, etnokultūra, menas", – taip savo kūrybą apibendrina pati menininkė. Ji spėja, kad tokie rankdarbiai nėra šių dienų atradimas.

"Iki šių dienų neišlikę tokių žaislų, bet manau, kad seneliukai galėjo savo vaikaičiams panašius žaisliukus iš šieno surišti", – tokių darbelių egzistavimu žiloje senovėje neabejoja autorė. Tautodailininkės teigimu, yra tik žinoma, kad iš šieno ar šiaudų gamindavo įvairius paukščius, bet kadangi tai gana greitai suyranti medžiaga, jų neišliko.

G.Giedraitienės rankose simboliai gimsta iš pasąmonės. Kai ji kuria, apie jų reikšmę ir prasmę nė negalvoja. Antai kai kurie jos darbai primena kalvių kaldintas saulutes, medžio meistrų gamintus koplytstulpius – visa tai tartum įaugę į lietuvių kraują.

Autorei mieliausia, kai jos darbai ne tik estetiškai, bet ir dvasiškai nudžiugina naująjį šeimininką. "Mano gyvenime daug vidinio skausmo, bet mano darbuose to tikrai nėra", – pridūrė autorė. Žolių rinkimas, vaikščiojimas po pievas, miškus – jai tarsi terapija.

Arklys – vaisingumo simbolis

Apie 15 metų žolynukus kurianti moteris savo pavyzdžiu užkrečia kitus. "Kauno dienos" skaitytojams ji siūlo pasigaminti arkliuką – 2014 m. simbolį pagal Rytų horoskopą. Žirgo simbolis dažnas lietuvių liaudies mene. Žirgo galvos atvaizdu iki XX a. puoštos verpstės, audimo staklės, jaunavedžių lovos. Tikėta, kad arklys turįs dieviškos galios, jame slypi vaisingumo jėgos.

Nedideliam, maždaug 10 cm aukščio, 20 cm ilgio arkliukui pagaminti reikės geros saujos šieno. Tiesa, sausas šienas turi būti atitinkamai paruoštas, tuomet jis netrupa, yra paslankesnis.

G.Giedraitienė apipurškia sausą žaliavą vandeniu, sudeda į polietileninį maišą stengdamasi nepalikti jame oro ir palaiko pusdienį arba bent kelias valandas. Tada žolė suminkštėja tartum ką tik nupjauta. Mirkyti šieną vandenyje ji nepataria – pernelyg šlapias gaminys vėliau gali supūti.

Tautodailininkės teigimu, labiausiai šiems darbeliams tinka šviežia, apdžiūvusi žolė. Geriausia, jei ji džiovinama ne saulėje, o pavėsyje. Tuomet gaminys būna ne tik kvapnus, bet ir išsaugojęs žalią spalvą.

Tiesa, menininkei įtinka ne bet kokios kokybės šienas. Pasak jos, geriausia šieną ruošti tada, kai žolė dar neperaugusi. Taip pat tinka atolo žolė. Moteris stengiasi pati kiek įmanoma tiesiog žirklėmis prisišienauti tinkamos žaliavos, tik jos pristigusi kreipiasi į ūkininkus.

Kadangi šiuo metu nėra galimybės patiems pasiruošti šieno, reikėtų ieškoti ūkininkų, kurie augina karves ar kitus žolėdžius gyvulius. Mažiems, suvenyriniams darbeliams G.Giedraitienė pataria rinktis kuo minkštesnį šieną, skirtą smulkesniems gyvuliams. Darbeliams geriau tinka ilgas šienas, jame neturi būti stambių, sumedėjusių augalų. Jei vis dėlto žolė stambi, iš jų galima kurti stambesnius darbelius, jei bus kiek grubesni.

Vietoje siūlo – lino pluoštas

Be šieno, darbeliams reikia ir medžiagos, kuria šienas bus apsukamas ir suformuojama jo forma. G.Giedraitienė tam naudoja ne siūlą ar virvelę, o neperdirbtą lino pluoštą, kokį naudoja santechnikai jungtims užsandarinti.

Lino pluošto sruogų nė nereikia rišti. Pasibaigus sruogelei, ji apsukama toje pat vietoje kelis kartus ir sutepama "Lipalo" klijais.

"Linas prie lino limpa, o jei lino galą bus mėginama priklijuoti tiesiai prie žolės – nesilaikys", – atkreipė dėmesį pašnekovė. Šienui aprišti galima naudoti ir siūlus – tačiau tai jie žiūrėsis kitaip, tai bus toliau gamtos. Apvynioti galima naudoti ir pačias žoles, tačiau jas suvaldyti daug sunkiau, galus reikia ne klijuoti, o užkišti taip, kad neišsklistų.

Apvyniojant šieną turi būti išlaikytas tam tikras ritmas. Vienur – tankiau, kitur – rečiau. Tautodailininkė nepataria apvynioti darbelio itin gausiai ar net keliomis kryptimis – turi matytis kuo daugiau augalo.

"Pirmą kartą dirbantis žmogus stengiasi suvaldyti žolę, todėl stengiasi prisukti tiek, kiek gali. Kai supranta, kad ta žolė niekur nežada bėgti, tada apsuka saikingiau", – komentavo G.Giedraitienė.

Pasišiaušę galai reikalingi

Įgudusiose rankose arkliukas gimsta per keliolika minučių. Tiesa, autorė niekada negamina jų partijomis – nenorėtų, kad šis širdžiai mielas darbas virstų rutina. "Galėčiau kepti mažus, populiarius darbelius, bet nenoriu to daryti", – atviravo autorė. Ji mano, kad ir užsimerkusi juos padarytų, tačiau jai svarbu kurti kažką nauja, improvizuoti.

Paėmusi saują šieno, tautodailininkė kūrinį pradeda nuo arklio galvos. Pasišiaušusį galą ji užlenkia ir suformuoja būsimos galvos viršugalvį. Palikusi kelis centimetrus nuo krašto, užlenktą šieną privynioja linu, ir toliau vyniodama suformuoja kaklą. Tiesa, pasišiaušęs galas kol kas paliekamas styroti, jie neprivejamas prie kaklo.

"Darant galvą, reikia nepadaryti jos per ilgos, kad arkliukas nebūtų panašus į krokodilą. Nors tai ir simboliškas gyvūnas, bet reikia išlaikyti tam tikras proporcijas", – mokė tautodailininkė.
Pavyniojusi maždaug iki vidurio ir taip suformavusi kaklą, autorė daro kampą – šieną sulenkia ir priveržia kūnelį taip, kad kaklas su kūnu sudarytų beveik stačią kampą. Tada analogiškai apveja lino pluoštų kūną, palikdama styroti uodegą.

Virš galvos likęs pasišiaušęs galas reikalingas. Šonuose atskyrus sruogeles reikia suimti ir apsukti – tai bus ausys. Ant viršugalvio papildomai uždedamas papildomas kuokštelis žolės – tai arkliuko plaukai.

Kiek pakeitus – elnias

Galiausiai reikia apkarpyti netvarkingai išsikišusias žoles, pagražinti ausis, padaryti kirpčiukus, suformuoti uodegą. Beje, labai panašiai galima sukurti elnią. Tokiu atveju ant galvos formuojama ne šukuosena su kirpčiukais, o pastačius styrančius šieno galus suformuojami ragai. Ir uodega ne pailga, o trumputė. Elnio ragus galima formuoti ir iš šakotų pagaliukų.

Arkliuko ar elnio kojas galima daryti iš džiovintų klevo lapo stiebelių, tuomet šių kotelių praplatėjimai atrodo tartum kanopos. Šių stiebelių reikia būti prisiruošus dar rudenį. Tad neturint klevo lapų kotelių, kojoms galima naudoti tiesiog medinius šakaliukus, kurių miške nestinga visais metų laikais. Nereikia stengtis, kad pagaliukai būtų tiesūs, be gumbelių. Jei jie kreivi, pasak G.Giedraitienės, dar geriau, gyvūnas jaukesnis, tartum su sąnariais ar sulenkta koja.

Prieš smeigiant nusmailintas kojas į kūnelį, reikia storu virbalu padaryti skyles, tada pagaliukai lengviau įlįs. Tik įsitikinus, kad kojos susmeigtos tinkamai, gyvūnas nevirsta, tada kojos ištraukiamos, galai sutepami klijais ir vėl įkišami atgal. Jei norima, galima priklijuoti ir akis. G.Giedraitienė tam turi prisidžiovinusi arkliarūgštės žiedelių, bet jų neturint, galima arba visai nedaryti akių, arba panaudoti tam kokias nors tamsias sėklas, pipiriukus.

Sutvertą kvapnų suvenyrą galima ne tik pastatyti, bet ir pakabinti. Tam tautodailininkė naudoja lininį siūlą – adata perveria siūlą dviejose vietose – ties galva ir užpakaliu ir taip suformuoja pakabinimo kilpą. Tada prie kilpos pririša siūlą taip, kad pakabintas arkliukas būtų stačias. Jį galima kabinti prie lango, prie šviestuvo, prie sienos ar ant Kalėdų eglutės. Tai ir puiki dovana.