Reikėjo atokvėpio

Migloko Lietuvos muzikos pasaulyje žaibišku greičiu išpopuliarėjo 2009-aisiais. Vos aštuoniolikos sulaukusi atlikėja tada stebino savo intriguojančia muzika, tekstais, stiliumi ir asmenybe. Atsigręždama į praėjusį dešimtmetį Migloko sako, kad anuomet jos pasaulyje visko buvo labai daug.

"Pasirodė mano dainos, aš staiga išpopuliarėjau. Tokiai jaunai man buvo per sunku atlaikyti populiarumą, žiniasklaidos dėmesį. Nesuprantu žmonių, kurie mėgaujasi bet kokia kaina gautu dėmesiu – man patinka, kai domisi mano darbais, muzika, bet ne asmeniniu gyvenimu. Tai mane išgąsdino", – neslepia muzikantė.

Pajutusi spaudimą Migloko beveik ketverius metus buvo padariusi muzikinę pertrauką. "Man jos reikėjo, kad suprasčiau, ar muzika tikrai yra mano kelias. Esu iš tų žmonių, kurie daug galvoja, užduoda egzistencinius klausimus, savęs klausia, kodėl daro viena ar kita. Kartais per giliai mąstau ir tai apsunkina gyvenimą. Per tą pertrauką iš tikrųjų supratau, kad muzika yra mano kelias. Grįžus į Lietuvą, varikliukas pradėjo veikti iš naujo", – dalijasi atlikėja.

Atokvėpio metu Migloko buvo išvykusi į Olandiją – Groningeno šiuolaikinio meno akademijoje gilinosi į vizualinius menus, tapybą, muziką palikusi šiek tiek nuošaliau.

Tačiau galiausiai, jau besilaukdama sūnaus, ji suprato, kad turi kurti muziką ir tai daryti – gimtojoje šalyje. 2017-aisiais jau Lietuvoje išleido naują albumą "Sacred Tears" ("Šventos ašaros"), kurį muzikos kritikai įvertino kaip išskirtinai brandų. Pati atlikėja sako, kad jis ir buvo sukurtas remiantis brandžiomis patirtimis.

"Studijos Olandijoje padėjo išlaisvinti kompozicijos pojūtį. Dabar aš netgi per daug vizualiai mąstau, bet tai padeda. Matau, kas scenoje gražiai atrodytų, turiu išlavintą akį. Laisvalaikiu ir šiandien piešiu iliustracijas – gal kada nors startuosiu su vizualiaisiais menais", – svarsto meniškos sielos moteris.

Pasaulio netikrumas

Muzika yra Migloko kalba, būdas bendrauti su pasauliu. "Ne visada žodžiais galiu išreikšti, ką jaučiu. Dažnai būna, kad su manimi bendravę žmonės tik atėję į koncertą ir pasiklausę mano muzikos visiškai supranta mane. Socialiame gyvenime aš nesu tokia laisva kaip muzikoje", – atvirauja dainininkė.

Šiemet Migloko dalyvauja "Eurovizijos" atrankose. Pirmosios laidos metu komisija jos ir kolegos Artūro Bieliausko kūrinį "Rožės" įvertino aukščiausiais balais. "Daina gimė labai natūraliai. Artūras atsiuntė man muzikos ritmą. Aš pradėjau jo klausyti ir pagalvojau, kad jis labai geras. Iš pradžių norėjau kurti anglišką tekstą, bet po to pagalvojau, kad esu pasižadėjusi sukurti kuo daugiau lietuviškų dainų. Kitą dieną mane apėmė toks kūrybinis įkvėpimas, kad aš per 5 min. sukūriau tekstą – žodžiai patys atsirado", – pasakoja Migloko.

"Ilgai galvojau apie netikrus dalykus, apie kančias, kurių neverta kentėti. Šita daina yra apie tai. Apie sudėtingus dalykus, kurie apsunkina gyvenimą. Dirbtinio grožio nereikia, jis nieko gero neduoda. Taip, kartais smagu kažką vaidinti, bet galiausiai vis tiek grįžti prie natūralumo. Svarbu daryti tai, ką nori, svarbu būti laisvam", – tiki ji.

Migloko turi savus kelius, kuriais bėga nuo pasaulio netikrumų. "Vienas iš tokių būdų buvo sprendimas nustoti darytis asmenukes. Man pasidarė bloga, nes pradėjau nebesuprasti, kurioje nuotraukoje esu tikroji aš. Prasidėjo egzistencinė dilema – kas esu tikroji aš? Anksčiau maniau, kad turiu pamaloninti žmones tuo, kaip atrodau, ir atrodyti taip, kaip jiems patinka. Dabar suprantu, kad man to visai nereikia, geriausiai jaučiuosi su sportiniu kostiumu, nepasidažiusi, kai mano oda kvėpuoja. Gal ant veido yra raudonų dėmių, bet tai yra tikrumas. Aš išgijau nuo to, kad noriu atrodyti tobulai. Daug svarbesnis jausmas, kad man patogu, aš jaučiuosi švari, jaučiuosi gerai. Pradėjau kitaip, nei anksčiau, į daug ką žiūrėti. Ir į tai, kaip mes norime parodyti savo gyvenimą socialinėse erdvėse. Kas iš to, kad vaidini kažką, kuo nesi?" – dalijasi požiūriu atlikėja.

Anksčiau maniau, kad turiu pamaloninti žmones tuo, kaip atrodau, ir atrodyti taip, kaip jiems patinka. Dabar suprantu, kad man to visai nereikia, geriausiai jaučiuosi su sportiniu kostiumu, nepasidažiusi.

Dalyvauti "Eurovizijoje" Migloko pastūmėjo artimi žmonės. "Kai įrašėme "Rožes", daina visiems labai patiko. Ir aš manau, kad ja turiu ką pasakyti, skleidžiu aiškią žinutę. Matau nuovargį nuo amerikietiškos svajonės, kuri yra net netiesa. Dainuodama "Rožes" esu ištikima sau", – tikina Migloko.

Jauna atlikėja žada ne tik dainuoti, bet ir tapti dainų prodiusere. "Aš kuriu labai daug ir tiesiog noriu ta kūryba dalytis su kitais. Noriu surasti žmonių, kurie manimi pasitiki, kurie norėtų, kad jiems kurčiau dainas. Jau atsiranda tokių. Mano svajonė – per kelis artimiausius metus tapti Lietuvoje labiau žinoma prodiusere", – dalijasi planais.

Namai – kaip avilys

Muzikantė neslepia, kad tai, ką ji daro ant scenos, kartais erzina artimuosius. "Turiu savo individualų gyvenimo ritmą, kuris man patinka, ir nemėgstu taikytis, – atvirauja Migloko. – Esu intensyvi, man reikia daug erdvės, daug laiko, kartais nenoriu bendrauti su žmonėmis. Man reikia tylos, bet tai negalioja mano sūnui. Jis ateina, prašo pažaisti kartu, ir aš jam stengiuosi duoti viską, ko jis nori."

Migloko su sūnumi gyvena Vilniuje, Užupyje, dideliame šeimos name, kartu su mama grafike Birute Zokaityte, jaunesne seserimi, o dabar – ir pusbroliu. Šiuose namuose nestinga gyvybės, čia visada daug žmonių – dažnai ateina ir giminaičiai, ir draugai. "Mūsų namai kaip avilys", – šypsosi Migloko.

"Man namai yra dveji: šeima ir artimieji, ir mano pačios namai. Savo namuose mėgstu tylą, vakarais man norisi pabūti vienumoje. Namuose galiu sau leisti vaikščioti su pižama. Čia iš tikrųjų ilsiuosi, pamirštu pasaulį", – atsiveria menininkė.

Nusiraminti, pamiršti stresą ir atsipalaiduoti jai padeda sportas, intensyvus judėjimas ir meditacija. "Kartais padeda ir susitikimai su draugais, kai pamiršti save ir pradedi domėtis, ką tas žmogus veikia, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi. Užmiršus save įtampa nuslūgsta", – sako ji.

Laikas su sūnumi

Migloko namuose netrūksta šypsenų ir juoko ne tik dėl to, kad juose karaliauja trimetis sūnelis Pranas. Ji pati, atrodo, niekada nesiskiria su šypsena. "Gal tai tiesiog natūrali mano veido būsena, – svarsto jauna moteris. – Vaikystėje mane visi vadindavo saulute, nes visada šypsojausi. Man šypsena yra ginklas – apie tai ir naują dainą parašiau. Pirmas dalykas – šypsena gražiai atrodo, antras dalykas – smegenyse iškart pradeda gamintis laimės hormonai. Jeigu tau liūdna, pasišypsai ir prisigamina džiaugsmo."

Žiemos vakarus Migloko leidžia namuose su sūnumi. "Pirmoje dienos pusėje esu užsiėmusi savo reikalais, o vakarais dažniausiai būnu su savo sūnumi. Mes žaidžiame, skaitome knygutes, piešiame, darome rankdarbius, lipdome visokius dalykėlius iš plastilino. Veikiame tai, ko nori jis, bet ir aš ką nors pasiūlau. Žiūrime ne tik mažyliams skirtus filmukus, bet ir "Harį Poterį", kuris skirtas tikrai ne sūnaus amžiaus vaikams. Bet mes praleidžiame visas baisias vietas. Kartu ir valgyti gaminame. Žodžiu, hedonistiškai gyvename", – šypsosi jauna mama.

Ji neslepia, kad kartais išeina su draugais, kaip pati sako, pasiausti į klubus ar kur kitur, bet tai vyksta retai, nes šiandien jos prioritetas yra sūnus. "Mes kartu ir į svečius einame", – sako Migloko.

Vasarą ji kartu su artimaisiais daug laiko praleidžia savo namų kieme. "Jis labai didelis. Gyvename Užupyje, netoli miško, netoli Vilnelės. Kadangi esu jau beveik veganė, valgome labai daug daržovių, kurias kieme ir auginame. Mums patinka patiems auginti daržoves ar vaisius, o po to spausti sultis ar obuolių sūrius gaminti. Auginame ir indėniškas bulves topinambus, daug prieskoninių žolelių. Gamta mums tikrai artima, joje praleidžiame daug laiko", – pasakoja apie kasdienybę.

Išdrįsti būti savimi

Migloko yra kur kas žemiškesnė moteris, nei aplinkiniai gali įsivaizduoti. Ji visada kuo nors domisi, o šiuo metu gvildena vyrų ir moterų elgesio stereotipus. "Niekada nejaučiau ribos, kad tai yra berniukiška ar mergaitiška. Bet kai suaugau, susidūriau su tuo, kad žmonės būna šokiruoti dėl kai kurio mano elgesio, nes jis nemoteriškas", – pasakoja ji.

"Man dažnai nori prilipdyti ilgaplaukės deivės etiketę, o aš save laikau labai paprasta. Man daug geriau būti sportiška – esu arčiau žemės, kaip muzikos mokslininkė, ką nors nuolat tyrinėjanti. Mane vargina stereotipai, nes jie sukuria labai didelį atstumą tarp vyrų ir moterų, nes jie amžinai žaidžia žaidimą: mes – moterys, o mes – vyrai. Būna žmonių, kurie labai pripratę prie stereotipų, ir su tokiais mūsų keliai išsiskiria. Aš mėgstu bendrauti atvirai, o ne žaisti amžiną teatrą. Man labai nepatinka geros, bet dirbtinės manieros, tai ne mano stilius. Žinoma, nekalbu apie blogą elgesį – turi būti pagarba žmogui. Bet vaidinti..." – samprotauja meniškos sielos moteris.

Migloko visiems linkėtų labiau įsiklausyti į save. "Į tai, kas mums gera, nebijant, kad gal aš ne visiškai vyriškas ar ne visai moteriška, gal netaktiška. Geriau būti netaktiškam, bet būti savimi ir nebandyti pritapti. Kas iš to pritapimo?" – retoriškai klausia ji.