– Papasakokite apie savo kelią į kelionių pasaulį. Kiek suprantu, jis nebuvo trumpas, o kelionės nebuvo jūsų pirmasis pasirinkimas?

– Kai baigdama mokyklą rinkausi ateities kelią, pirma mintis buvo – turizmas. Be galo norėjau studijuoti būtent šią sritį, tačiau sulaukiau komentarų: „Kur tu dirbsi, kai pabaigsi?“, „Čia veikla be perspektyvų“ ir pan.

Paveikta aplinkos pasirinkau informacinių technologijų studijas ir keliones visai pamiršau, nes tuo pačiu metu studijavau dieninėse studijose ir dirbau visu etatu. Tačiau, kai kas nors diskutuodavo apie keliones, kažkokią specifinę kryptį ar kultūrą, visada turėjau ką pasakyti ar rekomenduoti. Automatiškai žinodavau kainas, kur ieškoti skrydžio bilietų, kuo pasidomėti ir t. t. Draugai net juokdavosi, kad jiems nereikia piršto pajudinti – tik pervesti pinigus už kelionę ar kažkokią veiklą, o viską suplanuoju ir išsiaiškinu aš.

Ilgai gyvenau tam tikrose ribose, neturėjau minčių užsiimti kažkokia savo veikla, nes nuo vaikystės buvau įsitikinusi, kad turiu dirbti tik samdomą darbą, tik tai suteikia stabilumo. Esą verslininkais gali būti tik maža dalis žmonių, o jeigu kažką savo pradėsi – tikrai niekas nepavyks.

Tačiau nutiko taip, kad vieną popietę su drauge sėdėjome kavinėje ir ji manęs paklausė, ar su tam tikru biudžetu galėtų keliauti po Madeirą. Man pradėjus ieškoti skrydžio bilietų ir apgyvendinimo ji pasakė: „Tačiau tu tikrai galėtum planuoti keliones. Daugybė žmonių nemoka, neturi noro ar laiko tai daryti, o tu jiems pagelbėtum.“ Tos minties taip ir nebepaleidau – stipriai tikėjau ir vis dar tikiu šia idėja, kuri apvertė mano gyvenimą.

Kryptis: pati A. Butkienė sako esanti gamtos žmogus, tad su gamta susijusios kelionės jai mieliausios. / A. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kas padėjo atrasti savo kelią ir mėgstamą užsėmimą?

– Savo kelią atrasti nelabai lengva. Jau mokykloje mus bando nukreipti, kuo turėtume būti: tenka pasirinkti mokslų sritį, skirtingus dalykų lygius. Tačiau mano – ir, manau, daugelio jaunų žmonių atvejais – juk net neįsivaizduoji, kuo nori būti, kas perspektyvu, kas patinka ir ko tikrai sieksi. Ar turi patirties toje srityje? Ne. Ar įsivaizduoji, koks tai darbas iš tikrųjų? Taip pat ne. Vadovaujiesi aplinkinių nuomonėmis ir pavyzdžiais, todėl neretai nuklysti ne ten... Pradedi mokslus, o po kurio laiko supranti, kad tau visai ne pakeliui. Arba juos pabaigi, turi diplomą rankose ir griebiesi šiaudo – eini dirbti ten, kur pavyksta įsidarbinti, nes visur reikia patirties, specialių žinių ir pan.

Baigusi studijas kandidatavau į poziciją telekomunikacijų įmonėje, kur mokėjo minimumą, tačiau darbas atrodė visai įdomus. Taip jau pasisekė, kad mane pakvietė prisijungti prie tikrai nerealios įmonės komandos. Laikui bėgant gana sparčiai kilo pareigos, prisiėmiau daugiau atsakomybės ir tikrai daug savęs atiduodavau darbui. Einant ketvirtiems darbo metams pasijutau gerokai perdegusi. Darbas nebetenkino, nustojau rodyti iniciatyvą, nes daugeliu atvejų yra tam tikra tvarka, kurios paprastai nepakeisi. Visa tai privedė prie minčių, kad noriu kažko daugiau. Noriu siekti, daryti, keisti, bet būdama būtent toje vietoje nieko nepadarysiu.

Ėmiau ieškoti kito darbo, tačiau sekėsi labai sunkiai, nors turėjau 4,5 metų patirtį, IT bakalaurą ir nebloga karjeros patirtį. Galiausiai nusprendžiau išeiti iš darbo ir pradėti daryti tai, kas man patinka.

Sugebu mėgautis tiek mažais, tiek dideliais dalykais, todėl visada atrandu, kas tinka ir patinka.

– Kur buvo pirmosios jūsų savarankiškos kelionės? Daug, kaip sakoma, prigrybavote?

– Iš esmės visos mano kelionės yra ir buvo savarankiškos. Tam tikrais atvejais agentūrų pasiūlymų esu pasirinkusi, tačiau niekada nesirenku jų siūlomų ekskursijų, veiklų ir pan., nes dažniausiai taip nepamatai ir neatrandi naujų ir įdomių vietų, būni tik ten, kur lankosi daugiausia turistų, kainos didesnės, o kokybė ne visada tokia, kokią turi vietiniai.

Prigrybauti neteko, visada viską susirasdavau. Tik gal stresas pirmose kelionėse kišdavo koją, nes vis galvodavau: ar tikrai tuo laiku bus? Ar nereikia nieko papildomai pirkti? Ar tikrai rezervavau skrydį ir apgyvendinimą? Iš savo patirties su klientais matau, kad pirmą kartą keliaujantiems dažniausiai tas stresiukas atima visą kelionės džiaugsmą. Todėl visada stengiuosi padrąsinti, atsakyti į visus klausimus ir padėti suplanuoti kelionę taip, kad stresuoti nereikėtų.

A. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek šalių esate aplankiusi, kiek laiko jose praleidusi, kokių nuotykių patyrusi, kurią šalį įsimylėjusi?

– Ilgai svajoju praleisti ilgesnį laiką kurioje nors šalyje, tačiau šiuo metu tokios galimybės neturiu, todėl įprastai keliauju savaitei ar dviem, vykstu į savaitgalio keliones.

Nuotykių buvo tikrai nemažai – nuo daiktų iš paplūdimio vagystės, kol sklandėme parašiutu (su maudymosi kostiumais ir basomis turėjome bėgti per kurorto centrą Bulgarijoje iki viešbučio) iki COVID-19 pandemijos pradžios ir įstrigimo Tenerifės saloje.

Apie įsimylėjimą galiu pasakyti, kad esu įsimylėjusi pasaulį. Sugebu mėgautis tiek mažais, tiek dideliais dalykais, todėl visada atrandu, kas tinka ir patinka. Žinoma, viena ar kita kryptis gali nustebinti mažiau ir tiesiog užsidedi varnelę, kad buvai, pasimėgavai, bet antrą kartą grįžti nenorėtum, nes pamatei užtektinai ir geriau pamatyti kažką kito.

Kalbant apie šalių skaičių – bandžiau kaip tik dabar suskaičiuoti ir išeina apie 30. Tačiau šis skaičius neturėtų būti rodiklis, kadangi gali būti tos pačios šalies žemyninė dalis, gali būti salos (pavyzdžiui, Ispanija ir Kanarų salos ar Portugalija su Madeira ir Azorų salomis), ir kiekviena aplankyta vieta bus skirtinga. Todėl aš linkusi tokiomis aplinkybėmis skaičiuoti vietas kaip vienetą.

Pavyzdys – Tenerifėje užsukome į restoranėlį, kuris nebuvo turistų lankomų gatvių centre ir išsiaiškinome, kad čia dirba jau trečia karta, restoranas perimamas iš rankų į rankas šeimoje, o jame gaminami kanarietiški patiekalai. Būtent taip restorano savininkas pasakė: mes linkę save laikyti kanariečiais, o ne ispanais.

– Kaip ir kodėl kilo idėja rengti kelionių planus kitiems? Ar tai sunkus darbas? Planuojate keliones tik į tas šalis, kurias jau gana gerai pažįstate, ar nebūtinai?

– Kaip jau minėjau, šį hobį turėjau visada, tik negalvojau apie jį kaip apie veiklą, iš kurios užsidirbčiau. Darbas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti lengvas, ypač jeigu patiems patinka planuoti, tačiau ne viskas taip paprasta.

Visi klientai skirtingi – skirtingi norai ir lūkesčiai, biudžetai, datos. Vieni turi griežtas gaires (turi išsirinkę tik tas datas, negali viršyti nurodyto biudžeto), o kiti gali rinktis lanksčiau. Tačiau vienas didžiausių iššūkių – kai žmonės keliauja kitaip negu aš. Tuo atveju turiu įsijausti į jų asmenybę, išsiaiškinti keliavimo stilių, norimas aplankyti vietas ir tinkamai sudėlioti kelionės planą.

Planuoti biudžetines keliones, kai turime sutilpti į tam tikrą sumą, yra bene sudėtingiausia ir užtrunka ilgiausiai. Tačiau man visada  malonu surasti geriausią pasiūlymą už gerą kainą – tada klientai apsidžiaugia, iškeliauja ir kartais net sutaupo.

Planuoju keliones į visas šalis ar vietas. Jeigu ten nebuvau, labai greitai išsiaiškinu, kas ir kaip, bendrauju su daug žmonių iš įvairių šalių, žinau nemažai vietinių ar ten gyvenančių gidų, kurie gali padėti tiek man, tiek klientams. Keliaudami į mažiau lankomas šalis žmonės dažnai prašo surasti skrydžius ir apgyvendinimą, nes tiesioginių skrydžių nėra, todėl reikia kiek įmanoma patogiau (ir, jeigu pavyksta, pigiau) sudėlioti skrydžių planą.

A. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei kas nors pasiūlytų vykti į kelionę, kur „viskas įskaičiuota“, ir tiesiog drybsoti prie baseino – sutiktumėte?

– Tiesą sakant, drybsoti prie baseino visą savaitę negalėčiau. Maksimaliai dvi dienas ištverčiau, jeigu būčiau labai pavargusi, bet netrukus pradėčiau ieškoti veiklų ir norėčiau kažkur išvažiuoti. Man tiesiog būtų gaila laiko vykti į kelionę ir nieko nepamatyti.

Aišku, kelionės „viskas įskaičiuota“ tipą galima rinktis ir norint keliauti savarankiškai, tik čia jau reikėtų pasverti savo galimybes. Esu gyvenusi su įvairaus tipo maitinimu arba be jo, todėl dažniausiai norintiems keliauti savarankiškai ir pamatyti daugiau siūlyčiau rinktis variantus su pusryčiais arba pusryčiais ir vakariene, nes kam mokėti už maitinimą, kai maisto ten nevalgysite?

– Ar dažnai keliaujate? Kaip gimsta idėjos, kur vykti?

– Pradėjus savo veiklą reikėjo šiek tiek laiko, kol atsistosiu ant kojų, todėl kelionės buvo kuklesnės (pavyzdžiui, Lenkijos Tatrai ar apskritai kelionės automobiliu po Europą). Tačiau jau turiu nemažų planų, kuriais labai džiaugiuosi ir juos pamatysite ateityje. Su malonumu dalysiuosi patirtimis ir rekomendacijomis.

Na, o idėjų turiu visada. Labai daug priklauso nuo to, kada keliauti, koks metų laikas, koks biudžetas ar kitokios aplinkybės dėl tam tikros krypties, tačiau turiu savo sąrašą krypčių, kurias noriu aplankyti labiausiai ir po truputį jį pildau.

– Jūsų svajonių šalis, kurios dar nepasiekėte?

– Yra galbūt trys, tačiau labiausiai mane traukia Naujoji Zelandija. Domėjausi ir domiuosi šia šalimi – man ji tokia unikali ir ten tokia gamta, kuri atima žadą daugeliui, net ir tiems, kurie apkeliavę tikrai nemažai. Kadangi esu labiau gamtos žmogus, tai tokios kryptys yra tikra svajonė.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie nedrįsta keliauti savarankiškai?

– 100 proc. nepasitikėkite visomis rekomendacijomis, kurias girdite. Nesvarbu, ar jos šeimos narių, ar kolegų, ar pažįstamų pažįstamo, ar net žymių keliautojų. Kiekvieno mūsų skirtingi lūkesčiai ir norai, taip pat ir nuomonė, todėl visu 100 proc. nesusidarysite tokio paties vaizdo kaip tas žmogus, kuris kažką pasakė ar patarė. Pasikonsultuokite su kelionių planuotojais, paklauskite rūpimų klausimų ir patikėkite – bus daug ramiau ir pasiryšite pakeisti keliavimo tipą ar tiesiog jį išbandyti.

Esu bendravusi su ne viena net ir vyresnių žmonių pora, kurie labai bijojo keliauti savarankiškai dar ir dėl to, kad nemoka anglų kalbos ir bijo nesusišnekėti su vietiniais. Tačiau greitai pasiūliau priemones, kuriomis gali pasinaudoti (pavyzdžiui,  „Google“  vertėją). Supratę, kad tai nebus problema, žmonės ryžosi keliauti. Kelionės metu iš jų vis sulaukdavau žinučių, kad jie džiaugiasi mano rekomendacijomis ir pasiūlymais, tiesiog mėgaujasi kelione ir gražiais vaizdais. Kartais reikia visai nedidelio padrąsinimo ir, žiūrėk, – žmogus jau lėktuve, pakeliui į dar vieną nuotykį.

A. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl savo paskyras pavadinote „Keliauk su Fuga“?

– Šis pavadinimas gimė rašant bakalauro darbą. Studijuojant baigiamajam darbui reikėjo nuo nulio sukurti mobiliąją programėlę ir jai pasirinkti temą. Per daug negalvojusi iškart pasirinkau kelionių programėlę, o kartu norėjau unikalaus pavadinimo. Bandžiau iš įvairių kalbų versti žodžius „skristi“, „kelionė“ ir pan. Atsitiktinai radau, kad žodis „fuga“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „skristi“. Taip užkabino, kad jį programėlėje ir panaudojau.

Kai reikėjo įvardyti dabartinę veiklą, apie pavadinimą net negalvojau – pasirinkau dar prieš kelerius metus sugalvotą. Nors šis žodis vartojamas ir kitose srityse, pavyzdžiui, muzikoje ar statybose, tačiau man jis turi ypatingą reikšmę.