– Ar vaikai neišrankūs sveikam maistui?

V.Ch.: Oi, ne, tuoj grįš iš mokyklos, galėsite patikrinti (juokiasi). Jiems tinka viskas – nuo brokolių iki torto. Draugai kartais stebisi, kad mūsų namuose nuo stalo pirmiausia dingsta daržovės ir vaisiai, tuomet įvairūs grūdiniai patiekalai, o tik paskui mėsytės ir žuvytės. Kodėl? Nes tokį maistą valgome patys, tokį nuo mažumės siūlėme ir jiems. Tiesa, jei svečiuose ar mokykloje vaikai vaišinami saldumynais, bulvių traškučiais ar panašiais skanėstais, – tikrai nedarome iš to tragedijos ir leidžiame paskanauti. Maža to, net ir mūsų šeimoje pasitaiko greitojo maisto dienų, kai užsisakome mėsainių ir kokakolos. Mūsų manymu, vaikai turi pažinti viską, o pažinę – suprasti, kas yra sveika jų organizmui ir vystymuisi, o kas – ne.

– Jūs su vaikais apie daug ką kalbatės?

V.Ch.: Kalbame daug ir iš esmės apie viską. Jei atvirai, mūsų šeimos nuolatinė būsena yra pokalbis arba miegas (kvatojasi). Tikrai su vaikais labai daug bendraujame. Kartais pastebiu, kad mūsų atžalos jau ir prabyla tam tikromis šeimos frazėmis. Tai kartais prajuokina, bet daug dažniau nudžiugina. Jau dešimt metų esame tėvai – įveiktas tam tikras šeimos brandos etapas. Dabar itin įdomu namuose, nes dažnai gimsta labai įdomūs pokalbiai, diskusijos ir netgi bendri kūrybiniai projektai.

Saugo: A.Chošnau su žmona Valda nemėgsta viešinti asmeninio gyvenimo – jiedu renkasi savo laime mėgautis tyliai. / V. ir A.Chošnau šeimos archyvo nuotr.

– Kai judu su Alanu planavote vaikus, ruošėtės jų atėjimui – ar pasikliovėte širdimi, tėvų namuose įgyta patirtimi, o gal skaitėte specialią pedagoginę ir psichologinę literatūrą?

V.Ch.: Namuose Alanas yra širdis, o aš – taisyklės ir kontrolė. Kadangi jūsų klausimas apie širdį, perleidžiu jį vyrui.

A.Ch.: Tikrai informacijos niekur neieškojome ir nieko neskaitėme, nes kiekvieni tėvai – mamos ir tėčiai – jau savyje turi per tūkstančius metų sukauptų žinių, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Tapę tėvais, manau, jie jaučia intuityviai, kaip su vaikais elgtis. Juk patys dar visai neseniai tokie buvo. Aišku, yra tam tikrų dalykų, kurie pagrįsti mokslu, tad kartais ir aš mielai paskaitau mokslinę literatūrą dominančiomis temomis. Man rūpi, kad augdami vaikai susigaudytų šiame sudėtingame pasaulyje, šitose XXI amžiaus džiunglėse, kad turėtų teisingą mąstymą ir atėjus laikui mokėtų priimti teisingus sprendimus. Kad atrastų save ir turėtų gyvenime tikslą. Tuo keliu juos stengiamės ir vesti. Per pokalbius, bendravimą. Dalijamės žiniomis, kurios kartais galbūt skirtos suaugusiesiems. Tačiau mums Augustas su Izabele – jau tokie dideli ir įdomūs atrodo… Gera įtraukti juos į šeimos mąstymo ir planavimo procesus.

– Kai jūs su Valda buvote vaikai, tikrai neturėjote tokios plačios būrelių pasiūlos. Sutikite, šiuolaikiniai vaikai gali rinktis daug ką – šokius, robotiką, muziką, dailę, sportą ir t.t. Tik mokėk pastebėti jų talentus ir padėk teisingai pasirinkti.

V.Ch.: Natūraliai taip susiklostė, kad gyvenome šalia menų darželio, kurį lankė tiek Augustas, tiek ir Izabelė. Tad menų pakraipa – muzika ir dailė – mūsų vaikams be galo artima jau nuo ankstyvos vaikystės. Vėliau dukrytei siūlėme lankyti baletą, bet po pusės metų ji šokti atsisakė. Nevertėme tęsti vien dėl to, kad parodytume savo principus. Šįmet ji pradėjo lankyti dailės būrelį, kuriame dirba profesionalūs dėstytojai. Sūnus iš pradžių susižavėjo robotika – tokia madinga ir naudinga šiais laikais inžinerine kryptimi. Po kurio laiko pastebėjome, kad jis labiau linksta į elektroniką ir gilesnę fiziką. Nuo mikroschemų iki radijo bangų veikimo. Šiuo metu Augustas elektronikos inžineriją pažįsta su seneliu, mano tėčiu, kuris yra radijo inžinierius ir savo namuose turi sukūręs dirbtuves. Taip pat sūnus lanko karatė užsiėmimus, o kartą per metus kovoja dėl vis stipresnio diržo.

– Negi nė vienas iš vaikų neseka tėčio pėdomis?

V.Ch.: Žinoma, jie smalsiai tyrinėja tėčio pasaulį… Tiek Augustas, tiek ir Izabelė šiais metais pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Kelis kartus per savaitę po pamokų juodu keliauja į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), kur dėsto itin profesionalūs ir puikūs pedagogai. Vaikai su dideliu noru vyksta į šias pamokas. Jau grojo kalėdiniame koncerte fortepijonu. Neretai skambina pianinu namuose. Muzika mus lydi visuomet.

– Muzikos mokslus teks krimsti septynerius metus, o jei po metų Augustas arba Izabelė pareikš: „Viskas, darykit ką norit – daugiau ten neisiu! Pavargau nuo solfedžio, fortepijono…“

V.Ch.: Ar leisim jam mesti mokslus? Na, duosim laiko pailsėti, persikrauti, o paskui galės tęsti, ką pradėjo. Liepimas? Ne, tikrai netinka šitas žodis. Rasim būdų motyvuoti sūnų ar dukrą pozityviai. Aš pati esu baigusi septynmetę muzikos mokyklą ir žinau, kokie būna sunkiausi etapai. Kita vertus, žinau, kaip gera užbaigti tai, ką esi pradėjęs, ir kaip puiku turėti papildomą muzikinį išsilavinimą. Jis itin padeda mokantis naujų kalbų, nes išlavina klausą, taip pat vysto jautrumą, empatiją, harmonijos pajautimą. Tai itin svarbu kuriant savarankišką gyvenimą, mezgant santykius su kitais žmonėmis. Esu visiškai įsitikinusi, kad meninis muzikinis išsilavinimas žmogų gali tiktai praturtinti.

Šeima – juk ne patiekalas, į kurį reikia dėti ingredientus tam tikromis proporcijomis.

A.Ch.: Dažnai kalbuosi su vaikais, kad jei ėmeisi kažko, turi eiti iki galo. Drauge su Valda ieškome pozityvaus motyvavimo būdų. Mano širdis džiaugiasi, kad mūsų motyvacijos pamokos siejasi ir su vaikų muzikos pamokomis. Tikiu, kad ateityje, kai jie išmoks muzikos pagrindus, teoriją, galėsiu vis daugiau su jais kalbėti apie kūrybos meną.

– Alanas yra pasakęs, jog Dievas yra stipresnė jėga, reguliuojanti žmonių gyvenimus, jų kertinius momentus. Tad kokią vietą savo šeimos gyvenime skiriate tai galingai jėgai?

V.Ch.: Tai gilus klausimas, itin asmeniškas. Atsakysiu paprastai: stengiamės vadovautis dvasingumu, o ne konkrečia religija. Skaitome ir vaikams pasakojame apie įvairias pasaulio religijas, kurių vertybės, nepaisant dogmatinių ir ritualinių skirtumų, panašios. Lietuvoje su vaikais užeinu ir į krikščioniškas bažnyčias, ir į cerkves, kur uždegame žvakutes, pasiklausome maldų, giedojimo. Irake vaikams parodėme mečetes, kalbėjome apie musulmonų religiją. Dar turiu svajonę parodyti jiems Azijos ir Indijos maldos namus, kurie palieka neišdildomą įspūdį. Mes norime savo vaikams atverti platų pasaulį ir kalbėti apie visas religijas jungiančias vertybes, nes jos ir yra esmė.

A.Ch.: Mums patiems įdomūs ir moksliniai faktai, kaip šiuolaikinis mokslas traktuoja tą Aukštesniąją galią, apie kurią kalba kvantinė fizika. Šiuo metu daug skaitome šia tema ir atrandame naujų įžvalgų, paaiškinimų, į kuriuos ir religija ne visada turi atsakymus.

– Ar turite smagių tradicijų savo šeimoje? Koks laisvalaikis jūsų visų mėgstamiausias?

V.Ch.: Kai gimė mūsų vaikai, su Alanu aptarėme keletą taisyklių. Nusprendėme, kad kol jiems nesueis treji metai, nesivesim jų į prekybos centrus. Kodėl? Kad kuo mažiau būtų toje komercinėje aplinkoje. Daugiau laiko leidome namuose, prie jūros arba šeimos sodyboje, esančioje tarp ežerų ir miškų. Taip pat nusprendėme, kad su mažais leliukais neskraidysime į jokias keliones, nes vaikai dar nieko neprisimins, o mus pačius tai labiau apsunkins, nei įkvėps. Vėliau, kai vaikai jau paaugo, pirmoji jų kelionė buvo pas Alano tėtį Ibrahimą, jų senelį, į Kurdistaną. Pirmą kartą Augustas su Izabele pamatė aukštus Kurdistano kalnus, apelsinmedžius ir granatmedžius, palmes, augančias tiesiog senelio kieme. Jiems labai patiko didysis Suleimanijos (Kurdistano miestas) turgus – vaisių, daržovių, rankų darbo daiktų gausa, spalvos, kvapai, gardi kurdiška arbata, vietiniai patiekalai. Akivaizdu, kad būdami vyresni jie lengvai pajuto kitos kultūros skonį, įsiminė kvapus, spalvas, vietoves, įvairius kelionės momentus. Lankant Alano sesers šeimą, gyvenančią Švedijoje, jau buvo visiškai kitos – skandinaviškos kultūros pažinimas, kurį lydėjo vėjo malūnai ir atšiaurus švediškas klimatas. Kita vertus, mūsų šeima daug laiko mėgsta leisti ir namuose. Skaityti, žiūrėti šeimos filmus, nes tai erdvė, kur visiems tiesiog saugu ir gera būti kartu.

– Tradicinis šios rubrikos klausimas: gal judu turite laimingos santuokos receptą, kuriuo galėtumėte pasidalyti su „Kauno dienos“ skaitytojais?

V.Ch.: Sakiau Alanui, kad tikrai bus šitas klausimas (kvatojasi). O jis man į tai: „O siaube! Tik jau ne tai…“

– Jei jau šis klausimas toks baisus, tuomet paskaičiuokime dramblius, ant kurių laikosi jūsų šeimos žemė?

V.Ch.: Širdis, išmintis, meilė ir kūryba. Netgi tas dienas, kurias leidžiame namuose, stengiamės padaryti kuo kūrybiškesnes, spalvingesnes ir įvairesnes. Žinoma, visi šie dalykai reikalauja nuolatinio tobulėjimo, kantrybės ir pastangų, bet mes nusiteikę siekti geriausios versijos, tad nuolat tobulėjame ir ieškome įkvėpimo.

A.Ch.: O dėl to laimės recepto… Nesakau, kad tai yra banalus klausimas. Tačiau žmonių santykiai yra gyvi, o receptas – tai jau nekintanti, negyva sistema. Šeima – juk ne patiekalas, į kurį reikia dėti ingredientus tam tikromis proporcijomis (juokiasi). Be to, net gamindamos tą patį patiekalą dvi šeimininkės gaus jį visiškai kitokį. Skoniai tikrai skirsis. Todėl šiuo klausimu – jokių patarimų. Mes su Valda remiamės tarpusavio santykiais, o jie – grįsti meile, nes meilė – tai išminties ir kūrybos pagrindas. Tikiu, jei žmogus ja remiasi, jis daug ką gali atlaikyti ir toli toli nueiti. To visiems ir linkiu.