Neda Malūnavičiūtė švyti – Tarptautiniame Birštono džiazo festivalyje jai buvo įteiktas Didysis prizas už svarų indėlį į Lietuvos džiazą. Skulptūrą su savo atvaizdu džiazo primadona vos pakėlė. Bet Neda – jau ne tokia. Vienokia – atvira ir nuoširdi, tačiau daugelio pasmerkta ir nuteista, ji buvo iki 40-ies. Visai kitokia – branginanti kiekvieną gyvenimo valandą – ji yra dabar.

– Puikiai! Jaučiuosi labai pamaloninta. Esu labai laiminga. Birštono džiazo festivalio Didysis prizas man buvo didelė staigmena. Smagu, kai įvertina. Aš 25-erius metus dainuoju džiazą.

Koncertavau su Vilniaus džiazo kvartetu – Vytautu Labučiu, Leonidu Šinkarenka, Gediminu Laurinavičiumi, Olegu Molokojedovu. Neišlipdavome iš autobuso 10 metų – labai daug koncertuodavome. Visa Europa išmaišyta, nebuvau tik Maltoje ir Kipre. Ir ne tik Europoje koncertavome.

Su daugybe projektų visą Rusiją pervažiavau. O nuo 2006 m. aktyviai koncertuoju su “Meilės trikampiu” – Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu. Visuose šiuose projektuose – ir mano svarus indėlis.

– Ar tuo prizu apsidžiaugė tėvai, sūnus Matas?

– Mano artimiausi žmonės – visada už mane. Taip, jie labai džiaugėsi. Mano gyvenime, matyt, viskas buvo užprogramuota. Dar motinos įsčiose žinojau, kad būsiu muzikantė. Nuo septynerių metų pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir papuoliau į džiazo liūną. Nuo pat mažens mokiausi improvizuoti ir nestandartiškai žiūrėti į muziką ir į gyvenimą. Mano manymu, gyvenimas yra džiazas. Aš nekenčiu taisyklių.

– Tokiu atveju niekada nežinai, kurioj stoty iškrisi, ką praloši ir ką išloši.

– Tai ir yra įdomu. Jeigu viskas būtų suplanuota, sutvarkyta ir sudėliota į lentynėles, būtų labai neįdomu. O džiaze ir gyvenime niekada nežinai, kas bus.

– Matau, jūs pasikeitėte. Vidumi.

– Taip. Supratau, kad noriu saugoti savo erdvę – namus, asmeninį gyvenimą, artimus žmones. Anksčiau maniau, kad mano nuoširdumas ir atlapaširdiškumas bus labai naudingi. Maniau, publika myli tuos, kurie nuoširdžiai atviri. Mano gyvenimas nebuvo standartinis ir absoliučiai nepanašus į milijonus kitų gyvenimų, daugeliui pasirodė, kad labai neteisingai gyvenu.

Mano požiūris į daugelį dalykų skiriasi, jis ne toks, kaip daugelio tradicinių šeimų. Todėl buvau apkaltinta ir nuteista už neteisingą, netradicinį gyvenimo būdą. Aš manau, kad gyvenu savo gyvenimą ir niekas neturi teisės manęs teisti, kaip daro dar iki šiol. Dėl to nusprendžiau niekam nepasakoti, su kuo gyvenu, su kuo miegu, su kuo mano sūnus, ką jis veikia. Viskas. Tabu.

– Vadinasi, viduje jūs dar nelaisva, jei bijote žmonių teismų ir komentarų?

– Gal. Ko gero, aš išsilaisvinu tik scenoje.

– Vis dėlto, koks tas nestandartinis jūsų požiūris į gyvenimą, daiktus, aplinką? Požiūris į santuoką – ji reikalinga ar nereikalinga?

– Galvoju, kad vyras, kaip ir moteris, gali auginti vaikus. Jis gali būti labai geras tėvas ir puikiai užauginti vaiką. Aš tai supratau iš savo patirties. Teigti, kad vaikas privalo būti tiktai su motina, – nesąmonė.

Aš už tai, kad žmogus neprarastų savojo “aš”. Kad kiekvienas žmogus turėtų pasirinkimą. Kad jis nebūtų apkaltintas ir nuteistas už tai, kad kitaip pasielgė. Juk pasaulyje – daugybė žmonių, vadinasi, daugybė gyvenimo modelių. Nėra vieno tobulos santuokos modelio – jų milijonai. Niekas nežino, kokia yra tobula šeima.

Yra tokių santuokų, kai vienas aukojasi dėl kito karjeros. Jei vyras daro karjerą, žmona aukojasi – tai jos pasirinkimas. Ji myli tą žmogų, jam labai pasisekė. Bet moteris irgi norėtų gyvenime ką nors nuveikti.

– Bet vyras dėl jos nesiaukoja. Jūsų sūnus augo su buvusiu jūsų vyru. Vadinasi, dėl jūsų karjeros jis pasiaukojo?

– Mano santuoka truko penkerius metus, ji seniai nutraukta. Mes abu buvome muzikantai, ir vienam reikėjo pasitraukti iš muzikos. Ir pasitraukė mano vyras, jis užaugino sūnų, ir aš už tai jam paminklą pastatyčiau. Aš esu laiminga, kad labai jauna pagimdžiau sūnų ir kad jis gimė iš begalinės meilės.

– Ar jūsų sūnus linkęs į muziką? Gal, kaip ir jūs, groja fleita, gal – gitara, pianinu?

– Ne. Jis nuo penkerių metų lankė “Ąžuoliuko” chorą. Po ketverių metų pareiškė, kad muzikos nebenori.

– Tiesiog neįtikima, kad džiaze jūs – jau 25-eri metai. Iš ko paveldėjote džiazo geną?

– Mano tėvas – muzikantas, grojo saksofonu ir klarnetu “Trimite”, Televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestre. Bet jau 20 metų nebegroja.

Mano tėvai visada mane palaikė. 16-os metų išėjau iš vidurinės ir įstojau į “Kelpšą” (Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija – red. past.). Ten buvo labai gerai, nes muzikantams nereikėjo mokytis tų visų nesąmonių – chemijos, matematikos.

Balio Dvariono muzikos mokykloje mokiausi dviejų specialybių – studijavau klasiką ir estradą. Paulius Koncė mane mokė fleita groti Mozartą, o Vladimiras Čekasinas mokė laužyti taisykles ir improvizuoti.

Nuo 16-os metų aktyviai koncertuoju džiaze, bet to niekas negali suprasti. Mane pradėjo pažinti, kai uždainavau popsą. Kad iki to dar dainavau “n” metų, niekas nežinojo.

Aš į viską žiūriu labai rimtai ir profesionaliai: yra gera muzika arba bloga. Žanras – ar tai džiazas, svingas, bibopas, dainuojamoji poezija, popsas, ar tai teatro, alternatyvi, meditacinė, undergroundo muzika – neturi reikšmės. Tos pačios dainos gali virsti gražiomis baladėmis arba atvirkščiai. Uždėk šlykštų ritmą, ir bus bumčikai.

– Klausantis jūsų ir Olego Ditkovskio koncerto, atrodo, kad jūs – kaip vienas kumštis.

– Mes su Olegu esame labai geri bičiuliai. Galime nulėkti į kiną, į spektaklį, į mišką, aš jį kartais nusitempiu į kokį nors džiazo koncertą. Pagal Zodiaką mudu – Avinai. Sako, Avinai moterys ir vyrai – labai skiriasi. Bet mudu su Olegu net daržoves tas pačias mėgstame!

Kai kartu muzikuojame, suprantame bendrą tikslą – galutinį dainos rezultatą. Jį vienodai matome. Kai partneriai, dar prieš grodami dainą, žino, kaip ji turi skambėti ir kaip turi baigtis, – tai daug.

– Ar tarp džiazo muzikantų yra konkurencijos, pavydo?

– Visur to yra. Atrodo, kad džiazo mekoje – superinteligentiški, šventi žmonės, kurie niekam nieko nepavydi ir jokių intrigų nerezga. Mene yra tokių intrigų! Susiduri – neįmanoma to išvengti.

– Džiazo muzikantai – daugiausia vyrai. Kaip jie žiūri į jus?

– Nežinau, kaip jie žiūri. Man pačiai būtų įdomu sužinoti. Aš jokios džiazo vyrų diskrimancijos nejaučiu. Patyriau, kad su vyrais daug paprasčiau negu su moterimis bendrauti, groti. Vyrai nepaiso, ką tu su kuo darai. Jie žiūri, ką tu sugebi scenoje. Jiems svarbu, kad gerai pagrotum, padainuotum.

Pasaulyje labai daug gerų džiazo atlikėjų ir vyrų, ir moterų, į kuriuos norėčiau lygiuotis, iš kurių galėčiau pasimokyti. Visgi mano siekiamybė – būti savimi, išsiskirti iš kitų. Mene turi būti individualybė, kitaip pradingsi, išnyksi.

– Koks mėgstamiausias jūsų kūrinys, kurio galite ištisai klausytis?

– Kūrinio – kaip tokio – nėra. Esu kaip tas batsiuvys – be batų. Grįžtu namo ir džiaugiuosi, kad galiu būti ramybėje. Net po koncerto įsėdusi į mašiną neįjungiu radijo, kad pailsėčiau nuo muzikos. Muzikantai sako, kad nuo vaikystės nekenčia muzikos. Jeigu 24 valandas per parą gyvenčiau tiktai su muzika, numirčiau. Arba seniai būčiau išėjusi iš proto. Visur turi būti pusiausvyra. Taip pat ir profesijoje – turi atrasti laiko ir vietą, kur nuo jos pailsėti.

– Ar su draugais bendraujate per “Facebook'ą”?

– Turiu “Facebook'ą”, bet jis man reikalingas profesijai, darbui. “Facebook'as” – tai erdvė pasireklamuoti. Gyvas bendravimas su draugais – daug vertingesnis.

– Ar jums jūsų namai – jūsų tvirtovė?

– Taip. Mano namai – tai oazė, kurioje turiu pabūti viena. Nesceninę gyvenimo pusę noriu praleisti kitaip. Todėl, kad labai pavargstu. Mano profesija įpareigoja būti tarp žmonių, labai daug energijos turiu atiduoti visiškai svetimiems žmonėms. Paskui kažkur turiu atsigauti, vėl pasikrauti tos energijos. Todėl kartais renkuosi ramybę, tylą. Netgi svečių nekviečiu į namus – nenoriu.

Jau nebepernešu vakarėlių, visokių susibūrimų. Tiesiog nebenoriu švaistyti laiko nereikalingiems dalykams. Vakarėliuose matau labai daug beprasmybės. Nekalbu apie tuos susibūrimus, kur renkasi, ką nors švenčia mano geri draugai, kolegos. Bet eiti liksmintis į naktinį klubą – ne.

Labai norėjau tokio buto, kokį turiu. Ši mano svajonė išsipildė. Name gyvena tiktai trys šeimos. Mano kaimynai – be galo tylūs. Kai nusipirkau ten butą, jie baisiai išsigando, – esą, rinksis bohema, bus daug chebros, ištisai gros muzika, per langus sklis triukšmas. Nieko panašaus – jie manęs negirdi. Naktį grįžtu, įsėlinu tyliai į namus, šmurkšt į lovą, ir miegu.

– Bet turbūt taip būna po puikiai praėjusio koncerto? O tada, kai tarp muzikanto ir publikos neužsimezga ryšys?

– Kai visą savo energiją atiduodi publikai, o ji lieka abejinga, norisi nusišauti. Tai, ką darei scenoje, – beprasmybė. Būna tokių situacijų, kai žmonės tave ne visada priima. Pavyzdžiui, uždari vakarai. Uždaras vakaras priklauso tiktai nuo publikos.

– Ar neatsibodo skaičiuoti įmokų už butą, ar slegia buto paskola?

– Slegia, bet dabar visi taip gyvena. Tik vieni turi iš ko sumokėti įmoką, kiti – ne. Aš kol kas uždirbu, todėl galiu sumokėti tą įmoką. Ir dar galiu kavinėje užsisakyti baklažanų salotų. Tačiau važiuoti pailsėti į Tailandą – ne, šito sau leisti negaliu. Bet iš to nedarau problemų. Mano draugai turi puikias sodybas, ten daug geriau pailsėsiu negu Tailande.

Į gyvenimą pradėjau žiūrėti paprasčiau. Jei tave riboja finansai ir negali ko nors daryti, na, ir velniai nematė. Nedaryk. Vadinasi, taip lemta – turi nešti tokį kryžių.

Kai pasveriu savo prioritetus, o man pirmoje vietoje – santykiai su scenos partneriais, kolegomis, draugais, mano profesija, kurią be galo myliu ir dievinu, čia – viskas aukštumoje. Turėčiau šokinėti iš laimės. O kad kažkas nepasisekė, kažkas slegia – finansinė įmoka ar tai, kad negaliu nuvažiuoti į Tailandą – niekai, to niekada nenusvers meilė ir dvasinis ryšys.