Stebuklais tikinti ir vienu jų savo gyvenime vadinanti pažintį su maestro Mstislavu Rostropovičiumi smuikininkė Dalia Kuznecovaitė šįvakar gros maestro garbei. Retai Lietuvoje apsilankančiai jaunai muzikantei koncertas savoje šalyje – ypatingas.

Kaip solistė su daugeliu kamerinių ir simfoninių orkestrų įvairiose Europos ir Amerikos šalyse koncertuojanti 23-ejų smuikininkė D.Kuznecovaitė teigė, kad grįžti į Vilnių visada gera, nes čia – jos namai. Ir dabar sugrįžusi trumpam mergina neturi daug laiko: repeticijos ruošiantis šio vakaro koncertui, susitikimai su artimaisiais, draugais, ir štai netrukus vėl teks krautis lagaminą.

Kur toliau? Koncertas Gdansko festivalyje, paskui laukia Vokietija, Kijevas, liepą – Meksika, o rugsėjį – Paryžius. Muzikantės dienotvarkė, kaip ji pati sakė, įtempta. Suplanuoti ne tik šių metų koncertai, bet ir 2013 m. turai Amerikoje, Vokietijoje. Tiesa, Paryžius gabios smuikininkės laukia ne šiaip sau – prieš porą savaičių, laimėjusi labai didelį konkursą, jį įstojo į žymiausią Europoje – Paryžiaus – konservatoriją.

„Tai buvo labai didelė ir sena mano svajonė – gyventi ir mokytis Paryžiuje. Apskritai, Paryžius yra mano mėgstamiausias miestas. Man labai įdomi prancūzų kultūra, patinka kalba. Būdama ten jaučiuosi kaip savam mieste. Manau, kad menininkams tai yra pats geriausias miestas, taip pat puikus miestas muzikantams – vyksta daug koncertų, atvažiuoja daug žymių solistų, tinkama vieta savišvietai“, - džiaugėsi D.Kuznecovaitė.

Norint tiek pasiekti, reikėjo nemažai dirbti, gal net atsisakyti vaikystės malonumų. Bet dabar ji dėl nieko nesigaili. Apie karjeros užuomazgas, gimtąjį miestą, svarbiausius žmones, ypatingą instrumentą ir daug kitų dalykų Dalia mielai papasakojo „Vilniaus dienos“ skaitytojams.

– Griežti smuiku pradėjote būdama ketverių. Iš kur tas noras, ar kas nors link to pastūmėjo?

– Didžiausią įtaką turėjo mama. Ji yra smuikininkė, grojo Lietuvos kameriniame orkestre. Nuo mažumės girdėjau, kaip groja jos mokiniai, kaip groja ji pati, vaikščiodavau repeticijas. Būdama trejų vaikščiodavau pasiėmusi mamos futliarą ir įsivaizduodavau, kad pati groju smuiku. Dar pasiimdavau medinius šaukštus, įsivaizduodavau, kad tai smuikas, grodavau ir dainuodavau (šypsosi). Manęs to imtis mama nevertė, pati labai norėjau groti. O ji palaikė, su manimi dirbo, jos indėlis čia yra labai didelis.

– Nuo mažens dalyvaudavote daugybėje konkursų, grodavote koncertuose. Ar turėjote vaikystę?

– Na, tokios, kad galėčiau daug laiko praleisti smėlio dėžėje, neturėjau. Reikėdavo daug dirbti, repetuoti. Būdavo, pritingi, nori išeiti į kiemą, pažaisti su draugais. Bet mama labai skatino. Kadangi mėgau groti koncertuose ir konkursuose, ji vis sakydavo, kad turiu daug dirbti, jei noriu gerai pasirodyti. Bet nieko nesigailiu, nes dabar turiu rezultatą ir esu laiminga eidama šiuo keliu.

– Ar kada nors pasvarstėte, kad galėtumėte užsiimti kuo nors kitu, ne muzika?

– Manęs dažnai klausia, ką daryčiau, jei nebūčiau smuikininkė? Pirmas atsakymas – būčiau pianistė arba aktorė. Bet jei ne muzikantė, būčiau gydytoja. Man ši profesija atrodo įdomi, tarsi atlieki misiją, padedi žmonėms.

– Ar yra kompozitorių, kurių muziką galėtumėte išskirti kaip esančią labiausiai prie širdies?

– Galėčiau išskirti du – Johanną Sebastianą Bachą ir Dmitrijų Šostakovičių, kurio koncertą šįvakar ir grosiu. Bacho muzikos galėčiau klausyti kasdien. O Šostakovičiaus muzika yra be galo gili, kiekviena nata turi ypatingą prasmę, pripildytą skausmo, ir joje atsispindi visa to meto Rusijos istorija.

– Dažnai įsivaizduojame, kad klasikinės muzikos atlikėjai tik tokios muzikos ir klauso. Ar turite ausinuką? Kokios muzikos klausote, eidama gatve?

– Turiu (šypsosi). Labai dažnai klausau džiazo, taip pat ir radijo, taigi ir popmuzikos, ir hauso. Nemanau, kad klasikinės muzikos atlikėjui reikia apsiriboti tik klasikine muzika. Galiausiai ir galva plyštų nuo tos klasikos. Kai būnu pavargusi, kaip tik įsijungiu radiją.

– Retai lankotės Lietuvoje. Gimėte ir užaugote Vilniuje. Ar šis miestas yra tik gimtinė ar namai tikrąja to žodžio prasme?

– Aišku, kad tai yra mano namai ir visada liks pirmaisiais namais. Čia mano šeima, giminės, draugai. Labai pasiilgstu Vilniaus. Nemažai miestų yra tekę aplankyti, bet Vilnius man yra išskirtinis – labai gražus, turintis savo dvasią.

– Šįvakar maestro M.Rostropovičiui atminti skirtame koncerte grosite solo partiją. Pažinojote tą žmogų asmeniškai. Kokie prisiminimai?

– Tai buvo išskirtinė asmenybė, ir kaip muzikantas, ir kaip žmogus. Pirmą kartą, kai jį sutikau, man pagrojus jis sakė: turėsi didelę karjerą, ir pažadėjo surasti profesorių, pas kurį galėčiau mokytis. Man buvo penkiolika, tie jo žodžiai labai pastūmėjo į priekį. Ir po kurio laiko jis pirmą valandą nakties paskambino mums į namus pranešti, kad rado man profesorių. Buvau apstulbusi, kad žmogus, turintis tiek darbo, koncertų, galvoja apie mane. Mane labai nustebino, kad jis taip rūpinasi kitais ir stengiasi padėti.

– Kokios mintys kankina prieš šį koncertą? Ar jaudinatės?

– Man šis koncertas ypatingas, nes skirtas tokiai asmenybei kaip M.Rostropovičius atminti. Taip pat dėl to, kad į koncertą ateis man brangūs žmonės, buvę mokytojai, maestro Saulius Sondeckis, kiti Lietuvos dirigentai ir t. t. Jaudulio nejaučiu, nes esu pasiruošusi, labiau – atsakomybę viską atlikti puikiai.

– Kalbame apie muziką. Bet jos centre yra instrumentas, be kurio visos tos muzikos nebūtų. Kaip apibūdintumėte, kas jums yra smuikas – tik instrumentas ar geriausias draugas?

– Smuikas yra dalis manęs. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be smuiko. Būna, kad keliauji ir porą dienų netenka prisiliesti prie instrumento. Tada pradedu jausti, kad kažko trūksta. Tai yra mano ištikimas draugas ir vienas kito niekad nepaliksime (šypsosi).

– Papasakokite apie savo ištikimą draugą. Kuo jis ypatingas? Kodėl išsirinkote būtent šį smuiką?

– Rostoko akademija turi labai gerą itališką smuiką. Studijuodama ten laimėjau konkursą, kad galėčiau juo groti. Baigusi akademiją smuiką turėjau atiduoti. Mano nuosavas kainuoja vos porą tūkstančių eurų. Kaip instrumentui – tai yra labai mažai. Didelėse salėse groti su tokiu smuiku nelabai įmanoma. Kreipiausi į M.Rostropovičiaus fondą, ponią Rasą Kubilienę, Ūkio banką – poną Vladimirą Romanovą. Jie nupirko tą smuiką ir paskolino jį man septyneriems metams, su galimybe tą laiką pratęsti. Tai labai geras, vertingas smuikas. Vos paėmusi šį smuiką pajutau, kad tai yra mano instrumentas, net nenorėjau jo paleisti iš rankų (juokiasi).

– Kad ir kokį malonumą teiktų ši veikla, tai yra ir darbas. Kas labiausiai vargina?

– Būna, kad per savaitę reikia pagroti dviejų trijų skirtingų kompozitorių koncertus. Koncertas trunka apie 50 minučių. Pagroji vieną, po poros dienų kitoj šaly turi groti kitą koncertą. Labai sunku išlaikyti formą, pasiruošti, kad koncerte parodytum aukščiausią lygį. Nelengva, kai skrendu į koncertinius turus Meksikoje – iškart pajaučiu laiko skirtumą. Kad ir dabar ruošdamasi šiam D.Šostakovičiaus koncertui per repeticijas atidaviau visas jėgas.

– Kur semiatės jėgų dirbti, groti, eiti į priekį? Juk kartais visi nuo visko pavargstame.

– Kalbant apie fizines jėgas – stengiuosi pailsėti, paskaityti knygą, nueiti į baseiną. O kalbant apie emocines jėgas – būdama Lietuvoje užsuku pas maestro S.Sondeckį. Jis mane labai palaiko. Jis man yra pavyzdys. Kai pabendrauju su tokiais žmonėmis, atsiranda postūmis siekti daugiau. Arba maestro M.Rostropovičius. Kol buvo gyvas, visad mane pastūmėdavo.

– Kokias savo savybes išskirtumėte kaip ryškiausias, tvirčiausias?

– Atkaklumas, disciplina, darbštumas. Galbūt ir ryžtingumas. Esu laimėjusi porą labai svarbių konkursų, kurių nesitikėjau laimėti. Tai Henryko Szeryngo ir Johanneso Brahmso. Grodama negalvojau nei apie rezultatus, nei apie tai, kad yra konkursas. Tiesiog galvojau apie muziką, buvau joje, ir stengiausi perteikti savo emocijas komisijai, kad jie suprastų, ką noriu pasakyti. Manau, tas atkaklumas, užsispyrimas man padėjo.

– Konkursai atveria kelią į tolesnius koncertus. O kas apskritai gyvenime padeda judėti į priekį?

– Padeda tai, ką aš darau. To labai ilgai siekiau. Muzika, koncertai yra mano gyvenimas, nenorėčiau nuo to atsiriboti. Tačiau nesu tas žmogus, kuris galvoja tik apie karjerą. Bus laikas, kai norėsiu sukurti ir šeimą, ir galbūt pastoviau gyventi. Bet dabar, kai man 23-eji, žinau, kad galiu tobulėti, daugiau pasiekti, tai ir darau. Viskam yra savas laikas.

Dosjė

Dalia Kuznecovaitė gimė 1988 spalio 11 d. Vilniuje. Būdama ketverių pradėjo groti smuiku, aštuonerių jau grojo solo su Lietuvos kameriniu orkestru. Ji yra baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, stažavo pas prof. Z.Broną (Vokietija), vėliau studijavo jo klasėje Aukštojoje muzikos mokykloje Kelne. Baigė studijas Aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje Rostoke (Vokietija). Nuo 2003 m. ji yra M.Rostropovičiaus fondo stipendiatė.

2007 m. D.Kuznecovaitė laimėjo „Grand Prix“ ir specialų prizą tarptautiniame konkurse „Kloster Schontal“ (Vokietija). 2008 m. užėmė trečią vietą ir laimėjo specialų „Mocarteum“ akademijos prizą tarptautiniame J.Brahmso konkurse Austrijoje. Tais pačiais metais laimėjo pirmą vietą ir aukso medalį tarptautiniame prestižiniame H.Szeryngo konkurse Meksikoje. Aktyviai koncertuoja kaip solistė su daugeliu kamerinių ir simfoninių orkestrų.

2009 m. už aukštus meninius pasiekimus prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo smuikininkę vardine premija ir padėkos raštu.

D.Kuznecovaitė groja Ūkio bankui priklausančiu smuiku „Dvorak 1899“.