Gaetoje su šeima įsikūrusi lietuvė jau įsiliejo į itališką gyvenimo būdą ir susidomėjo ypač tyro alyvuogių aliejaus nauda, kurio savybes ji studijuoja.

Pasirinko meilę

Iš Rokiškio rajono kilusi L. Di Luca pasakoja po studijų Kaune ir Vilniuje įsidarbinusi Žemės ūkio ministerijoje, ES ir Tarptautinių reikalų departamente. 2016 m. ji buvo paskirta eiti žemės ūkio atašė pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Romoje.

„Buvau išsiskyrusi, tad į Romą išvykau tik su vaikais – tuomet septynmečiu Kristijonu ir penkiamete Izabele. Mano kadencija ambasadoje baigėsi 2020 m., bet į Lietuvą nebesugrįžome. Romoje susipažinau su dabartiniu savo vyru Riccardo, o artėjant mūsų grįžimo į Lietuvą datai, jis man pasipiršo, – savo gyvenimo istoriją atskleidžia Loreta. – Teko priimti nelengvą sprendimą išeiti iš mėgstamo darbo, bet neabejodama pasirinkau meilę, ir su vaikais likome gyventi Italijoje, Gaetoje.“

Gaeta – tai kurortinis miestelis prie jūros, pusiaukelėje tarp Romos ir Neapolio. Dažnai jis vadinamas Tirėnų jūros perlu dėl ypač švarių paplūdimių, nuostabios gamtos ir ypatingo klimato. Pasak pašnekovės, Gaetoje vasaros rezidencijas turėjo dar senovės Romos imperatoriai ir Neapolio karaliai, o šiais laikais atostogų namus čia įsikuria iškilūs visuomenės veikėjai, žinomi televizijos veidai.

„Gaetoje įsiliejau į vyro sukurtą šeimos verslą turizmo srityje. Vasaros sezono metu čia veikia mūsų paplūdimio klubas, restoranas, picerija, kokteilių baras, turime ir mažą viešbutuką, kuriame svečius priimame visus metus. Veiklos sezoniškumas suteikia prabangą daugiau laiko skirti vaikams mokslo metų laikotarpiu, o vasaras atžalos su džiaugsmu leidžia pas senelius Lietuvoje, – pasakoja L. Di Luca. – Nors neplanavau likti Italijoje, dar gyvenant Romoje vaikus leidau ne į tarptautinę, o į itališką mokyklą, manydama, kad tai bus puiki proga išmokti užsienio kalbą, suprasti kitokią kultūrą, praplėsti akiratį. Vėliau šis sprendimas pasiteisino su kaupu, nes abu vaikai puikiai įsiliejo į bendraklasių Gaetoje gretas. Dukra lanko muzikos mokyklą, sūnus profesionaliai žaidžia futbolą.“

Itališka kasdienybė

Loreta šypsosi Italiją pamilusi dar prieš išvykdama dirbti į Lietuvos ambasadą Romoje. Pašnekovė dažnai čia atostogaudavo su šeima ir žavėdavosi Italijos architektūra, istorija, mada, gamta, klimatu, gastronomija.

„Ypač akį džiugindavo pagyvenusių žmonių socialinis gyvenimas, rytiniai ar popietiniai jų susitikimai kvartalo kavinukėje aptarti dienos aktualijų, pabendrauti. Viskas buvo taip artima ir natūralu, kad italų kalbą pradėjau suprasti net jos nesimokiusi. Vėliau Vilniuje nusprendžiau baigti intensyvų italų kalbos kursą, tad išvykusi dirbti jau neblogai susikalbėjau itališkai, – sako ji. – Šiandien italų kalbos žinias tobulinu kasdien bendraudama, nes patys italai beveik nekalba angliškai, tad, norint integruotis į bendruomenę ir kasdienybėje patirti mažiau nesusipratimų, italų kalba būtina. Kadangi Gaetoje vasaroja daug neapoliečių, jau gerai suprantu ir Neapolio dialektą. Tai maloniai stebina ir džiugina vietinius gyventojus, nes Neapolio dialektas yra specifinis, panašus į žemaičių tarmę.“

Pasak pašnekovės, Italiją ji jau laiko savo namais, bet čia atvykus stebino kai kurie italų įpročiai. Loretos teigimu, Italijoje kitaip suvokiamas laikas, tad susitikimai skiriami ne konkrečią valandą, o, pavyzdžiui, pirmoje ryto pusėje ar antroje popiečio pusėje. Kartais planuoti susitikimai išvis neįvyksta ir be didelių problemų nukeliami kitai dienai.

„Tokiais atvejais turiu sau priminti, kad čia esu svečias ir aš turiu prisitaikyti prie vietinio ritmo bei mentaliteto, o ne atvirkščiai, – juokiasi ji. – Daug dalykų Italijoje vyksta tarsi sulėtintame filme, bet visada kažkaip išsisprendžia. Tuo italai ir yra žavūs – savo gebėjimu improvizuoti ir visose gyvenimo situacijose rasti kūrybingus sprendimus. Vis dėlto svarbu paminėti, kad mes gyvename piečiau nuo Romos, o šiaurės italai yra kitokie – jie racionalesni, punktualesni, šaltesni.“

Papasakojo apie M. K. Čiurlionį

L. Di Lucą maloniai nustebino ir Italijos švietimo sistema. Pašnekovė pastebėjo, kad moksleiviai čia skatinami mąstyti, analizuoti, o ne aklai „iškalti“ faktus.

„Tai geriausiai atsiskleidžia keliaujant su vaikais. Esame aplankę nemažai Europos miestų, muziejų, kur visada naudojamės profesionalaus gido paslaugomis. Džiaugiuosi matydama, kad mokykloje gautas žinias ir Kristijonas, ir Izabelė lengvai pritaiko praktikoje, su gidais diskutuoja apie istoriją, meną, yra smalsūs“, – šypsosi pašnekovė.

Pasak Loretos, Italijoje mokykla skirstoma į tris pagrindinius etapus – pradinė, vidurinė ir licėjus (arba profesinė mokykla pasirinktinai). Vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje laikomi egzaminai ir rašomas baigiamasis darbas pasirinkta tema, kuris po to ginamas prieš komisiją kaip bakalauro ar magistro darbas.

„Pernai mano vyriausias sūnus savo baigiamojo darbo tema pasirinko Lietuvą ir ją pristatė pagal baigiamojo darbo rengimo reikalavimus – geografiniu, istoriniu, religiniu, meno, literatūros, technologijos, gamtos mokslų, sporto, anglų ir ispanų kalbų aspektais. Tad mokytojai ir bendraklasiai sužinojo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kristijoną Donelaitį, Joną Meką, lazerines technologijas, knygnešius, krepšinį, Lietuvos pasiekimus gamtos mokslų srityje, emigraciją į Pietų ir Šiaurės Ameriką“, – atskleidžia ji.

Pašnekovė pasakoja, kad Pietų Italijoje itin svarbi šeima, o šios vertybės labai artimos ir jai pačiai. Šeimos gyvenimas čia sukasi apie mamą, o pagrindinis italių mamų rūpestis – visus sočiai, sveikai ir skaniai pamaitinti.

„Mano vyro mama sunkiai serga, bet visi trys sūnūs ją lanko po kelis kartus per dieną, į namus atvyksta kirpėjas, kineziterapeutas, nuolat gyvena slaugė. Dėmesys ir meilė pagyvenusiam žmogui čia yra beribiai. Per didžiąsias metų šventes visos vyro tetos – mamos seserys, kepa tradicinius pyragus, gamina kitus patiekalus. Šiame rituale dalyvauju ir aš, mokausi receptų ir tradicijų. Italijoje ir žmogaus amžius vertinamas kitaip – prieš trejus metus švenčiau 40-metį, niekas net nepastebėjo, kad tai jau rimtas jubiliejus, tik numojo ranka – tu dar visai „bambina“ (it. vaikas)“, – juokiasi lietuvė.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Loretos teigimu, Šiaurės ir Pietų Italija labai skiriasi savo mentalitetu ir maisto tradicijomis, kiekvienas šios šalies regionas turi turtingą savitą gastronominį paveldą.

Taip yra todėl, kad Italija iki pat 1861 m. įvykusio suvienijimo buvo suskaidyta į daugybę teritorijų ir kunigaikštysčių ir veikiama skirtingų įtakų – Austrijos-Vengrijos imperijos šiaurėje, Popiežiaus centrinėje dalyje, Abiejų Sicilijų karalystės – pietuose. Tad istoriškai kiekvienas iš dvidešimties Italijos regionų yra paveldėjęs savitą regioninę tapatybę, skiriasi ekonominiu išsivystymu, gastronominiu paveldu ir tradicijomis.

Daug dalykų Italijoje vyksta tarsi sulėtintame filme, bet visada kažkaip išsisprendžia. Tuo italai ir yra žavūs.

Pavyzdžiui, Italijos šiaurėje pietums dažniau valgomas rizotas arba polenta – kukurūzų piurė, ravioliai ar torteliniai, gardinami riebesniais padažais. Pietuose populiaresnė trumpa ir ilga pasta, ruošiama dažniausiai su daržovėmis, ankštiniais augalais. Šiaurėje daugiau suvartojama mėsos, pietuose – žuvies ir jūros gėrybių.

„Trumpai apibendrinti šios šalies turtingo gastronominio paveldo neįmanoma. Daug pasako faktas, kad italų mitybą 1951 m. pradėjo studijuoti amerikiečių mokslininkas Ancelas Keysas, norėdamas įminti šios tautos ilgaamžiškumo ir puikios sveikatos paslaptį. Pokario Amerikoje pradėjus sparčiai gerėti gyvenimo kokybei, drastiškai padaugėjo miokardo infarktų ir kraujagyslių sistemos ligų, tad pradėta ieškoti atsakymų apie galimas šio reiškinio priežastis. Romoje susipažinęs su iš Neapolio kilusiu gydytoju ir mokslininku Gino Bergamini, A. Keysas pasidalijo rūpesčiu dėl prastėjančios amerikiečių sveikatos. Savo nuostabai jis sužinojo, kad Neapolyje miokardo infarktas yra ypač retai pasitaikanti diagnozė. Netrukus pradėti išsamūs tyrimai – palyginus amerikiečių ir neapoliečių kraujo tyrimų rezultatus nustatyta, kad pagrindinis skirtumas tarp dviejų tiriamųjų grupių yra cholesterolio kiekis kraujyje“, – atskleidžia L. Di Luca.

1958 m. A. Keysas su kolegomis vykdė precedento neturėjusius tyrimus: tyrė septynių šalių mitybą (ang. Seven Countries Study). Buvo nustatyta, kad būtent Viduržemio jūros regiono mityba ir gyvenimo būdas lemia žymiai geresnę vietinių gyventojų sveikatą, ilgaamžiškumą ir mažą sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis. Šiandien visų puikiai žinoma Viduržemio jūros dieta yra profesoriaus A. Keyso atrastas ir pasauliui pristatytas per amžius nusistovėjęs šio regiono gyvenimo būdas. Apibendrinant regiono mitybos ypatumus, buvo sudaryta mums visiems gerai žinoma mitybos piramidė, kurios pagrindas – įvairūs grūdai, sėklos, visų vaivorykštės spalvų daržovės ir vaisiai, ankštiniai augalai, riešutai, žuvis, nedaug mėsos ir pieno produktų, kiaušinių.

Gaetos virtuvė

„Skoniui paryškinti Viduržemio jūros regione naudojamos tik aromatinės žolelės – bazilikai, raudonėliai, šalavijai, česnakai, svogūnai, alyvuogės. Viską vainikuoja ypač tyras alyvuogių aliejus, laikomas Viduržemio jūros mitybos širdimi. Moksliškai įrodyta, kad jo sudėtyje esantys polifenoliai, antioksidantai ir kitos bioaktyvios medžiagos padeda atsinaujinti ląstelėms, saugo nuo įvairių ligų, – paaiškina L. Di Luca. – Gaeta, kur mes gyvename, visoje Italijoje garsėja savo alyvuogėmis. Jos žinovų vertinamos dėl konservavimo sūdytame vandenyje ir dėl iš jų spaudžiamo itin aromatingo, ypač tyro alyvuogių aliejaus. Natūralu, kad alyvuogės čia naudojamos kasdien ir gausiai – įvairių daržovių patiekaluose, ruošiant pastą ar kaip sveikas užkandis prieš vakarienę.“

Pasak pašnekovės, garsiausias Gaetos patiekalas yra tiella – įvairiais įdarais gardinamas sūrus pyragas, valgomas šaltas. Tradicinis tiella pyragas kepamas su aštuonkojų ir alyvuogių, svogūnų, menkės, cukinijų įdarais. Pasakojama, kad tiella buvo kepama žvejams ir žemdirbiams, kurie visai dienai išeidavo iš namų ir, valgydami tiellą, ne tik pasisotindavo, bet ir suvartodavo tinkamą angliavandenių ir baltymų kiekį. Kadangi Gaeta yra pajūrio kurortas, šviežia žuvis ir jūros gėrybės čia yra kasdienio mitybos raciono dalis.

Ryšys: „Ir aš, ir vaikai Gaetą vadiname namais, bet labai pasiilgstame ir Lietuvos“, – sako L. Di Luca, kurios sūnus Kristijonas ir dukra Izabelė noriai tyrinėja Italiją, o vasaras su džiaugsmu leidžia pas senelius Lietuvoje. L. Di Luca asmeninio archyvo nuotr.

„Kaip ir visoje Pietų Italijoje, pasta vietinių Gaetos gyventojų namuose valgoma kone kasdien. Svarbu pažymėti, kad pastos kiekis vienam žmogui yra apie 80 g, ji beveik visada valgoma su daug ląstelienos turinčiomis daržovėmis, ankštiniais augalais, tokiu būdu išvengiant gliukozės šuolių. Gaeta priklauso Lacijaus regionui, bet ribojasi ir su Kampanija – svarbiausia buivolių pieno mocarelos gamintoja. Šviežią mocarelą į vietines maisto parduotuves veža du kartus per dieną, ją perkame dar šiltą ir valgome su kvapniais, ypatingais Gaetos pomidorais, pagardindami ypač tyru alyvuogių aliejumi ir bazilikais“, – pasakoja Loreta.

Ypatingas sveikatos šaltinis

Šiuo metu vienas didžiausių L. Di Lucos susidomėjimo objektų yra ypač tyras alyvuogių aliejus (EVOO), kurio naudingąsias savybes mūsų sveikatai ir grožiui ji studijuoja. Apie šį aliejų ir jo poveikį sveikatai Loreta daug pasakoja ir savo „Instagram“ paskyroje „italiskos_istorijos“.

Pasak pašnekovės, kadangi ji daug metų dirbo su žemės ūkio produktais, ypač tyro alyvuogių aliejaus studijos atėjo natūraliai, kaip jau turimų kompetencijų ir žinių tąsa.

„Norą gilintis į šį, jau tūkstančius metų gyvybės ir jaunystės eliksyru laikomą produktą, dar labiau žadino Gaetos kraštovaizdis. Miestelį iš vienos pusės supa jūra, iš kitos – šimtamečių alyvmedžių giraitės. Kokybiškas, ypač tyras alyvuogių aliejus Italijoje parduodamas net vaistinėse – su itin aukštu polifenolių kiekiu, todėl jo nauda žmonių sveikatai neabejotina“, – tikina pašnekovė.

Šio ypatingo produkto priešuždegiminis, antioksidacinis, antibakterinis, neuroprotekcinis poveikis žinomas nuo Antikos laikų.

„Medicinos tėvu vadinamas Hipokratas ypač tyrą alyvuogių aliejų dar 400 m. pr. Kr. skirdavo kaip vaistą gydyti daugiau nei 40 skirtingų ligų. Italijoje ypač tyrą alyvuogių aliejų vartoja visi – vaikai nuo primaitinimo amžiaus, suaugę ir seneliai“, – pabrėžia šios aliejaus savybes tyrinėjanti Loreta.

Kurortas: šeima įsikūrė Gaetoje – kurortiniame miestelyje, pusiaukelėje tarp Romos ir Neapolio. Čia vasaros rezidencijas turėjo dar senovės Romos imperatoriai, o šiais laikais jį renkasi iškilūs visuomenės veikėjai. L. Di Luca asmeninio archyvo nuotr.

Kaip išsirinkti?

Pasak pašnekovės, norint džiaugtis ypač tyro alyvuogių aliejaus skoniu ir teikiama nauda sveikatai, svarbu žinoti, kaip išsirinkti kokybišką produktą. Ji atkreipia dėmesį, kad ypač tyras ir tyras alyvuogių aliejai – alyvuogių aliejus ir alyvuogių išspaudų aliejus – yra skirtingų kokybės kategorijų produktai. Tad norint įsigyti išties kokybišką aliejų, reikia ieškoti jo ypač tyro.

Loretos teigimu, pagrindiniai kriterijai, nusakantys aliejaus kokybę, yra jo kvapas ir skonis. Šviežias aliejus turi maloniai kvepėti – ką tik nupjauta žole, pomidorų šakelėmis, gali priminti artišokų, gražgarsčių kvapą. Paragavę turime jausti ir kartumą, ir aitrumą – šie skoniai byloja apie polifenolių aktyvumą. Skonio intensyvumas priklauso nuo alyvuogių rūšies.

„Ekspertai niekada nevertina ypač tyro alyvuogių aliejaus spalvos. Dėl šios priežasties profesionalūs ragautojai, vertindami aliejaus kokybę, naudoja tamsiai mėlynos spalvos stiklinę. Jei rinkdamiesi aliejų neturime galimybės jo paragauti, būtina atidžiai skaityti etiketę – turi būti nurodyta derliaus nuėmimo data, dar vadinama derliaus nuėmimo kampanija. Pavyzdžiui, šviežiausias aliejus bus 2023/2024 m. kampanijos, – paaiškina ji. – Jeigu data nenurodyta, greičiausiai bus sumaišytas kelių skirtingų metų derlių aliejus. Derliaus data labai svarbi, nes ypač tyras alyvuogių aliejus laikui bėgant praranda savo gydomąsias galias. Todėl nuo išspaudimo geriausia jį suvartoti per 12–18 mėnesių.“

Pasak pašnekovės, ne mažiau svarbi ir kilmės šalis. Loreta rekomenduoja rinktis itališką ypač tyrą alyvuogių aliejų, nes čia griežčiausi pasaulyje kokybės standartai ir kontrolė. Aliejus turi būti ne tik išpilstytas Italijoje, bet čia ir pagamintas. Labai svarbūs saugomos kilmės vietos nuorodos ir saugomos geografinės nuorodos sertifikatai, garantuojantys, kad ir žaliava užauginta, ir visi gamybos procesai vyko Italijoje ar kitoje ES valstybėje, jei rinksitės ne itališką, o graikišką ar ispanišką aliejų. Šie sertifikatai yra rimta kokybės garantija.

Taip pat svarbus kokybės kriterijus yra etiketėje nurodomas šaltas spaudimo būdas. Tai reiškia, kad alyvuogės spaudžiamos ne didesnėje kaip 27 laipsnių temperatūroje, todėl sudėtyje išlieka visos antioksidacinį poveikį turinčios naudingosios medžiagos.

Ypač tyro alyvuogių aliejaus pasirinkimą gaubia keletas mitų. Vienas iš jų – esą nefiltruotas aliejus yra geresnis. Vis dėlto, pasak L. Di Lucos, tai netiesa.

„Nefiltruotas, ką tik išspaustas aliejus yra sodresnio skonio, intensyvesnės spalvos, bet jį reikėtų suvartoti per kelis mėnesius nuo spaudimo. Vėliau besikaupiančios alyvuogių kauliukų ir minkštimo nuosėdos pagreitina aliejaus senėjimą, trumpėja jo galiojimo laikas. Filtruotas aliejus yra stabilesnis, jame išlaikomos visos naudingos maistinės medžiagos ir vitaminai, o jo galiojimo laikas yra ilgesnis, – atkreipia dėmesį ji. – Aliejus turi keturis pagrindinius priešus: šviesą, šilumą, deguonį ir laiką. Tad parduotuvėje atkreipkite dėmesį į aliejaus talpą, kuri turi būti nepralaidi šviesai, tamsaus stiklo ar metalo. Įsigijus kokybišką aliejų, jį svarbu tinkamai laikyti: tamsoje, toli nuo šilumos šaltinių. Po kiekvieno naudojimo buteliuką sandariai užsukite, kad aliejus nesioksiduotų, ir nepamirškite atidaryto aliejaus suvartoti per mėnesį.“

Svarbiausia – dėkingumas

Kokia Italija Loretai atrodo dabar, kai į ją jau beveik dešimtmetį žvelgia ne kaip turistė, bet kaip vietinė gyventoja? Galbūt ši šalis iš tikrųjų yra visai kitokia, nei atrodo žvelgiant iš šono?

„Sakoma, kad grožis slypi žiūrinčiojo akyse. Italija, jos nuostabus kraštovaizdis, kokybiškas maistas, malonus klimatas, žmonių šiluma, energija, spontaniškumas, atlaidus požiūris į savo ir kitų klaidas mane ir toliau žavi. Iš italų tikrai turime ko pasimokyti, kaip, beje, ir jie iš mūsų, – šypsosi pašnekovė. – Ir aš, ir vaikai Gaetą vadiname namais, bet labai pasiilgstame ir Lietuvos: šeimos, žalių pievų, ežerų, tvarkos, konkretumo, greito interneto, lietuviškų tradicinių patiekalų. Vis dėlto turiu vieną savybę, kuri man labai padeda gyventi – dėkingumą. Gyvendama Lietuvoje, jaučiausi dėkinga ir laiminga. Taip pat jaučiuosi ir Italijoje.“