– Papasakokite apie save.

– Esu iš Jungtinės Karalystės, iš Pietų Anglijos, bet pusė mano šeimos yra iš Škotijos, taigi turiu ir škotiško kraujo. Universitete studijavau anglų kalbą ir literatūrą. Dabar esu profesionalus fotografas ir žurnalistas, mane domina žmonės ir jų santykis su savo kultūra.

– Kada jūsų gyvenime atsirado fotografija? Kodėl ji sudomino?

– Mirdamas senelis paliko man savo „National Geographic“ žurnalų kolekciją. Man tada buvo vienuolika metų, o fotografija ir istorijos tuose puslapiuose mane labai įkvėpė.

– Kada ir kodėl nusprendėte keliauti po pasaulį?

– Nuo mažens norėjau keliauti po pasaulį. Užaugau žiūrėdamas per televiziją dokumentinius filmus apie keliones, kuriuos sukūrė britų vedėjas Michaelas Palinas, o būdamas šešiolikos dvi savaites dirbau kelionių agentūroje. Praėjus maždaug metams po universiteto baigimo, persikėliau gyventi ir dirbti į Pietų Korėją – tai buvo nuostabi patirtis. Nuo tada mane užkabino kelionės.

B. McKechnie nuotr.

– Kaip kilo mintis derinti fotografiją ir keliones?

– Rašymas buvo mano aistra prieš fotografiją, o kelionių fotografija tapo būdu papildyti vietinių papasakotas istorijas. Vaikščioti su fotoaparatu, susitikti su žmonėmis ir mėgautis vietos atmosfera yra mano mėgstamiausia veikla keliaujant.

– Kaip apsisprendžiate, į kurią šalį keliauti?

– Tiesiog keliauju ten, kur tuo momentu noriu. Nors kartais tai susiję su geriausių oro sąlygų visame pasaulyje vaikymusi (juokiasi). Vis dėlto labiausiai mane traukia senovės kultūros ir vietos, įdomios fotografuoti. Per savo gyvenimą ketinu aplankyti 197 pasaulio šalis, todėl neskubėdama pildau šį sąrašą.

Mane giliai jaudina vaizdai, liudijantys kasdienio gyvenimo tėkmę – pakilimus ir ir atoslūgius, tad stengiuosi tai atspindėti savo fotografijose.

– Kiek šalių jau aplankėte? Kas paliko didžiausią įspūdį? Kur planuojate grįžti ir kodėl?

– Lankiausi 90-yje šalių. Mano mėgstamiausios – Japonija, Pietų Korėja, Indija, Mianmaras, Tanzanija, Italija, Meksika, Samoa ir Naujoji Zelandija. Indija visada trauks savo žavingomis istorijomis, neįtikėtina virtuve, puikiais žmonėmis, spalvingais vaizdais, užburiančiu kraštovaizdžiu ir tautinėmis šventėmis.

– Keliones lydi nuotykiai – ir malonūs, ir ne. Ar yra ką prisiminti?

– Mano įsimintiniausios patirtys susijusios su žygiu per Himalajus į Everesto bazinę stovyklą. Malonu prisiminti plaukimą laivu, kelionę lėktuvu ir pėsčiomis po nuostabias Ramiojo vandenyno pietinės dalies salas. Neužmirštamas stovyklavimas kalnuotose Vidurio Afganistano aukštumose su ginkluota apsauga, dalyvavimas Shandur Polo festivalyje tolimoje Pakistano šiaurėje, pirmą kartą pamatytos mirusiųjų kremavimo apeigos Gango upėje Varanasyje, Indijoje, švenčiausiame induizmo mieste. 2020 m. sausio mėnesį, per COVID-19 protrūkio pradžią, keliavau atokioje Yunnano provincijos dalyje Kinijoje ir, prieš Pekino Vyriausybei uždarant sienas, teko skristi į Mianmarą.

B. McKechnie nuotr.

– Kas jums svarbiausia fotografijoje? Ką labiausiai patinka fotografuoti?

– Mano aistra – fiksuoti įvairių kultūrų žmones ir jų istorijas visame pasaulyje. Siekiu kurti autentiškus, pagarbius, taip pat vizualiai įspūdingus ir paveikius darbus. Mane giliai jaudina vaizdai, liudijantys kasdienio gyvenimo tėkmę – pakilimus ir ir atoslūgius, tad stengiuosi tai atspindėti savo fotografijose.

– Kada ir kaip pirmą kartą patekote į Lietuvą? Ar anksčiau ką nors žinojote apie Lietuvą? Kas jus labiausiai sudomino?

– 2022 m. buvau pakviestas į projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ renginius, kur pirmą kartą susipažinau su Lietuvos kultūra ir ja susidomėjau. Negana to, tada buvo praėję vos pora mėnesių nuo tos dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, ir man milžinišką įspūdį padarė paramos ukrainiečiams demonstravimas, kurį mačiau visur.

Turiu pripažinti, kad iki 2022 m. nedaug žinojau apie Lietuvą – tik apie sovietų okupaciją ir tai, kad dauguma kelionių gidų grupuoja ją su Latvija ir Estija, pristato kaip vieną iš Baltijos valstybių. Tačiau apsilankęs čia pamačiau, kad Lietuva turi unikalią kultūrą su stipriomis senomis tradicijomis, kurios vis dar gyvos.

Štai dabar dalyvavau Lietuvos dainų šventės 100-mečio atidarymo koncerte. Vėlai vakare grįždamas miesto autobusu mačiau, kaip koncerto dainininkai autobuse toliau dainavo keleiviams. Man patinka šis lietuvių spontaniškumas!

– Kodėl dabar lankotės Lietuvoje?

– 2022 m. Vilniuje praleidau tik 24 valandas, Kaune – 48 valandas, todėl norėjau sugrįžti ir patirti šią šalį ilgiau.

B. McKechnie nuotr.

– Jei kas nors, nepažįstantis Lietuvos, jūsų paklaus, kokia tai šalis, ką atsakysite?

– Sakyčiau, tai unikali šalis, sauganti savo kultūros tradicijas, o Lietuvos žmonės – besididžiuojantys jomis ir labai svetingi. Pamačiau, kad čia dėvima daugiau tautinių kostiumų nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Užsienio turistams ir fotografams rekomenduočiau apsilankyti Kernavėje, ypač per Jonines, – ta šventė man labai patiko.

– Kaip manote, ar savo nuotraukomis galite pristatyti Lietuvą pasauliui?

– Taip, tikiuosi. Planuoju pakeliauti po šalį ilgiau ir pažinti ją giliau, o ypač noriu aplankyti ir nufotografuoti garsųjį Kryžių kalną. Nors, tiesą sakant, norėčiau ir išsukti iš kelio, vedančio per turistų dažniausiai lankomas vietas.

B. McKechnie nuotr.

– Kur ketinate vykti toliau ir kada čia grįšite?

– Išvyksiu šį mėnesį ir nesu tikras, kada grįšiu. Tačiau dar norėčiau. Gal žmonės, dirbantys turizmo srityje Lietuvoje, perskaitys šį interviu ir mane pakvies (šypsosi).