Atsiimdamas apdovanojimą, žilaplaukis K.Loachas iškėlė kumščius į orą ir pasakė, jog viliasi, kad jo šiurkštus, socialinės realybės filmas, kuris, kaip apgailestaudami prognozavo daug kritikų, gali būti jo paskutinis kūrinys, privers pamatyti Europos taupymo politikos poveikį skurdžiausiems visuomenės nariams.

„Turime suteikti vilties žinią – turime sakyti, kad įmanomas kitas pasaulis“, – pasakė K. Loachas, kai pagrindinį Kanų apdovanojimą jam įteikė aktorius Melas Gibsonas.

„Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake), šio kairiojo sparno kino kūrėjo veterano kaltinimas dėl skurdo ir pažeminimo pažeidžiamiausiems žmonėms, patiriamų sumažinus pašalpas Didžiojoje Britanijoje, daugelį kritikų sujaudino iki ašarų.

Sukurti šią juostą paskatino neviltis dėl didėjančio nedarbo ir taupymo visoje Europoje po finansų krizės. „Pasaulis, kuriame gyvename, šiuo metu yra pavojingame taške, – sakė K. Loachas, atsiimdamas apdovanojimą. – Esame patekę į gniaužtus taupymo projekto, kurį varo idėjos, mūsų vadinamos neoliberalizmu, ir kuris mus privedė beveik prie katastrofos.“

„Tai privedė prie (to, kad) milijardai žmonių patiria rimtus vargus, o daug milijonų kamuojasi nuo Graikijos rytuose iki Ispanijos vakaruose, ... tuo tarp saujelei tai atnešė didžiulius turtus“, – sakė jis.

K. Loachas, kuriam kitą mėnesį sueis 80, grįžo iš pensijos sukurti filmo apie stalių Danielį Bleiką, vidutinio amžiaus našlį iš Niukaslo, kuris po infarkto negali nei dirbti, nei gauti valstybės pagalbą. Juosta pasakoja apie Danielio Bleiko pastangas gauti Britanijoje jam priklausančias socialines išmokas.

Danielis Bleikas, kurį suvaidino Dave'as Johnsas (Deivas Džonsas), pats užpultas bėdų, susidraugauja su jauna vieniša motina, auginančia du vaikus. Ji buvo nubausta už tai, kad pasirodė per vėlai socialinės rūpybos centre, todėl liko be pinigų maistui.

Aktorę Hayley Squires (Heili Skvirz) Kanų vertinimo komisija gyrė už vieną įtaigiausių vaidmenų, šiemet pamatytų Kanuose: motinos, kuri nusilpusi iš alkio, maisto banke negali susilaikyti neatidariusi keptų pupelių skardinės ir nesusibėrusi jų į burną.

„Mes prisimename žmones, kurie tai įkvėpė, ... tuos žmones, kurie be (maisto bankų) būtų alkani penktojoje pagal turtingumą planetos valstybėje“, – sakė K. Loachas. Jam ši „Auksinė palmės šakelė“ yra antroji – prieš dešimtmetį, 2006-aisiais, jis laimėjo šį apdovanojimą už juostą „Vėjas, siūbuojantis miežius“ (The Wind That Shakes the Barley). Dabar K.Loachas tapo tik devintu kino kūrėju, laimėjusiu šį prestižinį apdovanojimą dukart.

Vargšai kalti

Vykdydami tyrimą šiam filmui, kūrėjai apklausė žmones, dirbančius socialinio aprūpinimo centruose, kurie sakė, kad jiems nustatoma kvota, kiek paskirti sankcijų.

Viena filmo aktorių anksčiau dirbo D. Britanijos Darbo ir pensijų departamente, bet „nebegalėjo to pakelti“, šią savaitę spaudos konferencijoje sakė H. Squires.

Viena pagrindinių filmo temų yra tai, kaip neturtinguosius vertina kiti. Kadangi pagrindinis veikėjas Bleikas negauna ligos pašalpų, jis yra priverstas kreiptis dėl bedarbio pašalpos. Dėl to būtina valandų valandas ieškoti darbų, kurių turi atsisakyti, nes dėl ligos negali dirbti, bet sulaukia kaltinimų, kad yra veltėdis.

„Yra sąmoningo žiaurumo tame, kaip mes dabar organizuojame savo gyvenimus, kai pažeidžiamiausiems žmonėms yra sakoma, kad jų skurdas yra dėl jų pačių kaltės, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė K.Loachas. – Jei neturi darbo, tai – tavo kaltė, kad negavai darbo. Nekalbame tik apie D. Britaniją, nemasinis nedarbas – visoje Europoje.“

K. Loachas taip pat perspėjo dėl kraštutinių dešiniųjų kilimo Europoje, o praėjusią savaitę sakė, kad jei D. Britanija per birželio referendumą nuspręs pasitraukti iš ES, ji galiausiai gali gauti tokią vyriausybę.

„Kai yra neviltis, (tuo) pasinaudoja žmonės iš kraštutinės dešinės“, – sakė jis.