– Vaidotai, jūsų plačiai nuskambėję žodžiai feisbuke buvo akimirka, sprogimas, ilgai širdyje brandinti žodžiai ar viešųjų ryšių akcija? Tokia, kokios dažnai smelkiasi į mūsų kasdienybę.

– Tai brendo ilgai. Jei pamatyčiau kažkieno kito tokią žinutę, nuoširdžiai apsidžiaugčiau, jog esu ne vienas, kuris taip mano. Su draugais pakalbame apie socialinius tinklus ir pastebime, kad ten viskas tik gerai pateikiama apie asmeninį gyvenimą. Blogai – tik apie kitus ar viešus įvykius.

Neliko žmogiškumo, nuoširdumo. O socialinių tinklų tikslas buvo suartinti mus, kad nutolę ar kitur gyvenantys žmonės suartėtų, būtų žmogiškesni, keistųsi nuomonėmis, įvairia informacija. Dabar socialiniai tinklai dažniausiai – pjedestalas, gyrimasis, koks tu šaunus, kaip tau viskas puiku. Būtent todėl ir žengiau šį žingsnį, nes manyje yra visko. Aš esu žmogus.

– Daugelį nustebino tavo atvirumas, o tave – kitų reakcija?

– Nustebino gerąja prasme. Sulaukiau labai daug žinučių net iš žmonių, kurių visiškai nepažįstu. Dėkojo už atvirumą, prisipažino, kad ir jie panašiai jaučiasi. Žinia pasiekė tikslą. Ei, žmonės, normalu jaustis įvairiai!

– Šis viešas prisipažinimas buvo pasiūlymas atsikvošėti ar akmuo, ilgai gulėjęs tavo širdyje?

– Ir tai, ir tai. Peržengiau save. Taip jaučiuosi, nes dažnai slepiamės arba pristatome save kaip daug geresnius, nei esame.

Užtenka gyvenime baimių, pamažu atsikratykime jų! Ir kuo daugiau jų atsikratome, tuo lengviau mums gyventi. Baimė – labai didelis mūsų priešas.

– Dar daug jų liko tavyje? Ar jau atsikratei?

– (Juokiasi) Ne, dar liko, liko. Po truputėlį bandau. Neatsikračiau viešumo baimės, o ji apima daugelį baimių – kritikos baimę, baimę būti nesuprastam, ne taip išsireikšti... Tačiau nebijau būti žmogumi ir klysti.

– Nori patikti visiems?

– Noras patikti visiems ir išaugina baimei sparnus. Kai atsikratai tų baimių, negalvoji, ar visiems patiksi. Ir pasakai tai, ką nori iš širdies, o ne šimtą kartų apgalvotą, nušlifuotą frazę.