„Grand Gala“ vakaras tikrai išskirtinis – premjerinis operos superžvaigždės koncertas didžiausioje Baltijos šalių arenoje. Jis tapo įmanomas tik dėl didžiulės Asmik meilės savo šaliai ir noro čia koncertuoti. Stebuklas jau įvyko – vienas gražiausių pasaulio balsų rado laiko įterpti Kauną tarp daugybės miestų, kurių garsiausiose scenose jos talentui skamba ovacijos.

Su Asmik kalbamės iškart po jungtinės repeticijos su orkestru. Į minkštasuolį ji klesteli visai trumpam ir iškart atsiprašo, kad laiko pokalbiui beveik nebeturi.

– Atrodo, lyg būtumėt amžinam bėgime...

– Taip ir yra. Šios dešimt spalio dienų – beprotiškos: atskrendu-išskrendu. Po koncerto Kaune irgi neturėsiu galimybės pabūti, iškart iškeliauju. Šį kartą Lietuvoje visai neturiu laisvo laiko, bet vėl grįšiu vasarį, bus spektaklio pastatymas, tada ilgiau pabūsiu. Labai pasiilgtu Lietuvos, todėl – nuostabu grįžti dainuoti namo. Sakau, kad namai yra ten, kur mylimi žmonės, tačiau Vilnius visada bus mano namai. Jo aš labai pasiilgstu ir bėgant metams tas ilgesys tik stiprėja. Jaučiu, kad ne tiek daug man ir bereikia, kad pasijusčiau laiminga – užtenka tik pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis…

– Kai pamatai, kokia įtempta jūsų darbotvarkė ir kiek daug įvykių suplanuota visame pasaulyje toli į priekį, tampa nuostabu, kad randate laiko koncertams Lietuvoje.

– Pasirodo, kartais galima ištaikyti, bet neneigsiu – labai sudėtinga. Tas kelias laisvas dienas, kurios labai retai išpuola, mielai pasilikčiau sau. Ir dažniausiai pasilieku, bet šį kartą padariau išimtį. Būtent todėl, kad koncertas – Lietuvoje.

– Jaučiate įsipareigojimą prieš žiūrovus koncertuoti gimtinėje?

– Aš išvis jokių įsipareigojimų gyvenime nepripažįstu. Viskas, ką darau, paremta mano noru ir... meile.

– „Grand Gala“ programą dėliojote drauge su G. Rinkevičiumi. Joje – „Mimi arija“ iš „Bohemos“, „Undinės arija“ iš to paties pavadinimo A. Dvoržako operos, „Manon“ iš „Manon Lesko“ ir kt. Kokiais kriterijais vadovavotės rinkdamiesi kūrinius?

– Atsižvelgėme į tai, kad erdvė – arena ir ateis daug įvairių žmonių, todėl rinkomės efektingus kūrinius, kad žiūrovas iškart juos atpažintų. Koncertas – labai didelis ir žiauriai sudėtingas, todėl dar buvo svarbu, kad ir mes abu juos labai gerai žinotume, nes bendrų repeticijų nebus daug.

– Arena nėra jums įprasta salė, koks jausmas apima pagalvojus, kad dainuosite visai kitokioje erdvėje?

– Mane labiausiai džiugina ir šildo faktas, kad kažkas išvis ryžosi rengti mano solinį koncertą arenoje, kad renginio organizatoriai mano, jog galiu sutraukti į tą didelę salę pakankamai daug klausytojų. Kai pradedu suvokti, kiek daug žmonių Lietuvoje nori mane girdėti, apima tikrai nuostabus jausmas.

Tada suprantu, kad visi tie ilgi darbo metai, visa investicija – ne veltui. Labai tikiuosi, kad į mano koncertą arenoje ateis ir jaunų žiūrovų. Noriu jiems parodyti, kad opera nėra „miręs reikalas“. Jos scenoje vaidina jauni aktoriai, spektakliai – įdomūs, auditorija – plečiasi.

A. Bako nuotr.

– Jūs pelnytai vadinama šiuo metu geriausia operos soliste pasaulyje: laimėtas geriausios titulas tarptautiniuose operos apdovanojimuose, o neseniai įtakingiausias operos žurnalas „Opernwelt“ jus išrinko „Metų dainininke“. Kaip jums pačiai skamba titulas „geriausia pasaulyje“?

– Į skambius titulus reaguoju su humoru, bet tai ir labai didelė atsakomybė prieš pačią save. Kiekvieną kartą dirbdama aš bandau ribas. Ne kad pateisinčiau viešus titulus, bet, kad pamatyčiau savo pačios vidines galimybes. Stovėti vietoje aš negaliu. Kartais atrodo, jog nebežinau, ar man užteks jėgų padaryti dar geriau. Tai – didelis svoris. Tačiau jėgos aš daug turiu. Todėl viskas bus gerai.

– Per repeticiją teko stebėti, kaip ilgesnio orkestro pragrojimo metu išnaudojate laiką ir darote savotišką mankštą, meditacijos pratimus. Tai padeda išlaikyti formą?

– Darau daug visokių pratimų, nes operos solistai dainuoja kūnu, tai yra sportas.

– Todėl nemažai jų galingo stoto, tvirti žmonės, o jūs – nedidukė, smulki...

– Ir todėl man reikia dvigubai daugiau fiziškai dirbti!

– Šiuo metu orai Lietuvoje permainingi, daug žmonių peršąla, suserga, kaip jūs rūpinatės sveikata? Ar dažnai peršąlate?

– Kaip ir visi žmonės stengiuosi saugotis, geriu vitaminus. Gal ir nebūčiau linkusi lengvai peršalti, bet... turiu mažą vaiką. O taip jau yra: jei vaikas susirgo, tai tau neužsikrėsti ir nesusirgti šansų praktiškai nėra.

– Šį kartą jūsų vizitai tokie trumpi ir įtempti, kad dukra Lėja liko Vokietijoje, tačiau Lietuvoje – kita dalis šeimos. Mama, garsi operos solistė Irena Milkevičiūtė, ateina į kiekvieną jūsų koncertą...

– Sūnus – irgi!

– Tai, kad salėje yra artimiausi žmonės, paveikia jus?

– Kai pradedu dainuoti, atsijungiu ir apie tai nebegalvoju. Tačiau prieš koncertą žinojimas, kad jie bus salėje, man yra labai svarbus. Juk mama – vienas iš žmonių, dėl kurių aš pradėjau dainuoti, o sūnus – vienas tų, dėl kurių tai tęsiu.

– Jaudinatės prieš koncertus?

– Esu visiškai panikuojantis žmogus. Prieš lipant į sceną, man tenka skirti labai daug jėgų tvarkytis su savo kūnu ir mintimis.

– Gal turite kokį konkretų receptą, kaip susidoroti su tuo jauduliu? Labai padėtų daugybei žmonių, kurie irgi panikuoja prieš viešus pasirodymus.

– Nėra vieno patarimo, kaip tai nugalėti. Niekur gyvenime nėra vieno sprendimo būdo. Tai yra nuolatinis darbas su savimi, visose srityse ir daugybės metų patirtis, kaip išmokti su tuo gyventi.