„Artėjant šventėms noriu palinkėti visiems širdies ramybės. Ir nebijoti atnešti savo gyvenimo drumzlino vandens Dievo akivaizdon“, – ragina dvasininkas ir kviečia žiemos šventes pasitikti labdaringu vakaru-koncertu TV3 televizijoje.

– Šiais metais TV3 vėl kviečia į šventinę laidą – „Šv. Kūčių vakarą su kunigu Ričardu Doveika“. Jaukaus pasisėdėjimo metu bus visko – dainų, įkvepiančių istorijų, atvirų pokalbių su žinomais šalies žmonėmis. Kokią žinutę šiuo tradiciniu vakaru-koncertu perduodate žmonėms?

– Kol įgyvendinamas šv. Juozapo bažnyčios statybų ir įrengimo projektas, mano žinutė visiems Lietuvos žmonėms kasmet yra ta pati – kviečiu susitelkti ir paremti šios bažnyčios įrengimo darbus.

– Prasidėjus gruodžiui, televizijoje, spaudoje ima mirgėti žodžiai: adventas, pasninkas, viltis, meilė, gerumas, o šalia jų ir – dovanos, Kalėdų Senelis, renginiai, linksmybės, atrodo, kalbantys visai apie ką kita… Ar įmanoma visus šiuos žodžius sudėti į vieną prasmingą sakinį?

– Taip. Atviros širdies tikintis žmogus labai nesunkiai visus šiuos dalykus suderina. Milijonai žmonių pasaulyje gyvena labai gražų to suderinamumo gyvenimą. Praktikuojantys katalikai puikiai žino, kad adventas – laikas, skirtas pasiruošti šiai šventei dvasiškai, nes Kalėdos – Kristaus gimimo ir jo įsikūnijimo diena. Tą ypatingą naktį Dievas tampa žmogumi. Viso pasaulio tikintieji šiam įvykiui ruošia savo vidinį pasaulį – atlieka išpažintį, dalyvauja šv. Mišiose, o per adventą – gerumo dalybose.

Pagrindinė šios šventės mintis, kad mes, kaskart išgyvendami Kristaus gimimą, perduodame vieni kitiems liudijimą, kad Dievas nuo žmogaus nepavargo ir juo nenusivylė. Tas gerumas, kuriuo mes dalijamės visą šį laikotarpį, ir parodo, kad atstatyti tarpusavio santykių tiltus yra mūsų ateitis ir siekiamybė. Ir kad toje ateityje mes visi vieni kitiems esame labai reikalingi ir svarbūs.

Natūralu, kad kai žmogus dvasiškai ruošiasi Kalėdoms, jis randa laiko ir paprastai buičiai: namams sutvarkyti, Kūčių vakarienei paruošti, Kalėdų dovanoms įsigyti ir pan. Skirtumas tik tas, kad tikintys žmonės nesivaiko madų ir nesistengia įtikti masėms. Jie žino, kad pati didžiausia prabanga yra paprastumas. Visą gruodžio mėnesį bažnyčioje to mokomės. Padrąsindami vieni kitus, primindami, kad pačios prabangiausios dovanos yra ne materialios, bet tos, kurias žmogus gali duoti iš širdies. Todėl ir kviečiame žmones kūrybiškai pažiūrėti į dovanojimą, kuris leistų advento laiką išgyventi be įtampos, be didelių materialinių nuostolių, o kartais ir karikatūrinių sprendimų, kai Kalėdų dovanoms pirkti net imamos paskolos ir šeimos prisiima didelius finansinius įsipareigojimus.

TV3 nuotr.

– Dažnai tėvai, pasakodami savo vaikams apie adventą, jį labai supaprastina – lieka tik advento vanikas, šokoladukų kalendorius, vakaronės darželyje, mokykloje… Sakykite, kokia tikroji advento prasmė?

– Manau, kad pats gražiausias į vaiką prabylantis balsas, kurio jis klauso ir noriai priima informaciją, yra jo tėvų balsas. Kokią žinutę jis perduoda savo vaikams, tai jie ir turi, taip ir elgiasi.

Bažnyčios tarnystė vaikams ateina būtent per šeimos tarnystę. Tikintys tėvai puikiai žino, kad adventas nėra vien kalendorius, nes Lietuvoje jis atsirado labai neseniai – tik po sovietmečio. Ir kad adventas nėra vien mokyklinės ar darželio pramogos, kurios dar labai neseniai pas mus buvo draudžiamos, kaip ir ėjimas į bažnyčią. Sovietmetis smurtavo prieš vaikus ir šeimas, kurios, nepaisydamos nieko, praktikavo savo tikėjimą.

Iš tiesų mes esame kankinių bažnyčia, kankinių krikščionių visuomenė, kuri vienaip ar kitaip per visą sovietų okupaciją patyrė labai daug pažeminimo.

Tie, kurie į adventą visais laikais žvelgė kaip tikintys žmonės, tikrai žino, kad šis laikas, visų pirma, skirtas pasiruošti religiniam įvykiui – Kristaus gimimui, Dievo įsikūnijimui, Jo tapsmui žmogumi. Tos keturios advento savaitės yra skirtos ne šokoladukams valgyti, bet žinioms apie tai perduoti savo vaikams.

Lietuvoje daug nuostabių šeimų, kuriose visi šie mano išvardyti dalykai labai gražiai išgyvenami kiekvienais metais.

– Dar vienas raktinis žodis, labai tinkantis advento laikui, yra aukojimas. Bažnyčiose, prekybos centruose jau nuo gruodžio pradžios galima galima rasti „Carito“ žvakelių, už kurias surinkti pinigai skiriami jų stokojantiems. Ką patarumėte žmogui, kuris tiesiog dar neišmoko duoti? Nuo ko pradėti?

– Pradėti turbūt kiekvienas turėtų nuo savęs, t. y. atsakyti sau į esminį klausimą, koks yra jo gyvenimo tikslas, kryptis, moto. Manau, kad sąmoningas žmogus, širdies žmogus, aktyvus visuomenės narys, o ne koks nors garbėtroška egoistas, puikiai žino auksinę krikščioniško gyvenimo ir apskritai laimingo žmogaus gyvenimo taisyklę. Ji labai paprasta: jei nori gyventi dėl savęs, pirmiausiai turi išmokti gyventi dėl kitų. Šitame sakinyje telpa kiekvieno iš mūsų apsisprendimas ir laisvė. Tik laisvas žmogus gali pasirinkti dalytis, dovanoti save kitiems neatlygintinai. Tai yra to žmogaus gyvenimas, kylantis iš supratimo, kas  laukia jo po mirties.

Tas gerumas, kuriuo mes dalijamės visą šį laikotarpį, ir parodo, kad atstatyti tarpusavio santykių tiltus yra mūsų ateitis ir siekiamybė.

Aišku, yra tokių, kuriems tai visiškai nerūpi. Tai racionaliai ir ciniškai į pasaulį žvelgiantys žmonės, kurie mano, kad visas pasaulis turi suktis aplink juos. Atitinkamai tokie ir elgiasi. Tačiau, dėkui Dievui, tai tik pavieniai atvejai.

– Prieš šv. Kalėdas įvairių sričių specialistai pataria žmonėms, kaip pasipuošti namus, kaip gaminti šventinius valgius, kaip tvariau papuošti eglutę, deja, mažai girdime patarimų, kaip parengti savo širdis.

– Nieko negaliu patarti tam, kuriam Kalėdos yra nereliginė šventė. Juk nemažai žmonių švenčia Kalėdas be Dievo, be kūdikėlio Jėzaus, be Bažnyčios, be jos bendruomenės, be sakramentų. Čia tik pats žmogus gali atsakyti, kodėl šią šventę jis švenčia vienaip ar kitaip. Tiems, kurie švenčia dvasinę, religinę Kristaus gimimo šventę, patikėkite, viskas yra aišku. Jiems nekyla klausimų, kaip parengti širdį Kūčioms, Kalėdoms.

– Daugelis mūsų labiau žino magiškąją Kūčių, Kalėdų prasmę, apipintą pagoniškais burtais, senoviniais papročiais. Jūs sakote, kad Kūčios yra mažoji liturgija, o stalas, prie kurio sėdamės Kūčių vakarą, – mažasis altorius. Pamokykite, kaip tądien turėtume elgtis susėdę prie mažojo altoriaus?

– Daugelį pagoniškų papročių, kurie neprieštaravo krikščionybei, krikščionys irgi perėmė. Juk ir pagoniškoje visuomenėje buvo supratimas, kad sielos tęsia savo gyvenimą po mirties.

Krikščionys nepalieka maistu nukrautų stalų tikėdami, kad naktį jo paragauti ateis mirusiųjų vėlės, bet padeda lėkštelę su komunija savo protėviams.

Mes tikime, kad kiekvienas esame septynių kartų vaisius ir gimstame tik prieš mus gyvenusių septynių kartų dėka. Lėkštelė su komunija ant Kūčių stalo – ne pagoniškas veiksmas, bet labai krikščioniškas santuokos, šeimos, giminystės ir tų septynių kartų suvokimas.

Manau, kad kiekvienas, kuris nori švęsti šias šventes pagal krikščioniškas tradicijas, turi pradėti ne nuo jų šventimo, bet nuo drąsos peržengti bažnyčios slenkstį ir pamažu įeiti į bažnyčios bendruomenės religinį gyvenimą. Tuomet jis supras, iš kur kilusios tos religinės šventės ir kodėl jos yra būtent tokios, o supratęs – ims ir pasiruoš.

Pirmas dalykas, kurį turime padaryti, – susigrąžinti tarpusavio santykį, bręstantį bažnyčios erdvėje. Paliesti tikinčio žmogaus mąstymo, žodžių, elgsenos, mes dažnai ir patys susidomime, kas gi vyksta toje bažnyčioje. Mes, krikščionys, esame kviečiami liudyti savo tikėjimą ne tik maldomis, bažnyčios lankymu, bet ir apaštalavimu. Turime stengtis, kad kuo daugiau mūsų aplinkos žmonių pamiltų šį gėrį. Tokia yra krikščioniško gyvenimo pedagogika.

TV3 nuotr.

– Smalsu sužinoti, kaip jūs, kunige, vaikystėje švęsdavote Kūčias, Kalėdas?

– Aš esu sovietmečio vaikas, tad mano Kalėdos, deja, buvo paženklintos sovietinio pasityčiojimo. Tėtis dirbo karinėje gamykloje, kurioje visi žinojo, kad jis yra tikintis žmogus, todėl kasmet jam skirdavo dirbti naktinėje pamainoje, po kurios namo grįždavo tik po vidurnakčio. Užtai mes visi labai aiškiai supratome, kad apsispręsti už Dievą savo šeimoje yra būtina, ir labai nuoširdžiai tai darėme.

Kūčias, Kalėdas švęsdavome 16 kv. m kambarėlyje, kur visuomet tilpdavo ir maža eglutė. Tik dovanos mano vaikystėje nebuvo tiek sukomercintos, kaip yra dabar. Gaudavome saldainių, kvepiančių mandarinų, bet pati didžiausia dovana mums visada būdavo santykiai, bendrystė ir buvimas kartu. Dar – džiaugsmas, kad esame sveiki, kad turime tėvus, senelius.

Kūčios mūsų šeimoje būdavo paženklintos labai dideliu paprastumo ženklu. Kol tėtis grįždavo iš darbo, mes dar spėdavome numigti. Grįžęs jis mus pažadindavo ir tuomet visi kartu valgydavome Kūčių vakarienę. Močiutė arba mama parnešdavo kalėdaičių iš bažnyčios.

Mūsų šventės visada buvo religinės – su malda, ėjimu į bažnyčią, su prie stalo sėdinčiais močiutės seserimi ir broliu.

Jei Kūčios išpuldavo šeštadienį ir tėčiui nereikėdavo dirbti, po vakarienės visi eidavome į bažnyčią. Žodžiu, nuo pat gimimo tėvų namuose mane lydėjo elementarios, visavertės, tikros, religinės Kalėdos.

– O kokios jos dabar?

– Lygiai tokios pačios, kaip ir tada. Tik į jas įsiterpusi tarnystė žmonėms. Vakarienės metu dažniausiai trumpam aplankau brolio šeimą, tuomet vakarieniaujame parapijos namuose – visada pasikviečiu ir vieną kitą vienišą parapijietį, kuris neturi su kuo sėstis prie stalo.

Tik mūsų, kunigų, vakarienės būna labai kuklios ir trumpos, nes žmonės ateina įsigyti kalėdaičių iki pat paskutinio momento. Turiu daug kitų įsipareigojimų, tad paprastai fiziškai nelieka laiko.

Visą gruodžio mėnesį lankausi mokyklose, bendruomenėse, senelių namuose, vaikų darželiuose, taigi tas kalėdaičio dalijimosi patyrimas lydi kunigus visą gruodį. Patarnaudami žmonėms, dalyvaudami jų džiaugsme, primindami jiems krikščioniškas tradicijas mes tarsi tampame jiems nesibaigiančios Kūčių, Kalėdų nakties stebuklu. Tai mus labai labai džiugina.

TV3 nuotr.

– Kalėdų naktį gimęs kūdikėlis Jėzus – žmonijos viltis. Ką pasakytumėte tam, kuris šiandien yra praradęs viltį, nes visų valdžių pirštai atsukti į save, pas medikus sunku patekti, pensijos mažos, karų pasaulyje vis daugėja…

– Nenorėčiau taip liūdnai piešti viso šio paveikslo, nes žinau skaičius, kad per Juodojo penktadienio savaitę tik viename banke ir tik interneto pervedimais lietuvių tauta išleido 71 mln. eurų! Verkšlenti, skųstis ir liūdėti yra mūsų, lietuvių, labai didelis įprotis, bet Lietuvoje gyvenantys žmonės kažkaip sugebėjo išleisti tokią sumą pinigų. Jei dar sudėtume visus Lietuvos bankus ir visus atsiskaitymus kortelėmis ir grynaisiais?!

Vadinasi, mums, lietuviams, būtų pati didžiausia dovana kada nors nustoti zyzti, o tiesiog atvirai pripažinti, kad daugumai šiandien sekasi gerai, kad daug ką galime sau leisti, o svarbiausia – galime paremti ir  stokojančius, tuos iš tikrųjų mažutėlius. Tik reikia noro.

Štai kodėl visą gruodžio mėnesį vyksta daug gerumo ir labdaros projektų, kurie leidžia mums surinkti reikalingų lėšų, liudijančių apie visuomenės neabejingumą tų žmonių kasdienybei ir buičiai.

Laimingo žmogaus gyvenimo taisyklė labai paprasta: jei nori gyventi dėl savęs, pirmiausia turi išmokti gyventi dėl kitų.

– Socialiniai tinklai ir asmeninio gyvenimo afišavimas juose vis giliau braunasi į mūsų kasdienybę. Kalėdų rytą mes skubame ne į bažnyčią, ne skambinti draugams, norėdami pasveikinti juos su Kristaus gimimu, bet rūpinamės kuo gražesnę nuotrauką įkelti į feisbuką, instragramą – surinkti kuo daugiau patiktukų. Ar gali socialiniai tinklai kaip nors kitaip pasitarnauti šiai šventei?

– Gali. Katalikų bažnyčia labai nuoširdžiai ir labai imliai pasinaudoja interneto socialine erdve būtent Evangelijai skelbti. O kiek yra transliuojama šv. Mišių, konferencijų, pamaldų, kvietimų, raginimų, iniciatyvų!

Bažnyčia eina koja kojon su laiku ir kalba žmonėms interneto, socialinių tinklų kalba. Ji kiekvieną sekmadienį gali padėti aplankyti šv. Mišiomis savo parapijų vienišus žmones, ligonius. Dažnai vaikai, anūkai netgi specialiai atvažiuoja pas savo senelius ir įjungia jiems internetą, kad tik šie galėtų matyti iš savo parapijos aukojamas šv. Mišias ir išgyventi tylų buvimą su savo bendruomenės dalimi.

2025 m. balandžio 27 d. popiežius Pranciškus kanonizuos katalikų paauglį Carlo Acutį, mirusį nuo leukemijos. Jį galėtume tituluoti pirmuoju bažnyčios tinklaraštininku. Dievo tinklaraštininku vadinamas penkiolikametis taps šventuoju dėl to, kad kūrė svetaines katalikiškoms organizacijoms, sukūrė interneto svetainę, kurioje dokumentuojami Kristaus eucharistijos stebuklai iš viso pasaulio. Šiandien jo kūnas palaidotas vienoje iš Asyžiaus miestelio bažnyčių. Taigi, bažnyčia kitais metais turės pirmąjį savo šventąjį – nuomonės formuotoją.

TV3 nuotr.

– Šv. Mišiose yra vieta, kai linkime vieni kitiems ramybės. Šiandien, kaip niekada, žmonės supranta ir vertina šio žodžio prasmę. Jūs irgi esate šių dienų neramios visuomenės dalis – aukojate šv. Mišias, bendraujate su žmonėmis, teikiate jiems sakramentus. Gal galėtumėte pasidalyti savuoju ramybės receptu?

– Ramybės receptas, manau, yra rami širdis. Rami širdis yra tokia, kurioje gyvena pasitikėjimas, laukimas ir būtinai egzistuoja viltis.

Toks žmogus supranta, kad tai, kas vyksta dabar ir dar vyks jo, Lietuvos ir pasaulio istorijoje, nėra nei pasmerkimas, nei bausmė. Tie, kurie skaito Šventąjį Raštą, žino, kad, visiems tiems reikalams prasidėjus, žmogus neturėtų išsigąsti, o tik žinoti, kad išvadavimas artėja.

Tikintis žmogus irgi patiria visas dramas, kurios baugina, bet jis turi priemonę – tikėjimą, kuris neleidžia toms dramoms jo sužlugdyti ar net pakelti prieš save ranką. Gal kam nors teks išgyventi savo kūno kančią, gal kam nors bus atimta gyvybė ir šiam pasauliui jis bus miręs, bet tikintis žmogus tiki prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Kas tokį gali išgąsdinti ir atskirti nuo šitos tiesos?! Niekas.

Žmogui, norinčiam išsaugoti širdies ramybę, reikia žinoti, kad yra viena erdvė, kurioje būdamas jis niekada nesuklys, – tai santykio su Dievu erdvė ir bendruomenė. Taigi, taip vieni kitus palaikydami, vieni kitų gyvenimus lopydami, mes ir keliaujame šitos istorijos keliu, žinodami, kad jos atbaigtis (jokiu būdu ne pabaiga!) yra Dievuje, o ne kokių nors katastrofų, kataklizmų ar kitų nelaimių pinklėse.

Tad, šventėms artėjant, visiems noriu palinkėti didelės širdies ramybės.