"Privažiuoja seną tiltą, sustoja, teigia, kad nevažiuos, nes jis vos laikosi. Nors po to, dramatiškai nufilmavę epizodą, lengvai pervažiuoja, – šypsojosi J.Danielevičius. – Tačiau juo kasdien eina ir važiuoja žmonės. Įsijautėme į vietos gyvenimą ir mūsų potyriai – nuostabūs."

Daug didesnį įspūdį jai ir žmonai paliko vietos gyventojų pagarba tradicijoms, tautiniams drabužiams, tikėjimui.

"Prie vienuolyno susirenka aplinkinių kaimų gyventojai, atveža autobusais vaikus ir laukia dvasinio lyderio, kurį išvys tik akimirką, – pasakojo Jonas. – Jų tikėjimas – ne povyza, o gilus ir nuoširdus."

Kai kurie vienuolynai – išpuoselėti, išdažyti, maldų būgneliai papuošti metalu, tačiau dauguma – alsuoja senove.

"Nueini į vienuolyną, o ten nuo rankos lytėjimo medis irsta, sudilęs. Įeini susilenkęs pro medines dureles, o viduje –  senove, šilku papuoštos sienos, sena mediena. Ten pajauti, kad svarbu ne  forma, bet turinys, – nuoširdžiai žavėjosi Jonas.  – Arba eini ir kažkur toli, laukuose, ant kalvos – penkiaaukščio namo dydžio Budos statula."

Tiesiog būti

Į vieną vienuolyną moterų griežtai neleidžia – viduje deivės statula, į kurią joms negalima pažvelgti.

"Vienuolis palaimino, užrišo raištelius. Viduje jauti, kaip prisilieti prie istorijos", – pasakojo Jonas.

Ne vienoje vietoje fotoaparatą ir mobilųjį telefoną tekdavo palikti – jų įsinešti į vidų negalima.

Indija, sakoma, šventa ir mistiška žemė, ar jie patyrė kažką neįtikėtino ir neapčiuopiamo?

"Mažų akimirkų ir mistikos visada gali pamatyti, jei to nori, – pripažino Jonas. – Apsilankai prie įspūdingos Budos statulos, eini, atsigręžti ir staiga nušvinta vaivorykštė ar pliūptelėja lietus."

Lietuvis turėjo be garso fotografuojantį aparatą, kurį tikėjosi panaudoti kai kuriose šventyklose.

"Juokingiausia, kad pirmomis dienomis jį naudojant kadrai man nepavykdavo, – šyptelėjo fotografas. – Tuomet suvoki, kad gal kažkas nematomo to nenori? Kažkas tarsi sustabdo. Galbūt senoje, šimtmečius skaičiuojančioje šventykloje reikia ne fotografuoti, bet tiesiog būti?"