L – laimingas.

Dar klausiate? Aišku, kad esu laimingas ir vėl atsidūręs „Lietuvos balso“ šeimoje. Visų pirma, būti joje yra didelis iššūkis, o kartu ir labai įdomu. Visada yra baimių, ar galėsime su kolegomis padaryti viską dar geriau nei praėjusį kartą. Negana to, šiais metais stiprių dalyvių ypač daug. Todėl šis sezonas – nesuvokiamai sunkus. Aklosios perklausos jau nufilmuotos, o jose – tiek daug puikių balsų, kuriems galėjome atsisukti, bet taip ir neatsisukome. Kodėl? Nes kiekvienas, tikriausiai, ieškojome tos razinos, to prieskonio, tos vibracijos, tų pustonių balse, kokius galima pajausti tik širdimi.

Aš esu smalsiai nusiteikęs. Žinau, kad „Lietuvos balsas“ ne vienai šeimai jau tapo smagia sekmadienio vakaro tradicija. Todėl žiūrovams palinkėsiu, kad jie ir vėl susikurtų tinkamą sekmadienio vakarų rutiną, pasidarytų sau šventę su spragėsiais (juk per šventę galima viską valgyti). Žodžiu, nuo šiol ir iki pat vasario sekmadienio rytais visi – į bažnyčią, o vakarais – prie televizorių žiūrėti „Lietuvos balso“!

I – ilgesys.

Ar ilgėsiuos vasaros? Kol kas kiekvieną rytą atsikėlęs ir pažvelgęs pro langą matau nuostabų orą, minčių apie niūrų rudenį ir jo lietus su darganomis dar tikrai nėra. Džiaugiuosi, kad šiais metais vasara taip užsitęsė ir saulė mus beveik kasdien džiugina savo spinduliais. Man jos energija labai svarbi – priduoda ir nuotaikos, ir jėgų, o tai leidžia kasdienybėje, o ir darbe nuveikti daug gražių dalykų.

LNK, M. Jankavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

E – eilėraščiai.

Ar turiu eilėraščių sąsiuvinį, iš kurio vėliau gimsta dainos? Hmm… Su tais eilėraščiais labai sudėtinga. Toks jausmas, kad visi geriausi, kurie tinka dainoms, jau kieno nors paimti (juokiasi). Tikrai daug poezijos knygų esu pervertęs ieškodamas tekstų savo dainoms, bet rasti, patikėkite, ne taip lengva. Tekstų rašytojų dainoms tikrai labai trūksta! Todėl, kaip ir daugeliui mano amato kolegų, dažnai tenka rašyti eiles pačiam.

T – tėvystė.

Būnant keturių vaikų tėvu sunkiausia suvokti, kad tavo pomėgiai, ramūs vakarai su arbata, filmo suaugusiesiems peržiūra, maistas, poilsis, miegas, deja, jau yra antroje vietoje. Tai, kas anksčiau atrodė natūralu ir savaime suprantama, dabar turi palaukti. Ugdausi kantrybę, nuolankumą ir visas kitas dorybes. Nors iš tiesų tai labai puiki atsvara žmogaus egocentriškiems norams – duoti pirma ne sau, o kitiems. Tačiau tėvystė su laiku teikia ir nemažai kompensacijų. Pavyzdžiui, mano vyresnėliui dabar septyniolika. Grįžtu iš koncerto, o sūnus padeda susinešti instrumentus, nebereikia su jais vienam tampytis. Tas suvokimas iš tiesų užaugina sparnus.

Žodžiu, nuo šiol ir iki pat vasario mėnesio sekmadienio rytais visi – į bažnyčią, o vakarais – prie televizorių žiūrėti „Lietuvos balso“!

U – upės.

Žinau, kad kiekvienas lietuvis turi tradiciją bent kartą per vasarą sėsti į baidarę ir leistis kokia nors Lietuvos upe. Pats ne kartą su draugais tai dariau. Deja, šią vasarą kažkaip nepavyko ištrūkti, nors šiaip labai mėgstu tiek upes, tiek baidares. Upės man neša ramybę… Apskritai gamta, ypač po didelių koncertų, renginių, mane tarsi surenka iš naujo, visas mano dalis sudėlioja į vietas. Tiek Vilniuje, kur gyvenu, tiek ir Kaune, kur pradėsiu dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto studentams populiariosios muzikos kursą, dažnai pravažiuoju pro upes ir jaučiu jų galią, tarsi savotišką įžeminimą. Truputį jaudinuosi, nes šie metai bus pirmieji, kai dalysiuosi savo žiniomis su studentais.

V – vaidyba.

Kaune pradėsiu savo, kaip dėstytojo, karjerą. Tačiau Kaunas man brangus ir dar dėl vienos priežasties – turiu vaidmenų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Šio sezono repertuare vis dar yra kompozitoriaus Kipro Mašanausko roko opera „1972“, kurioje vaidinu Romą Kalantą. Taip pat turiu nedidelį vaidmenį miuzikle „Elizabeth“, kur esu blogiukas Lukenis – imperatorienės žudikas. Tačiau naujausia mano vaidyba žiūrovų laukia nuo spalio.

Šiuo metu kaip tik intensyviai ruošiuosi premjerai, kuri keliaus per visą Lietuvą. Atliksiu pagrindinį vaidmenį aktoriaus, režisieriaus ir ilgamečio mano bičiulio Dainiaus Kazlausko muzikiniame spektaklyje „Dviese ant stogo“, pastatytame pagal amerikiečių rašytojo W. Gibsono pjesę „Dviese sūpuoklėse“. Tai gyvenimiška ir jautri dviejų jaunų žmonių istorija apie neįmanomą meilę, ilgesį ir lūkesčius būti kartu. Visus labai kviečiu!

LNK, M. Jankavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

O – olimpiada.

Ar domėjausi Paryžiaus įvykiais? Prisipažinsiu, nesu didelis sporto gerbėjas. Tai pasižiūrėjau tik breiką ir riedlentes. Ir tai ne specialiai – tiesiog netyčia laiku įsijungiau televizorių. Kiek daugiau domiuosi futbolu. Pasižiūriu, kai vyksta koks Europos ar pasaulio futbolo čempionatas. Pats? Irgi sportuoju. Ir dėl sveikatos, ir dėl kūno rengybos – tikrai ne dėl mados. Sportas man padeda išlaikyti energiją koncertų, spektaklių, repeticijų metu. Galų gale, kai pusmečiui ar net metams į priekį suplanuoti koncertai, aš negaliu sirgti. Todėl treniruotės, į kurias vaikštau kelis kartus per savaitę, prie sveikatingumo netgi labai prisideda.

S – sveikata.

Kaip ją tausoju? Jau sakiau, sportuoju salėje. Be to, turiu pats susidėliojęs sveikatos planą, t. y. ką ir kaip turėčiau daryti, kad kasdien jausčiausi gerai. Tačiau, prisipažinsiu, kol kas iki galo ir be pertraukų man jo dar nepavyko įgyvendinti. Labiausiai noriu susitvarkyti mitybą. Pats žinau, kad jei prieš koncertą sukirsiu porciją cepelinų, koncertas bus labai blogas… Todėl privalau žiūrėti, ką dedu į burną. Asmeninės patirtys įpareigoja. Jei laukia didelis renginys, žinau, kad kelios dienos prieš jį turiu laikytis tam tikro režimo – sporto, maisto, poilsio. Jei to nedarysiu – bus sunku, nepavešiu. Mano darbe, kad turėčiau užtektinai energijos, ypač svarbus sveikas gyvenimo būdas. Deja, ne visada užtenka valios jo laikytis. Ne paslaptis, turiu ir emocinio valgymo sutrikimą. Po gero koncerto galiu nuvažiuoti į greitojo maisto užkandinę ir prisikirsti mėsainių su bulvytėmis. Žinau, kad paskui bus bloga, bet niekaip negaliu susivaldyti.

LNK, M. Jankavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

B – balsas.

Taip, jis mano pagrindinė darbo priemonė. Todėl tenka patausoti. Ypač prieš premjeras. Laimei, šiais laikais yra puiki medicina, vaistų. Dar žinau kelis pratimus, kurie visada padeda kritiniais atvejais. Iš vakaro darausi kompresus, dedu juos gerklės srityje. Tačiau svarbiausi punktai išlieka tie patys – fizinis aktyvumas, miegas, mityba. Jei sveikai maitinuosi, normaliu laiku einu miegoti, palaikau fizinę formą – tai ir balso raumuo nepavargsta, gali varyti tiek, kiek reikia (juokiasi). Tiesa, vieną kartą gyvenime balsas ir man buvo dingęs. Gydytojai vienam koncertui jį atstatė, nes atšaukti koncerto jau nebebuvo galimybės. Paskui, pamenu, net dvi savaites negalėjau kalbėti. Baisi patirtis. Niekam nelinkėčiau.

A – atranka.

Pagal kokius kriterijus šį sezoną rinkausi savo komandą? Kaip ir sakiau, visų dalyvių lygis buvo toks aukštas, kad ir kriterijai išaugo keliagubai. Būdavo, užsimerkiu ir girdžiu – žmogus dainuoja, natos visos švarios, nėra prie ko prikibti. Tuomet iš naujo klausausi jo dainavimo spalvos ir atspalvių, tonų ir pustonių… Tikrai ypatingas sezonas. Buvo atvejų, kai niekas iš mokytojų neatsisuko, taip pat ir aš, bet paskui, kai pamatėme, kas prieš mus stovi, visi labai gailėjomės.

Ką laikau didžiausiu savo konkurentu iš mokytojų? Norite, kad ištarčiau Jessicos Shy vardą? O taip, ji fantastiška! Tačiau man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų esame labai skirtingi, todėl negali būti kokios nors konkurencijos. Ir atlikėjai, tai žinodami, renkasi mokytoją pagal save. Tie, kas žino mane, vertina mano kūrybą, renkasi mane, kiti, kuriems patinka Jessicos Shy dainos, eina pas ją. Natūralu. Juk mūsų visų keturių stiliai, kūrybos keliai tokie skirtingi. Tad mokiniai turi puikią galimybę rasti mokytoją pagal savo muzikinį skonį.

LNK, M. Jankavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

L – laimėti.

Ar užtenka tik dalyvauti? Aišku, kad ne. Man svarbu laimėti – kitaip nežaisčiau šio žaidimo. Aš suprantu, kad nugalėtojas bus vienas, bet tas mokytojas, kuris stovės už jo, irgi patirs ne tik atsakomybės, bet ir pasididžiavimo savo mokiniu, savimi jausmą. Todėl meluočiau, jei sakyčiau, kad man nerūpi. Nors, aišku, patinka ir pati konkurso eiga: su repeticijomis, dainų paieška, pasirodymų vizualo kūrimu.

Ar trokštu pergalių visose gyvenimo srityse? Tiesą sakant, vis mažiau ir mažiau… Tačiau kai „Lietuvos balse“ iš kelių atsisukusių mokytojų kas nors pasirenka mane – neslėpsiu, žiauriai geras jausmas, labai nuoširdžiai tuo džiaugiuosi.

Juk mūsų visų keturių stiliai, kūrybos keliai tokie skirtingi. Tad mokiniai turi puikią galimybę rasti mokytoją pagal savo muzikinį skonį.

S – saulė.

Tuoj prasidės ruduo, ilgi tamsūs jo vakarai... Žmonės, kaip paukščiai, paliks gimtuosius kraštus ir skris žiemoti ten, kur daugiau saulės. O aš? Saulė, šiltas oras mane veža, įkrauna baterijas. Todėl žiemos metu, jei tik pavyksta, visada išvažiuoju vienas ar su šeima praleisti keletą savaičių ten, kur daugiau saulės. Vien tam, jog priminčiau sau, kad po tamsių debesų visada išaušta saulėta diena. Tokie yra gyvenimo dėsniai.

A – atsiprašau.

Ar man sunku gyvenime atsiprašyti? Priklauso nuo situacijos, nors apskritai, manau, tai padaryti visiems sunku. Papasakosiu jums vieną istoriją apie tai, kaip žiemą trijose didžiausiose šalies arenose rengiau savo 25-erių metų scenoje gimtadienio koncertus – muzikos ir teatro šou „12 violončelių“. Kaip tyčia tuo metu, kai koncertas turėjo vykti Kauno „Žalgirio“ arenoje, Lietuva gavo galimybę surengti joje Europos dailiojo čiuožimo čempionatą. Sulaukiau organizatorių skambučio ir turėjau priimti nelengvą sprendimą. Nelengvą dėl to, kad koncerto data jau buvo paskirta, dauguma bilietų parduoti. Ir ką gi?.. Teko atsiprašyti žiūrovų, užleisti areną čiuožimo gerbėjams, o savo koncertą perkelti į kitą dieną. Labai bijojau tai padaryti, bet kartais geriau priimti sprendimą ir žengti tą žingsnį, po kurio dažnai nebūna taip baisu, kaip įsivaizduoji. Žmonės suprato. Kas grąžino bilietus, kas atėjo nauju laiku, bet tas atsiprašymas turbūt buvo pats įsimintiniausias šiais metais (šypsosi).

LNK, M. Jankavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

S – sudie…

Tikiuosi, nenorite, kad tarčiau sudie savo muzikinei veiklai? (Juokiasi.) Tebūna tai žalingi įpročiai, su kuriais kažkada teko atsisveikinti. Visų pirma paminėsiu rūkymą. Man, kaip galbūt ir daugeliui, ilgą laiką niekaip nepavyko mesti rūkyti. Pasisekė tik tada, kai prisiekiau: gimus antrajam vaikui aš žūtbūt nustosiu tai daryti. Svari priežastis suveikė: jau bus trylika metų, kai aš nerūkau. Tačiau matant, kaip rūkymas įsišaknijęs mūsų visuomenėje, šitas pavyzdys kažkaip pirmiausiai atėjo man į galvą. Po mokyklas? Ne, nevažinėju. Paskaitų apie rūkymo žalą irgi neskaitau. Manau, kuo daugiau jaunimą mokai, kaip gyventi, tuo mažiau jis klauso. Juk viskas per savas patirtis ateina. Iš pradžių žmogus turi susidaužyti, susinaikinti, o tik tada arba pakilti kaip feniksas iš pelenų, arba nepakilti – nepasimokyti iš savo klaidų. Kiekvienam savo.

Dar norėčiau tarti sudie netvarkingam valgymui, o vietoj jo susiformuoti gerą sveikos mitybos įprotį. Sykį pabandęs ir kurį laiką prisižiūrėjęs maistą, pajutau tokį jėgų, energijos antplūdį, lyg pats būčiau koks 20-metis. Todėl šiandien bandau tai daryti. Nešiojuosi termosiukus su naminiu maistu. Kuo toliau, tuo labiau šis naujas įprotis man patinka. Tikrai nepasiilgstu kavinių ar restoranų. Kai žinai, kad darai sau dėl sveikatos, visai kitas jausmas ir motyvacija.