– Daugumai esate pažįstama iš komedijos žanro – parodijų, pašiepiančių ir ironijos kupinų vaizdo įrašų. Kaip prasidėjo jūsų kelias į aktorystę? Ar komedija visada buvo jums artima? Galbūt įkvėpė žymūs komikai?

– Vaidinti norėjau nuo vaikystės, jau kokioje ketvirtoje klasėje supratau, kad užaugusi būsiu aktore. Aplinkiniai į šį mano norą žvelgė su šypsena, jiems atrodė, kad viskas dar gali pasikeisti. Tačiau mano pasiryžimas tapti aktore išliko. Baigusi mokyklą įstojau į aktorystės studijas ir toliau ėjau ta linkme. Nepasakyčiau, kad kuris nors komikas ankstyvoje jaunystėje mane labai įkvėpė. Tačiau man patikdavo žiūrėti Algio Ramanausko-Greitai, su kuriuo dabar turiu galimybę dirbti, laidas. Ypač mėgau laidą „Ragai“ – man ji atrodė labai juokinga. Mėgau ir televizijos projektą „Pagauk kampą“.

– Aktoriams neretai tenka patiems susikurti darbo vietą ir verstis per galvą siekiant į save atkreipti publikos dėmesį. Viena vertus, šiandien gelbėja internetas ir įvairios platformos, padedančios suburti savo gerbėjų ratą. Kita vertus, dabar yra labai daug aktorių ir komikų, kurie verda tame pačiame katile, konkuruodami vieni su kitais. Kaip manote, ar šiandien aktoriams lengviau pasiekti publiką? O gal visuomenė kaip tik yra persisotinusi įvairaus turinio, tad sunkiau ją patraukti?

– Manau, kad šiandien patraukti auditoriją yra nei sunkiau, nei lengviau. Tiesiog šiais laikais kitokios aplinkybės, prie kurių turime prisitaikyti. Tikra tiesa, kad dabar įvairaus turinio yra labai daug. Tačiau ar jo per daug? Nepasakyčiau. Kiekvienas žiūrovas tiesiog atsirenka tai, ką nori žiūrėti. Vieniems patinka komedija internete, kitiems – tradicinis teatras. Puiku, kad yra daug pasirinkimų. Kita vertus, žmonės išties nebesugeba ilgai išlaikyti dėmesio. Geriausias to pavyzdys – socialinis tinklas „Tik Tok“, kuriame vartotoją turi patraukti per 3 sekundes. Jei to nepadarai, jis pasirinks žiūrėti kito kūrėjo kuriamą turinį. Šiandien nemaža dalis aktorių ir komikų naudojasi šia platforma, augindami savo sekėjų skaičių. Jei aktorius žinomas, šiame tinkle jam nereikės verstis per galvą, nes jo auditorija jau užkabinta iš anksčiau. Tačiau jei esi pradedantysis aktorius ar komikas, reikės pavargti, kad savo turiniu patrauktum žmones ir sulauktum jų pripažinimo.

Komedijos kūrėjai tam ir dirba, kad auditorija galėtų vienaip ar kitaip paleisti savo emocijas – iš širdies pasijuokti arba išlieti pyktį komentaruose.

– Kanale „Algis & Justas“ įkūnijate komiškus personažus – Do Vilę ir Kakalą, kurie pasisako visuomenės gausiai aptarinėjamais klausimais. „YouTube“ platformoje kuriate autorinius humoristiškus skečus. Vis dėlto Lietuvoje moterys humoristės – dar nelabai įprastas reiškinys. Aktorės prisibijo pasijuokti iš savęs, atrodyti negražiai, nemoteriškai. Visuomenė taip pat yra labiau pripratusi prie vyrų komikų. Ar pati tai pastebite?

– Taip, moterų komikių išties yra mažiau. Pati karjeros pradžioje neradau nė vieno humoristės, kuri man būtų išties juokinga, pavyzdžio. Todėl įkvėpimo semdavausi iš komediją kuriančių vyrų. Taikliai pastebėjote – moterys šio žanro greičiausiai nesirenka dėl baimės pasirodyti kvailomis, negražiomis. Kita vertus, esama ir aktorių vyrų, kuriems komedija nėra artimas žanras, scenoje jie nori būti rimti, dramatiški. Kurdama savo personažus, sulaukiu įvairių nuomonių. Žmonėms atrodo, kad būdama mergina neturėčiau taip darkytis. Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl save pateikiu būtent taip, dergiu save. Daliai žmonių mano kūryba atrodo negraži, neestetiška. Jei kurdama personažą nusikeikiu, kai kuriuos tai išvis šokiruoja. Juk esu moteris – kaip galiu taip elgtis?

Nemažai neigiamų atsiliepimų sulaukiu ir jau minėtoje „TikTok“ platformoje, kuria neseniai pradėjau naudotis. Vadinamiesiems hateriams nepatinku nei aš pati, nei tai, ką darau. Tačiau jie vis tiek toliau mane seka ir įsitraukę žiūri mano kuriamą turinį. Mano kūryba juos erzina, sukelia ryškių emocijų ir skatina norą aršiai diskutuoti. Tad aš neigiamus komentarus vertinu kaip būdą žmonėms išsilieti. Jei mano komedija būtų neįdomi, niekas jos nesektų ir nekomentuotų. Todėl visos tos reakcijos tik skatina mane eiti į priekį ir parodo, kad man pavyko paliesti aktualią temą.

– Kaip manote, ar mes jau išmokome suprasti sarkazmą, parodijas? Galbūt žmonės vis dar įsižeidžia komedijoje atpažinę save?

– Manau, kad dabar visuomenė yra kur kas jautresnė nei prieš kelerius metus. Tai iš dalies lėmė ilgas pandeminis laikotarpis ir kitos šiandieniame pasaulyje kylančios įtampos. Todėl žiūrovai aštriau reaguoja į drąsesnius bandymus ką nors pašiepti. Jei žmogus tavo žodžiuose atpažįsta save ar artimuosius, jo pasąmonėje pabunda kovos instinktas. Tada jis stengiasi ką nors blogo tau parašyti ir aršiai gintis, kad tai nėra tiesa. Tačiau tokia gynyba tik parodo, kad taikliai palietei aktualią temą ir puikiai atvaizdavai realybę. Todėl aštrias reakcijas aš laikau teigiamu dalyku. Tai rodo, kad savo kūryba man pavyko sudominti auditoriją, sukelti diskusiją. Čia aš matau daug žavesio.

– Jūsų nuomone, iki kokios ribos galima juokauti? Kada komikas jau persistengia?

– Manau, kad komedijos ir žodžio laisvės ribos yra gana plačios. Žinoma, visuomenė ir komedijoje pašiepiami žmonės gali turėti kitokią nuomonę. Jei prisijuokauji socialinėse medijose, tavo paskyra kuriam laikui gali būti užšaldyta. Tada negalėsi kelti turinio ir bendrauti su savo auditorija. Tad žiūrovai šiandien iš dalies reguliuoja komikų kuriamą komediją, ypač tų, kurie aktyviai veikia socialinėse medijose. Tačiau kad būtų labai trukdoma komikų kūrybai, kol kas nepastebėjau.

– Nebijote, kad Lietuvoje ilgainiui gali įsitvirtinti JAV pagreitį įgaunanti atšaukimo kultūra (ang. Cancel Culture)? Užsiminėte, kad tam tikrai auditorijai nepatikęs komikas kuriam laikui gali netekti prieigos prie asmeninės socialinio tinklo paskyros. O jei kam nors įsižeidus dėl juokelio, būtų pradėta kampanija, skatinanti konkretaus komiko nebesekti ir neberemti?

– Girdžiu daug diskusijų apie šį reiškinį, bet dar nemačiau nė vieno žmogaus, kuris būtų atšauktas. Taip, konkretūs žmonės gali įsižeisti dėl tam tikrų juokelių ir nebepirkti bilietų į komiko pasirodymus. Tačiau atsiras kitų žmonių, kurie bilietus pirks ir tas komikas toliau tęs savo veiklą. Jei atšauksime vieną, antrą, trečią komiką, kas tada kurs komediją ir pramogą? Manau, kad dalis žmonių, rašydami blogus komentarus ir piktindamiesi humoristų kuriamu turiniu, tiesiog linksminasi. Jiems patinka kažko nemėgti. Todėl, atšaukus tam tikrą aktorių, auditorija neteks ir savo pramogos. Esu įsitikinusi, kad komedijos kūrėjai tam ir dirba, kad auditorija galėtų vienaip ar kitaip paleisti savo emocijas – iš širdies pasijuokti arba išlieti pyktį komentaruose. Tai visokeriopa nauda žiūrovui, kuris išsiliejęs gali ramus grįžti į kasdienį gyvenimą. O profesionalus aktorius ar komikas neturėtų giliai priimti tų blogų žiūrovo emocijų, nes jos iš tikrųjų ne jam skirtos.

Draugystė: bendru projektu „Rimvis“ M. Survilaitė ir R. Matukynas-Antturi pašiepia lietuviškos muzikos padangę. / M. Survilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate aktorė, kuriai labiau patinka vaidinti ne ant scenos, bet prieš kamerą. Teatro žanras jums ne prie širdies?

– Man teatras asocijuojasi su didele kančia – ne tik spektaklio turinio, bet ir repeticijų prasme. Tai yra toks žanras, kuriame tu repetuoji kelis mėnesius, pervargsti ir vis tiek nežinai, kaip viskas atrodys premjeros metu. Galbūt viskas bus net ne taip, kaip repetavai. Todėl man tai sunkus žanras, kuriame greičiau pavargsti, viskas vyksta lėčiau, o atlygis ne toks didelis, kaip vaidinant prieš kamerą. Kine ar filmuojant turinį socialinėms medijoms, man patinka spartus darbas, greitas procesas ir rezultatas. Jausmas ant scenos yra labai geras, bet man jis neatperka to darbo, kurį įdedi repetuodamas. Tad, galėdama rinktis, renkuosi tai, kas man arčiau širdies, – vaidybą prieš kamerą.

– Su atlikėju Rimvydu Matukynu, kuris auditorijai geriau žinomas iš projekto „X faktorius“, šiuo metu kuriate muzikinį projektą „Rimvis“. Vasarį pristatėte pirmąjį albumą „Kaimynai“. Kaip patys sakote, jis yra apie kaimynus, gyvenančius už sienos arba mūsų viduje. Ar šiuo projektu bandote lengvai pašiepti lietuviškos muzikos rinką?

– Su Rimvydu esame pažįstami labai seniai. Kitados kartu įstojome į muzikinio teatro studijas, kurias abu metėme. Nuo to laiko esame geri draugai. Vėliau jis pasuko į muziką, o aš – į vaidybą. Kartu įgyvendinome ne vieną projektą, bet šis mums abiem atrodo įdomiausias ir giliausias. Projekte slypi daug ironijos, jis pašiepia lietuvių atlikėjus, šiuolaikinius muzikos žanrus ir muzikinius vaizdo klipus. Tačiau tai nėra gryna parodija, labiau – subtili ironija, sarkazmas. Svarbiausia čia – muzika, kuri tikrai kokybiška. Vieni klausytojai galbūt „Rimvį“ priims kaip komediją, kiti – kaip muzikinį projektą. Pavasarį rengsime koncertus ir kviesime žmones ateiti drauge pabūti. Norime suburti tam tikrą bendruomenę, kurioje nebūtų atskirties tarp žiūrovų ir atlikėjų. Visi kartu įsisuksime į muzikos sūkurį, pašoksime ir pasijuoksime. Būdamas muzikantu, Rimvydas yra šio projekto pagrindinis veidas ir balsas. O aš atlieku prodiuserės vaidmenį. Taip pat režisuoju mūsų muzikinius klipus ir juose vaidinu. Iki šiol man nebuvo tekę nieko režisuoti, tad patiko save išbandyti šioje srityje.

– Pradėję studijuoti aktorystę jauni žmonės dažniausiai būna svajokliai. Tačiau, baigus studijas, neretai paaiškėja, kad konkurencija yra žvėriška ir niekas išskėstomis rankomis tavęs nelaukia. Kaip ir daugumai aktorių, jums yra tekę dirbti ir kitokių darbų. Pavyzdžiui, kelionių agentūroje. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte savo kelio pradžioje?

– Baigusi studijas ėmiau vaidinti „YouTube“ kanale „Crafty Panda“, skirtame „pasidaryk pats“ temoms. Tai į užsienio rinką orientuotas lietuvių kanalas, kurio pagrindinė auditorija – vaikai. Kadangi toliau tęsiau aktorystę, didelio šoko nebuvo. Laimei, neteko sukti galvos mąstant, kaip užsidirbti. Buvau viena pirmųjų šio kanalo aktorių, darbas man patiko, tačiau po poros metų išėjau. Nors šis darbas man davė nemažai, pajutau, kad nebetobulėju ir reikia kažką keisti. Be to, jaučiau, kad tai ne mano žanras. Per tą laiką daug žmonių mane pradėjo tapatinti su kuriamu personažu, vaikai atpažindavo. Tai pradėjo varginti, nes nenorėjau būti vaikų aktore ir kurti tik jiems skirto turinio. Tad galiausiai pasukau suaugusiesiems skirtos komedijos keliu, ir mano auditorija drastiškai pasikeitė. Dabar didžiąją jos dalį sudaro suaugę vyrai, kad ir kaip keistai tai skambėtų (juokiasi).

Išėjus iš minėto kanalo, kurį laiką naujų projektų neatsirado. Jaučiau atskirtį, atrodė, kad esu niekam nereikalinga. Tada kilo įvairių slogių minčių. Vis dėlto mane visą gyvenimą lydi drąsa siekti savo tikslų, kuri man galiausiai padėjo atsidurti ten, kur esu dabar. Paskutinius metus dirbdama vaikams skirtame kanale, sugalvojau parašyti keliems žinomiems žmonėms. Prisistačiau kaip aktorė ir pasiūliau dirbti kartu, jei turės naujų projektų. Man atrašė A.Ramanauskas-Greitai, taip ir užsimezgė mūsų pažintis ir bendradarbiavimas, tebesitęsiantis iki šiol. Beieškodama įdomios veiklos ir progų užsidirbti iš vienos kelionių agentūros taip pat gavau pasiūlymą apžvelgti keliones ir viešbučius. Tai buvo darbas prieš kamerą, tad pagalvojau – kodėl gi ne?

– Ar kelionės yra viena iš jūsų aistrų? Turbūt keliaudamas aktorius gali pasisemti nemažai įkvėpimo?

– Keliauti man išties patinka. Tačiau labiau mėgstu pažintines keliones, o ne tokias, kai visą laiką ilsimasi viešbučio teritorijoje. Man atrodo, kad komedijos žanras yra toks, kuriam įkvėpimo pasisemi iš tau nutikusių nesėkmių. Esu buvusi ne vienoje nesklandžioje kelionę, būta daug keistų, kurioziškų situacijų. Jos mane ir įkvėpė kurti. Atrodo, tau pačiam nieko nė nereikia galvoti. Tiesiog jau nutikusią gyvenimo situaciją, kuri  savaime juokinga, suvaidini ir nufilmuoji. O žiūrovai tai žiūri kaip komedinį skečą. Sakyčiau, kad dauguma aktorių didžiausio įkvėpimo semiasi būtent iš įvairių gyvenimiškų situacijų.