Žymiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius pakvietė savo gerbėjus į naujos kolekcijos pristatymą ir – pažvelgti pro rakto skylutę į jo gyvenimą. Po valandą trukusio šou gerbėjai plojo atsistoję. Mačiau, kad vienos moters skruostu net nuriedėjo ašara.

Iš kur traukė tokią muziką?

Tūkstančiai žavėjosi geriausiu Lietuvos mados renginiu, bet, kalbant atvirai, naujoji J.Statkevičiaus kolekcija prasta, o pats šou paniekino svarbiausias aukštosios mados vertybes – intelektą, klasę ir stilių.

Apie kolekciją dar pašnekėsime. Pirmiausia – apie patį renginį. Šou koncepcija buvo paprasta – naktinis klubas. Podiumas raitėsi aplink didžiulį barą, už jo barmenai neva pilstė brangų šampaną ir vaišino stabtelėjusius modelius, o ant baro raivėsi keturi striptizo šokėjai. Dvi iš jų – tinginės, ilgiau nei penkiolika minučių neįstengiančios daryti judesių.

Blogiausia, kad klubo koncepcija – iš liūdnos ir gilios praeities. Pasijauti lyg 2008 m. Palangos EXIT ar panašioje skylėje. Dėkui muzikai – labai prastai, labai įkyriai. Kažkoks dešimties metų senumo vasaros hitas, papildytas būgnų ritmu ir besikartojantis iki begalybės. Užstrigusi prasta plokštelė visą šou nuspalvino daug nykesnėmis spalvomis.

Fokusas su rūkalais neišdegė

Keliasdešimt podiumu kursavusių modelių atrodė apverktinai – lyg būtų buvę paimti iš to paties liūdnų žmonių klubelio. Apie pilkas merginas daug nekalbėsiu. Daug didesnį liūdesį kėlė vaikinai. Atrodė taip, lyg būtų iš to paties liūdno plauko klubelio – keli maži maroziukai, beveidžiai atsibodę hipsteriukai ir kelios paties Juozo kopijos, tik daug mažesnės ir pilkesnės.

Didžioji dauguma moterų modelių ant podiumo jautėsi suvaržytos. Nekalbu apie tą nesusipratimą, vardu Asta Valentaitė.

Geriausiai su aukštakulniais jautėsi Juozo draugas Maksimas. Jis tarp manekenių atrodė tikra deivė (išskyrus Editą Vilkevičiūtę – jai lygių nebuvo).

Juozas pranešimais spaudai žadėjo ar bent jau tikėjosi, kad žiūrovus šokiruos ant podiumo rūkantys modeliai. Deja, šis fokusas atrodė vaikiškai ir provincialiai. Šiais laikais su cigaretėmis pozuoja tik kaimo girtuokliai kriminalinio pobūdžio nuotraukose ar pats Juozas savo "Instagram" paskyroje.

"Humanos" ir "Statoil" kuprinės"

J.Statkevičių laikome genijumi, nors, mano įsitikinimu, nieko genialaus jis neparodė. Permatomos kuprinės, lietpalčiai, fullcapai jau buvo visur ir seniai. Nors į J.Statkevičių žiūrime kaip į aukštąją madą adaptuojantį dizainerį, jis kartkartėmis nusileido iki skuduryno lygio.

Kas ten per pilki megztiniai, turginės odinės striukės ir tas nesuvokiamas šermuonėlių košmaras, kuriuo buvo aprengta A.Valentaitė?

Žiūrėdamas į jo kurtus kostiumus nesupratau, kokios moters paveikslą jis kuria: elegantiškos damos su prabangiomis vakarinėmis suknelėmis, griežtu kostiumėliu pasidabinusios vadovės ar rokenrolinės pankės su grandinėmis dekoruotomis suknelėmis? Paskutinis vestuvinis tiulio sijonas kartu su balta odinuke atrodė lyg išvakarėse mamytės pagamintas ansamblis darželinukų šventei.

Su vyrais tas pats – tai berniūkščiai su bomberiais, tai maroziški kostiumai, tai apatiniai.

Čia eklektika panaudota visiškai netinkamai. Greičiausiai taip išėjo netyčia.

Spjūvis moteriškumui į veidą

Po kolekcijos pristatymo pavyko susipažinti su viena Juozo gerbėja. Skirtingai nei tūkstančiai kitų, ji nesijautė labai patenkinta. Ponia Jolanta matė visas J.Statkevičiaus kolekcijas. Metė visus savo darbus ir išlėkė ir į šį pristatymą. Po jo atrodė sugniuždyta.

"Tai buvo spjūvis į veidą moteriškumui. Suprantu, kad jis derinasi prie užsienio aktualijų – homoseksualumo, translytiškumo, o visas mus, kvailes, surinko tik tam, kad po to galėtų parodyti, kiek čia turi gerbėjų ir koks yra kietas", – liūdėjo ponia Jolanta.

Vis dėlto Jolanta pažadėjo Juozo kolekcijų pristatymuose lankytis ir toliau. Tokia ta meilė. Esu tikras, kad būtent dėl meilės podiumu pražygiavo ir Edita Vilkevičiūtė. Kaip kitaip ją reikėjo įkalbinti segtis tokį siaubingą vestuvinį sijoną?

Ji ir buvo šios kolekcijos lobis. Kad ir kokia prasta J.Statkevičiaus kolekcija, būtent E.Vilkevičiūtė išgelbėjo visą renginį. Ant pelenais apkratyto podiumo vaikščiojo ne mergaitė iš Garliavos. Tai buvo kažkas nežemiško, ir tas moteriškumas, ta jėga ir talentas jautėsi net arenos palubėje.

Pilki drabužiai, pilkas gyvenimas

J.Statkevičius prieš gerus penkiolika metų sukūrė vaizdingą palyginimą "Pilki kaip Mažeikiai". Tada aš dar ėjau į pilką darželį su piktomis auklėtojomis. Juozai, per tuos metus Mažeikiai įgavo kelias naujas spalvas, o slapti vietinių dvyliktokų gyvenimai dabar daug pikantiškesni už tai, ką pro rakto skylutę bandei parodyti.

Didžiajai daugumai susirinkusių žiūrovų viso to vaizdo užteko. Man ne, netikiu, kad ir tau, Juozai, to užteko. Nurašykime šitą šou kaip nesusipratimą ir pradėkime viską iš naujo.