Nepaaiškinami ribojimai

Autostradoje vos 1 l darbinio tūrio "VW Polo" galios visai pakanka, o ir skubėti nelabai yra kur. Netikėtai malonų įspūdį paliko patogi vairuotojo vieta, o tokiame automobiliuke sumontuota automatinė greičio palaikymo sistema nustebino. Daug sunkiau "VW Polo" jautėsi ropšdamasis į kalnus. 1 l varikliukas vargo vargelį tempdamas visus keleivius į kelis rimtesnius kalnus, tačiau tose vietose, kur buvo lygus kelias, arba lengvi pakilimai, jis riedėjo kuo puikiausiai.

Apskritai, žvelgdamas į italų automobilių parką supratau, kad dauguma automobilių čia yra būtent tokios klasės kaip mano vairuojamas "VW Polo". Aplink zujo daug "Lancia Ypsilion", "Fiat Panda", "Citroen C2" ar "C3", tokių pačių "VW Polo". Kiek mažiau populiariųjų "VW Golf" klasės hečbekų ir visai mažai universalų ir sedanų, prie kurių Lietuvoje įpratusi akis. Italai mėgsta mažus automobilius. Kodėl? Atsakymas išaiškėja įvažiavus į miesto centrą, kur automobilių, motorolerių ir motociklų būryje mažas automobilis yra daug manevringesnis ir užima mažiau vietos nei didelis sedanas ar universalas. Beje, su pastaraisiais būtų daug neišvažiuojamų senųjų miestų gatvelių, į kurias storesnis ir prabangesnis sedanas paprasčiausiai netilptų.

Patys italai, nepaisant prie kokio automobilio vairo jie sėdėtų, važiuoja greitai. Mažesniuose keliukuose greitis ribojamas iki 50 km/val. ar net 30 km/val., tokiu greičiu nė vienas vietinis nevažiuoja. Tenka pripažinti, kad ir pats pasekiau italų pavyzdžiu, juolab kad priežastis tokiems ribojimams dažnai būdavo visiškai neaiški, o Kelių eismo taisyklių sargų, matuojančių greitį, taip pat neteko sutikti.

Gera mankšta

Neteko sutikti ir daug tėvų, vežimėlius stumdančių Sicilijos šaligatviais. Priežastis paprasta – šaligatvių čia beveik nėra. Visuose senesniuose miestuose gatvės vis dar grįstos akmenimis, tad keliu juda visi – pėstieji, automobiliai, dviratininkai ir motorolerininkai, o ten, kur įrengti šaligatviai, jų borteliai tokie aukšti, kad nustūmęs vežimėlį kelis kilometrus, jautiesi, kaip po neblogos treniruotės. Mažesniuose kaimeliuose pėsčiųjų eismas, atrodo, visiškai išnyksta. Susidaro įspūdis, kad italai net ir menkiausią atstumą linkę įveikti kokia nors transporto priemone, nes pakele žingsniuojančius žmones visos kelionės metu teko išvysti vos keletą kartų.

Kelių eismo taisyklės čia lyg ir panašios kaip Lietuvoje, tačiau net ir jas žinodami, italai vadovaujasi žvilgsnio taisykle. Prieš kiekvieną atliekamą manevrą, ypač miesto eisme, susitinka vairuotojų akys, ir taip kelias pasidalijamas – vienas važiuoja, kitas praleidžia, arba atvirkščiai. Pamatę, kad prie vairo nelabai vietinis vairuotojas, italai linkę jam suteikti pirmenybę, nors taip būna ne visuomet.

Apskritai vairavimas kitoje šalyje priverčia prisiminti Kelių eismo taisykles ir pažadina vairuotojo budrumą, kuris kasdien važinėjant tomis pačiomis miesto gatvėmis, kuriose viskas aišku ir pažįstama, apkerpėja, tad bent kelios dienos prie vairo kitoje šalyje priverčia tuos įgūdžius pabusti.

Kelionės reziumė

Taigi per dešimt dienų šioje Italijos saloje nuvažiavome kone 1 000 km. Grąžinus automobilį nuomos bendrovei, kelionės kompiuteris rodė, kad vidutinės degalų sanaudos – 4,6l/100 km. Apvažiavome beveik visą salą ratu. Pradėję nuo Trapanio Birgi oro uosto, keliavome iki San Vito kyšulio, Palermo, Čefalu, tuomet per Eną pasiekėme Sirakūzus, iš jų Agridžentą, Šiaką ir vėl finišavome Trapanyje.

Koks pagrindinis patarimas tiems, kurie nusprendė vasarą keliauti po šią salą? Jeigu turite galimybę ir noro, įsimeskite palapinę ir miegmaišį. Sąlygos išsimiegoti savo suręstuose apartamentuose ant jūros kranto čia tikrai puikios. Keliaujantieji nameliais ant ratų jau ir dabar, kai nakties temperatūra vis dar nukrenta iki 10, o vietomis ir 6–7 laipsnių šilumos, rinkosi tokias nakvynes. Taip sutaupysite ir vieną kitą dešimtį eurų, kuriuos galėsite išleisti pasimėgauti vietiniu maistu.