Silvester Belt: kūryba nesibaigia, tai begalinis procesas

Kokia nenuspėjama laimės paukštė, vardu Fortūna! Planuoji mažais žingsneliais kopti šlovingojo muzikos olimpo link, o ji ima ir pakiša tau – nespėjusiam nė susigaudyti – laimingą loterijos bilietą. Nutrynus auksiuką išryškėja raidės: „Imk, Silvestrai, savo šansą tiesiog dabar ir atstovauk Lietuvai tarptautinėje „Eurovizijoje“!“

– Šiandien sunkiai rastume žmogų, nežinantį, kas toks Silvester Belt – nacionalinės „Eurovizijos“ nugalėtojas, Lietuvos atstovas tarptautinėje dainų arenoje Malmėje. Kaip būtumėte prisistatęs anksčiau, kol dar nebuvote šio konkurso laimėtojas?

– Sakyčiau: atlikėjas, dainų kūrėjas Silvester Belt. Toks mano sceninis vardas. Šiandien noriu šiek tiek atskirti Silvestrą nuo scenos asmenybės, kuri vyks į Malmę, nes iš tiesų abu esame skirtingi.

Jei turėčiau galimybę, mielai ir šiandien leisčiau Silvestrui nebendrauti, kai tą dieną nėra nuotaikos. Tačiau scenos Silvester Belt visada turi būti pasiruošęs labiau džiuginti žmones, nei skleisti kažkokias kitas emocijas.

– Paragavote netikėtos, greitos šlovės. Ir kaip? Ar tas kąsnis nepasirodė per sprangus? Ar tokio populiarumo skonio tikėjotės?

– Jei atvirai, nė neįsivaizdavau, kad taip greitai viskas įvyks. „Eurovizija“ mano mintyse buvo tarsi tolima svajonė, kuri galėjo niekada neišsipildyti. Viskas įvyko taip spontaniškai…

Todėl ir staiga užgriuvęs dėmesys buvo labai netikėtas. Ir toks jo mastas, jėga. Supratau, kad šlovės kaina didelė, bet juk pats visą gyvenimą apie tai svajojau.

Šiandien suprantu, kad ir ko siektum, bus visko: ir pozityvo, ir negatyvo. Džiaugiuosi, kad pastarojo gaunu kur kas mažiau, tačiau žmonių yra visokių – jiems kalbėti neuždrausi.

Po nacionalinės „Eurovizijos“ laimėjimo labiausiai trūksta poilsio, galimybės pabūti su savimi. Žinoma, suprantu, kad tai tokia maža smulkmena, palyginti su tuo, ko gyvenime siekiu.

A. Čepukaitės, A. Šidiškio, E. Borsteikaitės, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Gal yra kokia įdomi istorija, kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimė daina „Luktelk“?

– Vieną rytą kalbėjau su drauge ir pajutau, kad „Eurovizija“ ima skambėti mano viduje. Ta mintimi pasidalijau su draugais dainų rašymo sesijoje. Pasiūliau jiems pamėginti parašyti dainą būtent šiam konkursui. Sėdome trise ir sukūrėme.

Matydamas rezultatą išsyk pajutau kažkokį gerą jausmą. Supratau, kad su ta daina galiu dalyvauti, o visa kita, kas vyko paskui, jau nebebuvo mano kontrolėje.

– Internete išplito vaizdo įrašas iš 2010-aisiais vykusios „Vaikų Eurovizijos“ atrankos, kurioje dalyvavote ir netgi patekote tarp finalininkų. Ar savo šeimoje jūs vienintelis toks muzikalus?

– Senelis atrado muziką gana vėlai – po 50-ies. Vyresnė sesuo irgi lankė muzikos mokyklą, bet ji save išreiškė visai kitoje srityje. Gerai nežinau, iš kur manyje tas muzikos genas, bet, kiek save prisimenu, muzika lydėjo visada. Dar būdamas labai mažas, žiūrėdavau „Dainų dainelę“, dainuodavau priešais televizorių ir jau tada save įsivaizdavau scenoje, o kai buvau ketverių, tėvai nuvedė į muzikos mokyklą.

„Eurovizija“ mano mintyse buvo tarsi tolima svajonė, kuri galėjo ir niekada neišsipildyti. Viskas įvyko taip spontaniškai…

– Mažasis Silvestras, pamilęs muziką ir dainą, – koks jis buvo vaikystėje?

– Visoks. Aš turėjau daug skirtingų pusių, kurios pasireikšdavo skirtingais etapais. Iki kažkelintos klasės buvau labai ramus ir labai nedrąsus. Šiame etape, atrodo, kiekviename žingsnyje reikėjo žmogaus, kuris mane pastumtų, padrąsintų. Laikui bėgant išdrąsėjau, išlaisvėjau, išdrįsau dainuoti netgi vienas – nebe chore tarp šimto vaikų.

Vyresnėse klasėse šiek tiek išlindo ir neklaužadiškumo, bet tikrai to nebuvo daug.

– Paauglystėje dažnai kenčiame nuo bjauriojo ančiuko sindromo. Ar jums irgi teko tai patirti?

– Taip, teko… Patyčių ir man nepavyko išvengti. Laimei, viduje tuo metu jaučiausi gana stipriai. Turėjau konkretų tikslą ir jo siekiau. Turėjau stiprią motyvaciją, todėl nesunkiai galėjau patyčias ignoruoti. Dabar net pats stebiuosi, koks stiprus vaikas buvau ir kaip tiek visko galėjau atlaikyti.

Dėl ko vaikai iš manęs tyčiojosi? Na… kad būdavau labiau prie mergaičių nei prie berniukų. Mano balsas irgi iki mutacijos buvo labiau mergaitiškas. Kitiems berniukams tai kliuvo. Žodžiu, jie rado priežastį, dėl kurios galėjo mane pašiepti.

A. Čepukaitės, A. Šidiškio, E. Borsteikaitės, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Ar tuomet nebuvo noro lankyti, tarkim, kovinių menų, kad galėtumėte duoti atkirtį pašaipūnams?

– Bokso kriaušę, kaip iškrovą, atradau visai neseniai. Apskritai į sporto salę pradėjau vaikščioti gal tik prieš kelerius metus. Vaikystėje neturėjau jokio ryšio su sportu. Nemėgau kūno kultūros pamokų. Gal nelabai turėjau pavyzdžių iš tos srities – žmonių, kurie sužadintų manyje norą sportuoti. Po truputį jaukinausi jį pats ir dabar turiu tai, ką turiu. Kelis kartus per savaitę einu į sporto klubą, kad nors kažkiek palaikyčiau fizinę formą.

– Jums ant nosies „Eurovizija“, o dvyliktokams šiek tiek vėliau – abitūros egzaminai. Ką pats prisimenate iš tų laikų?

– Visą laiką, kol mokiausi mokykloje, jaučiau nerimą, savotišką streso šešėlį. Viskas ten vyko labai formaliai, prispaustai. Kai kurių mokytojų ypač bijodavau. Buvo sudarytas vaizdas, kad egzaminai – pats svarbiausias dalykas gyvenime. Atrodė, jei tau nepasiseks, nebeturėsi šviesios ateities, būsi paskutinis nevykėlis. Jaučiau tą naštą visą laiką, nors toks spaudimas tikrai nepridėdavo motyvacijos labiau kibti į mokslus.

Dabartiniams moksleiviams pasakyčiau, kad tikrai neverta šitaip visko sureikšminti. Aišku, mokytis reikia, bet jei nepasisekė, galėsi sugrįžti prie to vėliau, o dabar tiesiog nespausk savęs ir atsipalaiduok.

Man pasisekė, kad nuo devintos klasės išėjau mokytis į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kuri buvo tiek bendrojo lavinimo, tiek ir muzikos mokykla. Mokslai ten buvo gana subalansuoti, mokytojai – supratingi, nors pamokų kartais pasitaikydavo ir dviženkliai skaičiai. Užtai niekas netraukė per dantį, kad jei muzika trukdo mokslams,  tuomet gal reikėtų mesti mokyklą.

– Po mokyklos išvykote į Londoną, kur studijavote komercinę muziką. Ar tai ilgai brandinta idėja, o gal tiesiog ekspromtu priimtas sprendimas?

– Kad mano tolesnis gyvenimo kelias siesis su muzika, žinojau jau seniai. Ne tai kad žinojau – tiesiog jaučiau, kad turiu ten būti. Kažkodėl, pagalvojus apie studijas, vaizduotėje iškildavo Londonas. Todėl dariau viską, kartais net nesąmoningai, kad tai įvyktų, o kortos viena po kitos krito mano naudai.

Kodėl užsienis? Na… Anglijoje jau gyveno dalis mano šeimos. Tas daugiakultūris miestas, kuriame jau buvau buvęs, man labai patiko. Jaučiausi ten kaip namie. Vėliau, studijoms įpusėjus, reikėjo rinktis konkretesnę sritį. Taip atsirado komercinė muzika.

A. Čepukaitės, A. Šidiškio, E. Borsteikaitės, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Esate tikras kaunietis. Ar turėjote kokią nors mėgstamą vietelę Kaune pasvajoti, pasivaikščioti ar tiesiog ramiai pabūti?

– Kai mokiausi konservatorijoje, tiek mano, tiek kitų mokinių saugiausia vietelė buvo viena kepyklėlė Laisvės alėjoje. Man labai pasisekė, kad mokiausi pačiame Kauno centre ir kad bet kur iš jo pasukęs galėjau atrasti ramybę ir pabūti su savimi.

– Kaip atrodė jūsų angliškasis gyvenimo tarpsnis?

– Angliškasis laikotarpis man buvo išaugimas iš paauglystės ir suvokimas, kad teks atsisėsti ant savo užpakalio. Nors savarankiškumas baugino, bet kartu ir masino: norėjau pabandyti išgyventi vienas, turėti daugiau atsakomybės.

Tuo metu vyko daug ieškojimų ir atradimų – kas esu, koks esu, ko noriu iš gyvenimo ir ką galiu daryti muzikoje. Panašiu metu supratau, kad gebu pats kurti dainas – ne tik atlikti kitų muziką. Vadinčiau tą periodą labai gražiu etapu savo gyvenime.

– Daug atlikėjų, su kuriais teko kalbėtis, sakė, kad didžiausia jų svajonė, susijusi su muzika, – atrasti unikalų kūrybos braižą. O jūsų?

– Šiuo metu atrodo, kad labiausiai esu prie to priartėjęs. Anglijoje tikrai taip nesijaučiau. Dabar jaučiuosi tvirčiausiai. Tačiau tas ieškojimas, manau, niekada nesibaigs, nes kūryba – begalinis procesas. Būtent dėl šios priežasties aš ir esu šioje srityje. Čia viskas vyksta etapais. Būna, kad sukuri daugiau viena į kitą panašių dainų, bet praeina metai, kiti, ir viskas vėl apsiverčia: atsiranda kitų išgyvenimų, kitų dainų temų, skambesių, technologijų. Čia nėra rutinos, niekada nebūna vienodai. Tas nevienodumas mane galbūt ir žavi labiausiai.

– Ar, prieš pasirinkdamas muziką, turėjote kažkokį planą B?

– Niekada neturėjau plano B, galbūt C, D, E, bet tik jau ne B. Kai viskas buvo sudėta į planą A, neliko kito pasirinkimo.

Norint kitoje srityje pasiekti tokį lygį, kokį dabar turiu muzikoje, reikėtų 10 000 valandų skirti kažkam kitam, vėl viską pradėti nuo nulio. Uff… Būtų sunku.

Tačiau jei, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad nebegalėčiau dainuoti, manau, nepražūčiau: juk kūrybos niekas neišoperuotų iš manęs – ji liktų! Jei atimtų ir ją? Na… nežinau. Gal pasukčiau į televiziją, į muzikos klipų kūrimą?

– Atrodote giliai į save ir pasaulį žvelgiantis jaunuolis...

– Jau nuo paauglystės ėmiau gilintis į vidinį savo pasaulį. Dabar, kai mano gyvenime – kupinas streso ir chaoso etapas, tos saviugdos žinios labai praverčia.

Visą laiką mane domino psichologiniai dalykai, todėl labiau nei knygų aš mėgstu klausytis visokių tinklalaidžių asmenybės ugdymo temomis.

A. Čepukaitės, A. Šidiškio, E. Borsteikaitės, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Cituoju: „Kai nacionalinės „Eurovizijos“ finale išgirdau skelbiant mano vardą, buvo kažkoks sapnas. Vis dar nepabundu iš jo ir tikiuosi, kad nepabusiu.“ Ar dažnai sapnuojate? Ar būna, kad paskui iš kai kurių sapnų gimsta dainos?

– Sapnai man – sudėtinga tema. Kartais jie parodo kažkokį pasąmoninį dalyką, kurį esu linkęs ignoruoti ar nukelti jo sprendimą vėlesniam laikui. Kartais matyti vaizdai jungiasi į keistą krūvą ir virsta siaubiaku. Tačiau nesistengiu į sapnus žiūrėti labai rimtai, ieškoti ten kažkokių likimo ženklų.

Dainos? Ne, iš sapnų jos negimsta. Man dainos kyla labiau iš fizinio ir realaus pasaulio. Daugeliui atlikėjų dainos gimsta po nelaimingų santykių – taip jie išlieja savo skausmą. Aš kažkokią būseną galiu prisiminti kad ir po metų – tada bandyti ją aprašyti. Kartais pradedu kurti išvis neturėdamas jokios minties ar idėjos. Staiga ima skambėti kažkokia melodija, paskui iškyla prisiminimai. Gal apie matytą filmą ar iš draugų išgirstą istoriją. Labai skirtingai.

Šiuo metu dainas kuriu tik lietuviškai. Manau, lietuviams dainos gimtąja kalba labiau patinka nei angliškos.

Šiandien suprantu, kad ir ko siektum, bus visko: ir pozityvo, ir negatyvo. Džiaugiuosi, kad pastarojo gaunu kur kas mažiau.

– Esate pasakęs, kad norite kurti lietuvybę kaip smagų dalyką. Pažadą tęsėjote: dainos „Luktelk“ tikrai smagu klausytis. Prieš kokius dar lietuviškus dalykus lenkiate galvą?

– Pradėkime nuo lietuviško maisto. Manau, kad bet kuris lietuvis, kad ir kokiame pasaulio krašte gyventų, visada norės kugelio, cepelinų, bulvinių blynų ir pan. Žodžiu, patiekalų iš bulvių. Tai mūsų kraujyje ir skrandyje.

Tautosaka, lietuvių liaudies dainos? Žinoma! Nuo šešerių dalyvauju dainų šventėse. Geras jausmas, kai vieną liaudies dainą dainuoja dešimtys tūkstančių žmonių – tarsi pajauti su jais ryšį, prisilieti prie praėjusio laikmečio.

Kada pastarąjį kartą dainavau liaudies dainą? Hmm… Gal ne dainavau, o klausiausi  šiuolaikiškai suelektronintos. Man patiko.

– Technologijų amžiaus karta nori visko greitai, jūs dainuojate „Luktelk“. Ar pats gyvenime mėgstate palaukti?

– Cha… Augdamas, aišku, visko norėjau čia ir dabar, o jei ne dabar, tai bent jau rytoj. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad rezultatas neateina pats savaime. Turi žengti žingsnius, stengtis, susidraugauti su savo ego. Arba, jei tai ateis greitai – greitai ir praeis, o gal išvis nebus tai, ko tu norėjai. Todėl pamažu ugdausi kantrybę ir man visai neblogai sekasi.

– Iniciatyva „Mums reikia šokt!“ kviečia „Eurovizijos“ gerbėjus filmuoti savo šokį, siųsti į LRT kaip vaizdinį jūsų palaikymą. Sakykite, ar dažnai šokate pats? Mėgstate eiti į klubus, diskotekas?

– Nesu vakarėlių žmogus, bet kartais lankausi elektroninės muzikos vakaruose. Palyginti su populiariais klubais, aplinka ten laisvesnė, labiau atpalaiduojanti, žmogaus neįpareigojanti. Tačiau ir į juos nevaikštau dažnai. Labiau mėgstu būti namuose.

A. Čepukaitės, A. Šidiškio, E. Borsteikaitės, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Išduokite paslaptį, kaip atrodo namisėdų laisvalaikis?

– Na, namisėda reiškia, kad labiau mėgstu ramesnį laisvalaikį, – nebūtinai naktinį, trankų, iki paryčių. Naktimis mėgstu pamiegoti. Ką man patinka veikti? Tarkim, žiūrėti „Netflix“ ir skaniai valgyti. Arba eiti pavalgyti kažko skanaus į naują, dar nebandytą vietelę. Tinka ir pasivaikščiojimai gamtoje, jei oras geras. Pokalbiai su draugais.

– Didžioji „Eurovizijos“ scena jūsų laukia gegužės 7-ąją. Pasirodysite 1-ajame konkurso pusfinalyje, o daina „Luktelk“ nuskambės jame trečia. Ar tikite laimingais skaičiais?

– Ar tuo tikiu? Na… nelabai, bet būna, kad mane persekioja kažkokie konkretūs skaičiai, pavyzdžiui – 9, 3. Jie tarsi patvirtina, kad einu teisingu keliu. Su devynetu susiduriu kiek dažniau, tačiau trejetas – irgi prie mano laimingų skaičių. Todėl visai nenuliūdau, kad Malmėje dainuosiu trečias.

A. Čepukaitės, A. Šidiškio, E. Borsteikaitės, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Nacionalinėje „Eurovizijoje“ jūsų sceninis įvaizdis buvo įspūdingas. Ypač daug komentrų susilaukė jūsų nosies papuošalas. Net pasidarėte jo tatuiruotę. Ar kasdien irgi mėgstate atrodyti išskirtinai?

– Priklauso nuo veiklos. Kartais išvis norisi pasislėpti po džemperio gobtuvu ir tapti šešėliu, o kartais, priešingai, norisi spalvų. Ypač vasarą. Žiūrint, kokia proga, kur eini ir ką ruošiesi veikti.

– Dažnai tėvai vaikus linkę raminti, kad svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Kokie jūsų planai Malmėje – dalyvauti, patekti į finalą, įšokti į geriausiųjų penketuką ar dar šiek tiek luktelėti?

– Manau, kad, laimėjęs kelialapį į didžiąją „Euroviziją“, aš jau ir taip gavau užtektinai. Todėl nė nesiruošiu stresuoti ar galvoti apie kažkokias vietas. Tegu tai daro lažybų bendrovės, nes, jeigu dar pradėčiau mąstyti apie tai, turbūt išprotėčiau. Todėl sakau, kad patekti į finalą  labai norėtume, finale būti pirmoje lentelės pusėje – dar labiau norėtume, o užvis labiausiai – aišku, laimėti. Tačiau kaip jau pavyks, taip ir bus. Kartais dalyvius vieną nuo kito skiria vos keli balsai, tad niekas nežino, kaip aplinkybės ir žiūrovų, komisijų simpatijos sukris.



NAUJAUSI KOMENTARAI

oho

oho portretas
dar nemačiau tokios šalies, kad taip nenorėtų laimėti Eurovizijos. 20 metų kaip esame EU, bet Eurovizijos konkursas mums tik, kad sudalyvauti

antikūrėjas

antikūrėjas portretas
Iki kūrėjo statuso, kaip karvei iki mėnulio. Kokia kūryba, toks ir kūrėjas. Bus antras nuo galo vaivorykštinėje eurovazijoje ir to pradžiai užteks.

Pavargau skrolinti

Pavargau skrolinti portretas
Rašykit konkrečiai
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių