– 2018-aisiais nacionalinėje "Eurovizijos" atrankoje dalyvavote su daina "Yes, I do". Kuo buvo naudinga ši ankstesnė patirtis?

– Dalyvaudami su "Yes, I Do" pritraukėme labai daug žmonių. Nuostabu, kad ši daina taip surezonavo. Pasisėmėme daug patirties: pamatėme konkurso virtuvę, pripratome prie eurovizinio šurmulio. Aš pats labiau susidėliojau žingsnius ateičiai. Juk kartais būna, kad turi idėjų, bet jų teisingai neišdėstai laike ir jos subyra, tad kai kam reikia ruoštis gerokai iš anksto. O visa grupė įgijome daugiau pasitikėjimo, vidinės ramybės ir dabar tvirtai galime žengti į eurovizinę sceną.

– Kokius tikslus sau kėlėte tada ir kokie jie dabar? Galbūt juos jau pasiekėte, nes sulaukėte didelio gerbėjų palaikymo, o tai kiekvienam atlikėjui labai svarbu.

Norime pasakyti, kad Lietuva gali būti ir „on fire“ – užsidegusi, gali daug ką padaryti. Ir kad čia gyvena ne vien liūdni žmonės su dramomis, bet jie yra labai kūrybingi.

– Taip, palaikymas labai svarbus, bet jis netapo pagrindiniu stimulu. Veikiau – šalutiniu poveikiu greta tvirto darbo. Kai man patiko daina, kai aš patikau pats sau ir nesigąsdinau, kad bus blogai, tada viskas pradėjo sklandžiai dėliotis. Ne šiaip, kad visi pasakė, jog labai gerai pasirodėme, ne. Kai iš vidaus pradedi jausti, kad padarei maksimaliai gerai, ką dabar gali, tada ir ateina ta ramybė ir pasitikėjimas.

– Išties į šią atranką atėjote puikiai atlikę namų darbus. Kiek užtruko pasiruošti? Kokia komanda kartu dirbo?

– Apie šią dainą, vis padėdami į šalį ir vėl pasiklausydami, pradėjome galvoti turbūt dar nuo praėjusio pavasario. Aš buvau didžiausias idėjos generatorius, bent iš pradžių... Mačiau tą paveikslą, bet jo dalelės ir žmonės dar nebuvo atėję į mano gyvenimą.

Metų pradžioje, sausio 3-iąją, supratau, kad idėja yra, jau reikia ją pildyti. Tačiau taip pat supratau – mes neturime pinigų pajudėti į priekį. Aš dėl šokio projekto turėjau atsisakyti gruodžio koncertų, o tai reiškia, kad nėra finansų. Tuomet nusprendėme kreiptis pagalbos į draugus ir jų pažįstamus, ieškoti įmonių finansinės paramos.

Gyvenimas yra labai įdomus. Kūrybingumas atsiranda esant stygiui. Mūsų projektas – to įrodymas. Nuo sausio pradžios, kai teturėjome idėją ir atrodė, kad nepavyks sudalyvauti "Eurovizijos" atrankoje, įvyko didelis lūžis. Viskas ėmė dėliotis ir pajudėjo į priekį, kai aš tiesiog pradėjau kalbėtis su žmonėmis, kad reikia pagalbos. Dažnai mes nepasiekiame savo svajonių, nes esame per daug užsidarę ir nenorime arba bijome, gėdijamės jos paprašyti. Aš nusprendžiau vis dėlto prašyti: klausti, kas norėtų prisijungti, kas turi minčių, o ir pinigų surinkome.

Ir dėl vaizdo klipo buvo panašiai. Iš pradžių buvo tik idėja. Gavęs rekomendaciją, kreipiausi į režisierę Indrę Juškutę. Ji sako: "Gal ir padėčiau, bet sergu gripu. Bet gerai, atsiųskit tą dainą." O kai pasveiko, pasakė – darom! Ir mes viską labai greitai padarėme. Nuo skambučio Indrei iki galutinio klipo vaizdo nepraėjo nė dvi savaitės – viskas vyko produktyviai, profesionaliai. Indrė pati stebėjosi, kad nėra taip greitai jokio vaizdo klipo sukūrusi. "Aš nesuprantu, iš kur taip ir kodėl… Ir man taip patinka tas variantas, net geriau už tuos, kuriuos ilgai ten minkydavome", – sakė ji.

Siekiamybė: išskirtinį pasirodymą parengusi grupė ruošiasi Lietuvą pasauliui iškomunikuoti kitaip, nei įprasta. Jurgos Urbonaitės nuotr.

– Kaip gimė toks įsimintinas šokis?

– Šokis irgi... Norėjau paruošti tokią dainą, kad ją galėtum ne vien niūniuoti, bet ir vizualiai parodyti. Parodai ženklą ir žinai, apie ką ta daina, – tokia buvo mano mintis. Galvojau: kaip būtų įdomu, tik kur kreiptis?

Teiravausi draugų ir taip suradau Marijaną Staniulėną. Nepažinojau jo iš anksčiau, pasižiūrėjau jo profilį, kad jis turi daug darbų, yra populiarus. Galvojau – tikrai atsakys, nesikreipsiu...

Bet kaip tik tą dieną skaičiau knygą apie kūrybingumą. Joje buvo parašyta, kad jeigu kažko bijai, tai, vadinasi, tai ir turi daryti. Nusprendžiau susisiekti su Marijanu. Greitai su juo susitikome. Parodžiau dainą, pasakiau idėją… Jis sakė, kad šiaip į jokias eurovizijas neina ir niekam atrankoje nepadeda, bet perklausęs kūrinį vis dėlto susidomėjo.

Taip viskas pradėjo lipintis. Susitikome salėje ir pradėjome ieškoti judesių, kurie būtų keisti, įsimenantys ir kažką reikštų. Marijanas sakė tik sukurs choreografiją, o į sceną nelips, bet aš jam sakau: "Marijanai, man reikia ne šiaip šokėjo, o charakterio, kuris būtų įdomus. Ar turi tada ką vietoje savęs pasiūlyti?" Jis neturėjo ir sutiko. Kartu atsirado Miglė Praniauskaitė, kuri taip pat puiki choreografė ir šokėja.

– Kokia yra "On Fire" kūrinio istorija? Minite, kad daina asmeniška ir skirta įkvėpti pasitikėjimo savimi.

Jeigu mums teks atstovauti Lietuvai, kam mes pasiryžę, galvojame ir apie komunikaciją – ką komunikuosime, kad būtų įdomu.

– Po to, kai pasiklausai pirmąją versiją, nepatikėtum, kad tai ta pati daina... Toks tas kūrybos kelias ir man jis visai patinka. O mintis? Aš vienu metu galvojau šią dainą kurti apie kitką, nes truputį buvau pabijojęs šios temos. Aš ją labai seniai jutau – tas amžizmas arba angliškai – ageism, apie žmogaus amžių… Nes aš ne kartą buvau išgirdęs: "Vaidotai, tau jau ne aštuoniolika. Nežinau, ar tu čia kažką padarysi." Ir tokios nuomonės manyje nusėsdavo. Iš pradžių strigo teksto kūryba, nes bandžiau kalbėti apie kažką kitką, o ne apie tai, kas man skaudu ir aktualu. Vėliau pagalvojau, kad vis dėlto dainuosiu apie tai, kas man skauda. Supratau, kad negaliu dainuoti ne apie save. Tuomet atsirado žodžiai ir visa kita.

– Abu kartus dalyvaudami atrankoje pasirinkote kūrinius, kuriais skleidžiamos pozityvios žinutės ir pozityvios emocijos, nors Lietuvoje lyg ir labiau mėgstame balades ir truputį paverkšlenti...

– Gal dėlto, kad to reikia. Ko trūksta, tą reikia ir duoti, o ne zulinti tą patį. Jeigu yra daug tamsos, tai įleiskime truputėlį šviesos. Taip pats ir save gydau. Aš irgi lietuvis (šypsosi). Tokia savigyda, kartu padedi ir kitiems.

Be abejo, kad pas mus yra begalė tų liūdnų, lėtų dainų ir jos visai gerai klausosi, bet kiek galima?! Sakyčiau, kad reikia judėti į priekį, išbandyti dar kažką, todėl į šią "Euroviziją" ir einame su tokia greitesne daina. Nenorime to užliūliavimo. Norime pasakyti, kad Lietuva gali būti ir "on fire" – užsidegusi, gali daug ką padaryti. Ir kad čia gyvena ne vien liūdni žmonės su dramomis, bet jie yra labai kūrybingi. Pažiūrėkime, kiek pasiekėme šiemet – laimėjome bienalės liūtus, sportininkai skynė pergales... Dabar reikia ir muzika parodyti, kad mes galime kažką daugiau. Galime būti įvairūs ir įdomūs.

– "Eurovizijoje" svarbu ne vien daina, bet ir šou, įvaizdis charizma... Koks tas, jūsų nuomone, reikalingas paketas ir kokį nešatės jūs?

– Vis dėlto tai dainos konkursas, todėl bent mes sau kėlėme uždavinį, kad daina nuo pat pirmųjų 10 sek. įtrauktų ir nereikėtų laukti pusės minutės, kol ji įsibėgės. Jei paimtų, tai iš karto. Siekėme, kad ji vystytųsi ir turėtų ne vien melodinį, bet ir vizualinį įsimenamumą – tiek įvaizdžiu, tiek šokiu. Labai nenorėjome būti standartiniai. Pabandėme į viską pažiūrėti truputį kitaip, žaismingiau. Aš dažnai sakiau, ypač kai buvo kažkokie įtempti laikotarpiai, kad pažiūrėkime į viską kitaip – pažaiskime, nes tas rimtumas gyvenime kartais viską sugriauna. Toks ir mūsų paketas. Jeigu mums teks atstovauti Lietuvai, kam mes pasiryžę, galvojame ir apie komunikaciją – ką komunikuosime, kad būtų įdomu.

– Ar toks yra ir "The Roop" tikslas – skleisti pozityvumą?

– "The Roop" kūryboje yra ir kitokių dainų, bet iš esmės – taip. Norisi skleisti pasitikėjimą savimi, o ne liūdesį ar saviplaką. Tiesiog norisi, kad gyvenimas labiau šviestų ir turėtų daugiau skonių.