Kuo estė geresnė

„Stovime kaip avinai prie vartų jau dvidešimt metų, kaskart stebėdamiesi, kad tie vartai vis dar yra“, – ironizuoja liberalas Petras Auštrevičius, jau trečiai kadencijai išrinktas į Europos Parlamentą (EP). Jis apgailestauja, kad penktą kartą keldami savo atstovą į EK vis dar ignoruojame nerašytas europines politikos taisykles. Gal todėl vis spaudžiame rankas kaimynams latviams ir estams, jau ne po kartą gavusiems EK vicepirmininkų pareigas ir įtakingus portfelius, o mes tokio pasitikėjimo niekaip nepelnome. Be kita ko, vicepirmininkų būna ne vienas ar du, – šią kadenciją net septyni. P. Auštrevičiaus prognozėmis, praleidome ir dar vieną politinį ciklą.

O štai Estijos vardas dabar skamba tarp įtakingiausių postų: didžiosios Europos partijų šeimos ir ES šalių lyderiai sutarė, kad Estijos premjerė Kaja Kallas taptų naująja Bendrijos užsienio politikos įgaliotine. Tam dar reikės EP pritarimo.

Kuo kaimynų premjerė pranašesnė už mūsiškę Ingridą Šimonytę ar mūsų užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, kad jai, o ne mūsiškiams pasiūlytas aukštas postas, nors ir Lietuva Europoje labai aktyvi saugumo, paramos Ukrainai klausimais?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorės profesorės Margaritos Šešelgytės vertinimu, abi premjerės būtų apylygės žaidėjos. Tiesa, estė demonstravo norą užimti europinį postą, o mūsiškė – nenorą.

„K. Kallas tarptautiniu lygmeniu tikrai buvo matoma ir girdima labiau nei I. Šimonytė. K. Kallas buvo minima ir kaip galima NATO generalinė sekretorė, bet šio posto negavo. Tada ji pasiūlyta į ES užsienio politikos įgaliotines. Ši pozicija nėra pati aukščiausia ES, bet, be abejonės, ji bus matoma“, – sako M. Šešelgytė.

Žiniasklaida Estijos geležine ledi vadinamą K. Kallas linksniavo ne tik iš teigiamos pusės. Nors ji garsėja kaip arši Kremliaus kritikė, tačiau pernai Estiją sukrėtė skandalas, kai išaiškėjo jos vyro Arvo Halliko verslo ryšiai su Rusija. Premjerė raginta atsistatydinti, bet liko poste ir net, tikėtina, padarys europinę karjerą.

Pavėlavome: pasak P. Auštrevičiaus, liepos viduryje apie kandidatą į EK kalbėti jau net nėra reikalo – šis politinis ciklas jau prarastas. / S. Lisausko / BNS nuotr.

Be mūsų premjerės

P. Auštrevičius pabrėžia dar vieną K. Kallas pranašumą: „Ji yra politinės partijos ir, kas labai svarbu, veikiančios europiniu mastu, pirmininkė. Tai reiškia dalyvavimą plačioje europinėje politikoje, ko Lietuvos partijoms labai trūksta.“

Pasak europarlamentaro, K. Kallas – viena iš labiausiai pastebimų Baltijos valstybių atstovų: ji kalba tarptautine tematika, apie Ukrainą, saugumą, gynybą, tam nuolat ir labai aktyviai pasitelkia ir tarptautinę žiniasklaidą. „Ji save pozicionavo labai tikslingai ir anksti, tad nenuostabu, kad ir laimėjo konkurencinę kovą“, – pabrėžia P. Auštrevičius.

Lietuvos atstovui situacija nepalankesnė ir dėl tautinių politinių „inovacijų“: rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas premjero pareigų nesiėmė, Vyriausybei vadovauti patikėta nepartinei I. Šimonytei, tik kadencijos viduryje prisijungusiai prie Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų. Be to, Lietuvos ministrė pirmininkė nedalyvauja ir Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimuose, nes ten važiuoja prezidentas. Todėl I. Šimonytė mažiau matoma tarptautiniu mastu.

„Tai labai komplikuota ir konstitucine, ir turinio prasme, bet jau seniai visiems reikėjo suprasti, kad ES – ne tik užsienio ir gynybos politika, čia yra daugiau ekonomikos ir socialinių klausimų. O kas Lietuvoje juos sprendžia ir už juos atsako? Vyriausybė. Tačiau į EVT važiuoja prezidentas. Ar grįžęs jis parašo laišką Vyriausybei, nurodo, ką reikia padaryti, ar pasikviečia ministrę pirmininkę? Toks įspūdis, kad EVT vyksta dažniau nei mūsų prezidento ir premjerės susitikimai. Ir tas dualizmas mums nesuteikia pranašumo“, – neabejoja P. Auštrevičius.

Be to, primena jis, prezidentas pagal Lietuvos Konstituciją turi nusišalinti nuo partinės veiklos, vadinasi, jis neturi savo europinės politinės šeimos. „O jos susitinka, kalbasi, tariasi. Negalėdami savęs jose pristatyti, ieškoti bendraminčių, išbraukiame Lietuvą iš bendrų diskusijų ir susitarimų“, – apgailestauja europarlamentaras.

Nenori ar negali

Įdomu tai, kad mūsų premjerė sakė negalinti pretenduoti į EK ne tik todėl, kad nenori, bet ir dėl to, kad kandidatą turi pasiūlyti ministras pirmininkas, tai yra ji pati. Jai pasirodė nepriimtina siūlyti savo pačios kandidatūrą. Tačiau estų premjerei tai nesutrukdė. Tiesa, K. Kallas kandidatūrą pasiūlė ne Estija, o jos europinė politinė šeima. Bet juk taip sėkmės atveju galėjo nutikti ir Lietuvos atstovui.

Reaguodamas į I. Šimonytės argumentus, P. Auštrevičius nusijuokia: „Jei politikai taip tai formalizuoja, vadinasi, apriboja save ir nedalyvauja konkurencinėje kovoje.“

Kas net ir Lietuvoje gali pasakyti, ar mes turime kandidatą į EK? Vyksta tam tikros slėpynės, gal bijant pralaimėti ar pripažinti kieno viršenybę.

G. Landsbergis – matomas tarptautiniu mastu, paramą jo kandidatūrai yra išsakęs ir Europos liaudies partijos prezidentas Manfredas Weberis, bet K. Kallas jis – ne konkurentas. Pasak M. Šešelgytės, visų pirma dėl to, kad premjerės pareigos suteikia didesnį politinį svorį nei užsienio reikalų ministro pareigos.

P. Auštrevičius atkreipia dėmesį į kitą aspektą: „Kas net ir Lietuvoje gali pasakyti, ar mes turime kandidatuojantį asmenį? Vyksta tam tikros slėpynės, gal bijant pralaimėti ar pripažinti kieno viršenybę. Politikoje nereikia bijoti pralaimėti, antraip nė neverta pradėti joje dalyvauti. O vidinė sumaištis niekam nepadėjo ir nepadės.“

Toks perdėtas politinis kuklumas ir paslaptingumas – nauja politinė mada Lietuvoje. Partijų vedliai iki paskutinės akimirkos slepia, ar kandidatuos rinkimuose, neva kuklinasi prisipažinti, kad labai nori grįžti į Briuselį. Nors vieša paslaptis, kad G. Landsbergis jau seniausiai konservatorių laikytas vieninteliu kandidatu į EK. Tačiau, kaip ir kitais klausimais, konservatoriai „užmiršo“ dėl to pasitarti su koalicijos partneriais. Komiškai atrodo G. Landsbergiui po aštuonerių metų pertraukos netikėtai kilęs noras paskambinti koalicijos brolių – Liberalų sąjūdžio frakcijos – seniūnui Eugenijui Gentvilui ir pakviesti kavos. Visą kadenciją ignoruota ir kita koalicijos partnerė – Laisvės partija. Tik jau ne komiškai, o graudžiai atrodo jos bandymai mainais už pritarimą konservatorių pasirinkimui gauti balsų savo stumiamam įstatymui dėl partnerystės.

Prezidentas ir konservatoriai visą kadenciją buvo panašesni į varžovus bokso ringe, tad dabar – tik eilinis kovos raundas. Gitanas Nausėda pareiškė matantis geresnių kandidatų nei numanomas konservatorių favoritas. Tarp tokių minėtos ir I. Šimonytė, ir finansų ministrė Gintarė Skaistė. Pasigirsdavo ir europarlamentaro Andriaus Kubiliaus, ir kitų pavardžių. Prezidentas viešai paskelbė pasiūlęs premjerei kandidatą, o ši, jo vertinimu, tai priėmė visai palankiai. Tiesa, ne kartą yra nutikę, kad po susitikimo G. Nausėdos ir I. Šimonytės versijos dėl priimtų sutarimų nesutapdavo. Tačiau pasiekti konsensusą jiems teks, nes kandidatūrą į EK Vyriausybė turi pasiūlyti prezidentui, kuris ją teikia Seimui.

Formulė: pasak M. Šešelgytės, turi sutapti ir stiprus kandidatas, ir jo kompetenciją atitinkantis portfelis, ir kad jis būtų priimtinas Briuselyje. Tai – dvipusis procesas. / G. Skaraitienės / BNS nuotr.

Koks portfelis – svarbu

M. Šešelgytė pabrėžia, kad ir mums svarbu, kad ES užsienio politikos vadovo pozicija atiduota Baltijos valstybėms, nors anksčiau Europoje daug kas baltijiečių įspėjimus apie Rusijos grėsmę laikė paranoja.

Vis dėlto akivaizdu: estų džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad, tikėtina, tarp europinio politinio elito bus ir jų atstovė, mūsų valdantiesiems, tiksliau, konservatoriams, tapo dar didesniu rūpesčiu, net jei dėl G. Landsbergio pavyktų perkalbėti ne tik prezidentą, bet ir koalicijos partnerius.

„Akivaizdu, kad du Baltijos šalių atstovai negali užimti užsienio politikos postų. Kad Lietuva čia pralaimėjo Estijai, aišku kaip dukart du. Sunku tikėtis ir ES plėtros, saugumo komisarų postų. Vienam regionui atiduoti šiuos reikalus būtų perviršis, tad sunkiai tai įsivaizduoju. O šiose srityse konkurencija didelė, juolab yra labai skirtingų nuomonių“, – sako P. Auštrevičius.

Jei Lietuva gautų kokį transporto ar kitą sektorinį komisaro portfelį, G. Landsbergis pagal savo kompetenciją nebūtų tam tinkamiausias kandidatas. „Reikia kuo greičiau rasti alternatyvą – žmogų, kuris galėtų dirbti su ekonomika ar kokia nors sektorine politika, ir apie jį sukti žaidimą“, – mano P. Auštrevičius.

Jei Lietuva ir vėl gaus kokią vandenynų sritį, žinoma, bus nusivylimo. Tačiau 2014–2019 m. kadencijos EK narys Vytenis Andriukaitis vis kartoja, kad visi EK narių portfeliai vienodai svarbūs.

P. Auštrevičius su tuo nesutinka: „ES turi tam tikras strategines sritis, savo veiklos prioritetus. Naujos kadencijos EK pagrindinės temos bus saugumas, konkurencingumas, demokratinių vertybių laikymasis – toks trumpas sąrašas. Jei komisaras dirba su prioritetine sritimi, jo matomumas nepalyginamas. Taip, visi turi vienodą balsavimo teisę, visi kelia ranką, bet ne visų vienodai klausomasi ir ne visi vienodai matomi, ne visų veikla vienodai nušviečiama. Jei kas mane įtikins priešingai, esu pasirengęs pavaišinti vakariene brangiausiame Briuselio restorane ir atsiprašyti.“

TSPMI profesorė M. Šešelgytė taip pat neabejoja: „Tikrai netiesa, kad visi EK portfeliai vienodai įtakingi. Jau vien įvertinus, kad vieni komisarai turi jiems pavaldžių direktoratų po kelis, o kai kas jų visai neturi, akivaizdu, kad jų atsakomybė skirtinga.“

Tad, P. Auštrevičiaus įsitikinimu, valstybių varžytuvės dėl postų ar atsakomybės sričių tikrai nėra beprasmis dalykas ar tuščios garbės vaikymasis. Juolab kiekviena valstybė turi savo ypatingą interesą: vienoms tai ekonomika, kitoms – saugumas, trečioms – kaimynystės aspektai. Kiekviena šalis siūlo savo kandidatą ar kandidatę, turintį pagrįstų ambicijų ir kompetencijų padaryti darbus tam tikroje srityje.

Žinoma, daug priklauso nuo viso europinio konteksto, ką pasiūlys kitos šalys. Pasak M. Šešelgytės, turi sutapti ir stiprus kandidatas, ir jo kompetenciją atitinkantis portfelis, ir kad jis būtų priimtinas Briuselyje. „Jei nori įtakingesnių portfelių, dar iki kandidatūrų siūlymo šalys kalbasi su pretendentais į EK pirmininkus. Svarbus ir lyčių klausimas, pavyzdžiui, 2019 m. Ursula von der Leyen prašė pasiūlyti abiejų lyčių atstovus. Tai – dvipusis procesas. Kuo geriau iš anksto suderėsi, tuo geresnių portfelių gali tikėtis“, – mano TSPMI profesorė.

Vėluojame pusmečiu

Tai Lietuva vėluoja ar ne įvardyti savo kandidatą? I. Šimonytė tikina, kad ne, nes dar ir U. von der Leyen EP nepatvirtina EK pirmininke.

P. Auštrevičius su tuo nesutinka: „Liepos viduryje apie tai kalbėti jau net nėra reikalo – šis politinis ciklas jau prarastas. Jei norėjome aukštesnių postų, prioritetinių portfelių, apie kandidatų atranką, tinkamumą dar metų pradžioje reikėjo kalbėtis su EK lyderiais, Europos politinių partijų vadais, siūlyti pavardes, parodyti juos Briuselyje, jų privalumus aiškinti politinėms šeimoms, ieškoti paramos, sutarimo su kitomis šalimis. Kuo anksčiau valstybės apsisprendžia dėl savo kandidato ir sutaria su kitomis, tuo geresnių rezultatų pasiekia.“

Jo žiniomis, daug šalių tai jau padarė. Europarlamentaras pabrėžia, kad reikia gerbti ir europines institucijas, jos irgi turi teisę rinktis ir tai daro.

Žinoma, kaip ir visos kitos ES narės, kokį nors portfelį gausime. „Bet jei būsime paskutiniai, iškėlę savo kandidatą, jam liks, kas lieka paskutiniam. O reikia deleguoti kompetentingą žmogų, kuris mato europinės politikos mastą, kuris galėtų sutelkti reformoms, naujovėms. Jį vertinti reiktų ne tik nacionalinio ringo mastu“, – sako P. Auštrevičius.

Europarlamentaras atkreipia dėmesį, kad Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, kuri nėra pasiūliusi savo komisaro antrąkart: „Vadinasi, neprojektuojame šių dalykų toli į ateitį, neparengiame nacionalinio kandidato, o parenkame vienai partijai atstovaujantį, tad keičiasi kadencijos ir politinė meilė krypsta į kitą pusę. Tai nebūtinai gerai valstybei, nes įtakingesni postai EK paprastai ateina tik per pakartotinas kadencijas.“

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis iškėlė idėją: jei valdantieji su prezidentu nesutaria, ką siųsti į EK, kompromisinis kandidatas galėtų būti dabartinis eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, per kadenciją jau įgijęs patirties ir todėl galintis tikėtis įtakingesnio posto. Tik kažin kodėl S. Skverneliui tokia mintis nekilo prieš penkerius metus, kai jis buvo premjeras ir siūlė kandidatą į EK? Juk ligtolinis eurokomisaras V. Andriukaitis irgi buvo įgijęs patirties, ir ne tik EK, bet anksčiau ir nacionalinėje politikoje. Tad būtų buvę daugiau šansų Lietuvai pagaliau gauti aukštą postą, nei dabar, jei vėl būtų deleguotas V. Sinkevičius, prieš penkerius metus išsiskyręs tik tuo, kad sumušė EK nario jaunystės rekordą: anuomet 28-erių politikas buvo dešimtmečiu jaunesnis nei ankstesnė šio rekordo savininkė iš Bulgarijos.

„Taip, jis jau daug ko išmoko, dabar jis kitoks nei 2019 m. Vis dėlto neužmirškime, kad viskas skaičiuojasi. Pavyzdžiui, anuomet jis buvo vienintelis Žaliųjų atstovas EK, o jų politinė parama buvo svarbi. Tačiau prieš penkerius metus jis atstovavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS), o kadencijos viduryje perėjo į kitą partiją, ir tai jam pliusų nepridėjo. Europoje yra daug politinių grupių šeimų, bet jei nesugebi rasti savo vietos jose, nemažai prarandi. Ne tu kuri žaidimo taisykles. Tie, kas sugeba jų laikytis, savo karjeroje pasiekia daugiau“, – pabrėžia P. Auštrevičius.

Situacija: G. Landsbergio kandidatūra Lietuvoje pasipriešinimo sulaukia ne tik iš prezidentūros. / S. Lisausko / BNS nuotr.

Be įtakingų postų

Europarlamentaras apgailestauja, kad taip ir neišmokome žaisti pagal taisykles. „Savotiškai šaipydamiesi ar nerimtai nusiteikę kažką pasiūlome į EK, ir mums leis taip elgtis, kad kiti pasiimtų tai, kas galėtų priklausyti mums“, – konstatuoja jis. Ligi šiol nė vienas Lietuvos deleguotas EK narys nebuvo EK pirmininko pavaduotojas, kas reikštų tam tikrą įtaką.

Lietuvai įstojus į ES pirmąja Lietuvos eurokomisare tapo Dalia Grybauskaitė, į Briuselį išvykusi iš finansų ministrės pareigų. 2004 m. iki EP rinkimų ir naujos EK patvirtinimo naujųjų ES narių atstovams kelis mėnesius teko dirbti kartu su esamais komisarais, D. Grybauskaitei – su švietimo ir kultūros komisare. O naujoje kadencijoje jai teko gana prestižiniu laikomas finansinio programavimo ir biudžeto komisarės postas.

2009-aisiais ji nutarė europinę karjerą  iškeisti į Lietuvos prezidento postą ir, vieša paslaptis, pati inicijavo, kad ją pakeistų anuometis finansų ministras Algis Šemeta, ir ne todėl, kad labai tinkamas į EK, bet kad nepopuliaraus ministro neliktų Lietuvos Vyriausybėje. A. Šemeta buvo atsakingas už mokesčius, muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu.

2014 m. D. Grybauskaitę perrinkus antrai kadencijai, niekas neabejojo, kad tuometis sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis į auksinę politinę tremtį išsiųstas būtent jos iniciatyva. EK jis buvo atsakingas už sveikatą ir maisto saugą.

Praėjusią kadenciją atstovauti Lietuvai LVŽS parinko vos politikoje apšilusį V. Sinkevičių, kuris daugeliui kitų EK narių tiko į politinius vaikus ar anūkus, nes dažniausiai valstybės visos Europos reikalams tvarkyti siunčia jau įgijusius nemažai patirties nacionalinėje politikoje.

„V. Sinkevičius – jaunas, energingas, bet jo portfelis buvo toks, kad atsiskleisti ir būti matomu nebuvo daug galimybių. Tad be D. Grybauskaitės portfelio nieko rimto Lietuva neturėjo“, – vertina M. Šešelgytė.

Kodėl kaskart kyla tiek aistrų dėl EK nario? Pasak TSPMI profesorės, galimybės komisarui tiesiogiai padėti Lietuvai – ribotos. Bet atsiranda kontaktų, žmogus daug ko išmoksta, paskui grįžta į Lietuvą ir gali tai panaudoti. Galų gale taip yra galimybė pritraukti daugiau lietuvių į atsakingus EK, direktoratų vadovų postus. Dabar čia mus lenkia ir estai, ir latviai.

„Užsidarome mažoje provincijoje, mūsų siekiai menki, nematome didesnio žaidimo, nesuteikiame sau sparnų kažką padaryti europiniu mastu. Jei taip mąstytų dauguma europiečių, gyventume labai nuobodžiai. Gerai, kad yra ambicingų politikų ir ambicingų šalių, kurie nori kažką nuveikti, tegu kartais ir klysdami“, – sako P. Auštrevičius.