"Būtent Kovo 11-ąją formaliai baigėsi mūsų pavojingas dalyvavimas okupacinės valdžios organų rinkimuose ir beprotiškose lenktynėse su Maskva. Skubėjome priimti Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą Kovo 11-ąją, nes kitą dieną Maskvoje turėjo būti priimtas įstatymas dėl išstojimo iš TSRS, o tai būtų tapę spąstais mūsų nepriklausomybės atkūrimui. Šie pavyzdžiai patvirtina, kokiu pavojingu keliu mes visi ėjome, tačiau lemiamais momentais, net ir būdami politiniais konkurentais, sugebėjome priimti bendrus sprendimus. Tačiau buvo ir klaidų", – pripažino signataras.

Padarė klaidų

"Bendra visų AT deputatų klaida tenka pripažinti Algirdo Brazausko atsisakymą būti XII šaukimo Lietuvos TSR AT pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotoju ir jų abiejų nesugebėjimą susitarti dėl to. Juk tuo metu buvo svarbu nesuskaldyti tautos, siekti susitarimo tarp Sąjūdžio ir LKP dėl šių jėgų išsidėstymo naujai rikiuojamoje valdžios struktūroje. Deja, nebuvo susitarta", – sakė Z.Vaišvila.

Anot jo, pranašiškas įžvalgas apie tai 1990 m. naktį iš kovo 10-osios į kovo 11-ąją savo dienoraštyje surašė Regina Kalindraitė (Sąjūdžio bylojimai / 1989–1992 m. užrašai): "Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas siūlyti V.Landsbergį (LPS kandidatas) ir A.Brazauską (LKP kandidatas). Be reikalo V.Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A.Brazauskas. Rytdiena parodys. Kad tik V.Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios "nelaimės" nereikia."

Logiškas padarinys

Z.Vaišvilos nuomone, 1990–1991 m. sandūroje neturėjo teisės nesusitarti ir AT pirmininkas V.Landsbergis bei ministrė pirmininkė Kazimiera Danutė Prunskienė – abu pritrūko kantrybės ir bendros atsakomybės supratimo.

Pasak signataro, minėtos ir nepaminėtos klaidos suskaldė visuomenę, kurios parama politikams būtina esminių valstybės įvykių ir lūžių metu. Logiškas to padarinys – žmonių nepasitikėjimas valdžia, pastarosios baimė ar nenoras tartis, kažką daryti drauge su tauta.

"Tačiau atgimimo istorija parodė, kad esminiais lūžio ir atsakingų sprendimų atvejais bendri susitarimai ne tik galimi, bet ir būtini. Šiandien tai ypač svarbu, nes visuomenė yra sutrikusi, o valdžia nesugeba įvardyti bendro visiems tikslo", – sakė Z.Vaišvila.