– Vilija Blinkevičiūtė bus premjerė ar ne?

– Ji sako, kad dėl to nėra jokių abejonių, todėl galime neabejoti. Apskritai, manau, kad ji neturi, kur trauktis, nes apie tai buvo kalbėta labai daug. Dabar, kai jau aišku, kad socialdemokratai pirmi, nežinau, ko daugiau jie galėjo tikėtis – buvo juodesnių scenarijų, bet tai yra geriausia, ką jie galėjo pasiekti. Dabar tikriausiai reikės ištesėti pažadą. Jei ji atsitrauktų, manau, kad ir partijai, ir jai pačiai ateityje būtų labai sudėtinga dalyvauti kituose rinkimuose ir pelnyti žmonių pasitikėjimą.

– Ar tai yra geras rezultatas? Na, jie gavo daugiausia mandatų po pirmojo turo, bet ar galėjo tikėtis daugiau?

– Visada galima tikėtis daugiau, bet atsižvelgiant į „Nemuno aušros“ sėkmę, manau, kad socialdemokratai pasiekė maksimumą. Konservatoriai jų nepralenkė, o svarbiausia – socialdemokratai turi didelį pranašumą antrajame ture. Bet kyla klausimas, ar to pranašumo užteks? Jie kalba apie 40 balsų, tačiau tai yra gana optimistinis scenarijus. O kas toliau? Jei pažvelgtume į demokratus, jie turi 8 balsus ir 10 žmonių antrajame ture. Valstiečiai taip pat turi 6 narius Seime ir 10 kandidatų antrajame ture. Jei susidėtų visi, situacija būtų optimistiška, bet abejoju, ar pavyks surinkti 71 balsą. Klausimas, kaip V. Blinkevičiūtė surinks balsus, kad būtų užtikrinta dauguma?

– Saulius Skvernelis, panašu, gali grįžti į valdžią, jis gali būti toje valdančioje koalicijoje. Jau yra sukirsta rankomis su V. Blinkevičiūte.

– S. Skvernelis teoriškai gali būti netgi Seimo pirmininkas. Jeigu pažiūrėtume, taip, demokratų sėkmė yra nemaža – 9 proc., bet šiuo metu, būdami opozicijoje, jie turi 16 narių savo frakcijoje. Dabar jie turi 8, o po antrojo turo klausimas, kiek jų laimės. Labai tikėtina, kad jie pateks į valdžią su mažesne frakcija nei turi dabar. Kitas klausimas – ar tikrai, pavyzdžiui, Ramūnas Karbauskis antrajame ture negali jų aplenkti? Arba viskas gali būti labai po lygiai, kur yra didesnysis partneris, o tada du žymiai mažesni, ir dar reikėtų prisirinkti „auksinių balsų“ Seime, kurie gali diktuoti savo sąlygas. Na, pavyzdžiui, koks nors Jaroslavas Narkevičius ar kitas iš mišrios frakcijos. Tad yra, ką veikti ir tai didelis galvos skausmas. Kai Remigijus Žemaitaitis iš tolo taip šypsosi ir sako, kad pretenduoja į žemės ūkio ministro postą ir nori daugumos, jo koziriai šiuo atveju atrodo labai stiprūs. Jei jis ateitų, tai galėtų išspręsti klausimą dėl daugumos. Tik problema ta, kad niekas nenori dirbti su tokiu politiku.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) dar nededa taško. Antroje vietoje su 18 proc. likusi Tėvynės sąjunga švenčia ir neliūdi. Ingrida Šimonytė teigia, kad dar anksti vertinti būsimą konservatorių poziciją naujajame parlamente, kol nėra aišku, kiek mandatų partija laimės vienmandatėse. Pati I. Šimonytė vienmandatėje triuškinamai laimėjo ir iškart, be antrojo turo, pateko į Seimą. Po pirmojo turo daugiamandatėse konservatoriai turi 17 mandatų. Nepaisant socdemų vedlės V. Blinkevičiūtės kritikos, I. Šimonytė mato galimybę bendradarbiauti su socialdemokratais. Beje, Gabrielius Landsbergis, nors ir pirmauja vienmandatėje, partijos sąraše iš antros rinkėjų vietos nuleistas į trečią.

„Visuomet po rinkimų mėgstama šaipytis, kad visi skelbia pergalę. Tikrai nematau pagrindo taip skelbti, bet taip pat nematau pagrindo kalbėti apie kažkokį didelį pralaimėjimą. Reikės dvi savaites kantriai ir atkakliai dirbti, kad Tėvynės sąjungos galutinis rezultatas būtų maksimaliai geras“, – teigė I. Šimonytė.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

„Turime, berods, 32 kandidatus, patekusius į antrąjį turą, tad mūsų laukia dar įtempta kova. Didelė dalis kovų bus su socialdemokratais, ypač apie 15 apygardų, ir panašu, kad nei viena, nei kita pusė negalės skelbti absoliučios pergalės. Bus apygardų, kur mums seksis geriau, bet bus ir jų sėkmės, todėl dar anksti daryti išvadas ar pateikti apibendrinimus. Aišku, yra tik tai, kad pagaliau paaiškėjo, ką socialdemokratai turėjo omenyje kalbėdami apie Tėvynės sąjungai skirtą įrankį. Jis pasirodo esąs ne toks didelis ir labiau primena desertinę šakutę, o ne rimtą darbo priemonę. V. Blinkevičiūtė prieš rinkimų kampanijos pabaigą žadėjo visus kviesti arbatos, tad galbūt tai ir yra ženklas, kad kartu su arbata bus ir pyragas, kur galėsime panaudoti šį jų mums atsiųstą įrankį. Tai nėra toks dramatiškas vaizdas, kaip buvo bandoma parodyti rinkimų kampanijoje. Panašu, kad nuotaikos kol kas dar labai neapibrėžtos, ir, kaip premjerė minėjo, vienos vietos skirtumas tarp socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos tikrai nereiškia jokios grėsmingos kapituliacijos“, – kalbėjo Mindaugas Lingė.

Klausimas, kaip V. Blinkevičiūtė surinks balsus, kad būtų užtikrinta dauguma?

„Yra daug klausimų, kur mūsų požiūriai sutampa, ypač dabar, kai socialdemokratai atsisakė kai kurių savo ankstesnių pozicijų dėl gynybos ir grėsmių. Manau, kad šiuo metu yra labai mažai skirtumų tarp to, ką sako Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai. Kai kuriais aspektais, kaip ekonominė politika, mokesčių politika, mes matome panašią problematiką, tik galbūt skirtingai žvelgiame į kai kurias detales, kaip pajamų nelygybę ar įvairias mokestines išimtis, kurios lemia per mažą perskirstymą, atsižvelgiant į Lietuvos išsivystymo lygį. Ši žinutė būtų tokia: nėra tikslo „mėtytis šakėmis“. Mes stengiamės to nedaryti, priešingai nei mūsų socialdemokratų kolegos, nes klausimai, kuriuos sprendėme dabar, bus svarbūs ir kitoje kadencijoje. Ir tiek, kiek yra sutarimo dėl svarbiausių klausimų, o jo yra pakankamai daug ir reikia tą išnaudoti. Nematau prasmės „deginti tiltų“ tam, kad sprendimai liktų nepriimti“, – pakomentavo I. Šimonytė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar konservatoriai teisūs? Tikrai dar nereikia dėti taško, jie gali nepasiduoti, turi optimizmo, kad po antrojo turo gali būti pirmi. Ar tai įmanoma?

– Teoriškai įmanoma, jei, pavyzdžiui, laimėtų viską prieš socialdemokratus ir turėtų labai gerus rezultatus. Bet tai daugiau pasaka, nes realybė yra paprasta. Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, konservatoriai laimės vienmandačių, bet jų bus gerokai mažiau nei socialdemokratų. Kitas klausimas – „Nemuno aušra“ išsprendė visą politinę situaciją ir Laisvės partijos nepatekimą. Net jei antras turas konservatoriams susiklostytų gerai, su kuo jie sudarytų koaliciją? Galbūt Liberalų sąjūdis yra akivaizdus partneris, bet to gali nepakakti, o S. Skvernelis sako, kad nedirbs su jais, nors galbūt galėtų. Socialdemokratams tai didelis galvos skausmas – kaip surinkti 71 mandatą. Konservatoriams tai ne tik galvos skausmas, bet beveik neįmanoma užduotis.

– Kas laukia G. Landsbergio? Jis jau vakar užsiminė, kad kalbėsis su Laurynu Kasčiūnu, kuris buvo reitinguotas aukščiau už jį. Ar tai rodo, kad konservatorių partijoje gali prasidėti vidiniai aiškinimaisi – kas yra kas, kas lyderis ir kas dabar atsakingas?

– Kalbant apie G. Landsbergio situaciją, dar prieš rinkimus buvo aišku, kad jis trauksis, nes jo kadencija baigiasi. Jis pats sakė, kad sprendimas jau padarytas. Dabar įdomu, kas perims partijos vairą. Ar tai bus I. Šimonytė, kaip kalbama, ar galbūt L. Kasčiūnas, apie ką teoriškai svarstoma. Faktas, kad G. Landsbergis, kaip partijos lyderis, buvo reitinguotas tik į trečią vietą, yra signalas, kad jis nėra labai mėgstamas ir nėra itin ryškus net tarp savo pačios partijos rinkėjų. Na, kalbant apie konservatorius, šie rinkimai jiems tikrai nėra tragiški. Jie liko antroje vietoje, kaip ir prognozuota. Atsižvelgiant į tai, kad jie yra valdančioji partija, kuri nuolat sulaukia daugiausiai kritikos ir kaltinimų, jų rezultatai galėjo būti daug prastesni.

– Ar po šių rinkimų partija taps stipria opozicija Seime ar vis dėlto prasidės vidaus aiškinimasis dėl atsakomybės už ne tokius sėkmingus rinkimus ir  jie gali būti susiskaldę? Nes tai yra labai įvairi partija.

– Svarbu kelti klausimą, kiek ilgai konservatoriai bus opozicijoje. Galbūt žmonės ne iki galo supranta, kas nutiktų, jei būtų sudaryta koalicija tarp socialdemokratų ir konservatorių. Teoriškai tokia koalicija galėtų veikti vieną kadenciją, tačiau politinė švytuoklė vėliau persikeltų į kitą spektro pusę – populistų ar mažų partijų pusę. Pavojinga būtų ir tai, kad gali atsirasti įvairių probleminių darinių, tokių kaip prorusiški politikai, nors šiuose rinkimuose jiems nepasisekė. Jei konservatoriai visgi liks opozicijoje, klausimas, kiek jie bus konstruktyvūs ir kiek sugebės pritraukti dėmesio.

– Kartais opozicijoje būti lengviau?

– Lietuvoje nėra daug pavyzdžių, kai opozicija suvaidino reikšmingą vaidmenį – galime prisiminti S. Skvernelio laikus, kai opozicijos pasiūlymai buvo iškart nustumti nuo stalo. Stipri opozicija gali stabdyti sprendimus, ypač jei valdančioji dauguma yra trapi.

Dabar įdomioji dalis – R. Žemaitaičio partija „Nemuno aušra“, rinkimų naujokė, tapo šių rinkimų staigmena. Jie surinko beveik 15 proc. rinkėjų balsų ir užsitikrino 14 vietų Seime. R. Žemaitaitis į parlamentą buvo išrinktas pirmajame ture. Jis džiaugiasi rezultatais, kurie viršijo jo lūkesčius, ir laukia, ar jo partija bus pakviesta į koaliciją. Jis teigia, kad socdemai be jo neapsieis, o pats siekia žemės ūkio ministro posto. R. Žemaitaitis, nors sulaukęs kritikos dėl antisemitinių pareiškimų ir priesaikos sulaužymo, sako, kad savo elgesio keisti neketina.

„Aš manau, kad mes padarėme stebuklą, neįtikėtiną dalyką daugeliui nuomonių formuotojų, kurie teigė, kad R. Žemaitaitis yra kažkoks Lietuvos baubas. Mums pavyko įrodyti, kad tokie nesame. O 15 proc. yra nuostabus rezultatas – vienas geriausių mano, kaip politiko, karjeroje. Kaip žinote, man teko vadovauti ir „Tvarkai ir teisingumui“, bet tokio rezultato mes niekada neturėjome. Akivaizdu, kad per 15–16 metų darbo pavyko tai pasiekti. Kas moka matematiką, aš nelabai tų skaičių suprantu. Centro kairė vargu ar gali kažką papildomai pridėti, nebent jie turi kokių nors kiškių kepurėje. Jei V. Blinkevičiūtė tikrai turi tiek kiškių, norėčiau pamatyti tuos skaičius. Paskaičiuokime: 18 socialdemokratų, 9 iš „Vardan Lietuvos“, tai jau 27. Pridėkime Liberalų sąjūdžio 6, turime 33. Dar 6 valstiečiai – turime 39. Ir pridėkime dar vienmandatininkų – bendroj sumoj išeina 30. Tai kaip tie skaičiai gaunasi, aš niekaip nesuprantu. Panašu, kad centro kairės valdančioji koalicija bus labai didelė ir marga. Kitas dalykas – norėčiau pamatyti, kaip R. Karbauskis dirbs kartu su Liberalų sąjūdžiu. Man asmeniškai portfeliai visiškai nerūpi. Esu ne kartą tai sakęs ir labai džiaugiuosi, kad bandote spekuliuoti, su kokiais portfeliais mes gyvensime. Jei taip atsitiktų, save realiai matyčiau žemės ūkyje. Per pastaruosius ketverius metus žemės ūkis buvo visiškai nuskurdintas, nors pagal sukuriamą pridėtinę vertę tai yra antra trečia vieta. Matau didelę ateitį žemės ūkio sektoriuje. Per ateinančius 4–5 metus šis sektorius Lietuvoje stipriai išsiplės ir taps mokslo bei technologijų varikliu, kur valstybė gali augti. Kadangi pačiam teko dirbti šiame sektoriuje ir matau, kur yra problemų ir ką reikėtų taisyti, galėčiau darbus tęsti būtent ten“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.

Konservatoriams tai ne tik galvos skausmas, bet beveik neįmanoma užduotis.

Agnė Širinskienė yra R. Žemaitaičio bendražygė ir jie jau skaičiuoja, kokio dydžio frakciją R. Žemaitaičio partija galėtų turėti naujajame Seime.

„Tolimesnis darbas ir visos jo peripetijos dėliosis po antrojo turo. Kai kuriems mūsų kolegoms dar yra šansų laimėti, todėl realu, kad frakcija galėtų turėti 20 žmonių. Maždaug tokia frakcija būtų galima, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose Žemaitijos apygardose konservatorių ir liberalų atstovams antrasis turas nebus lengvas, nes bus balsuojama prieš juos“, – sakė A. Širinskienė.

– Kalbant apie A. Širinskienę, kokio posto ji galėtų tikėtis naujoje valdžioje, jei patektų?

– Geras klausimas. Iš esmės reikėtų palaukti ir pasižiūrėti. Aš taip pat matau vieną dalyką, apie kurį galbūt mažiau kalbama. Prezidentas Gitanas Nausėda ryškiai kalbėjo apie „Nemuno aušrą“ ir daugelis partijų nuo jos atsiribojo. Mes turėtume tarptautinėje erdvėje rimtų problemų, jei turėtume antisemitinį kandidatą, kuris tampa ministru, jo partija yra valdančiojoje daugumoje. Kalbant apie žemės ūkio reikalus, ar jie būtų geri, ar blogi, matome, kad valstybės saugumo ir užsienio politikos klausimai Lietuvai yra daug svarbesni. Man sunku įsivaizduoti R. Žemaitaitį kaip ministrą. Dabar dėl A. Širinskienės ar kitų kandidatų – gali būti įvairių variantų. Nenoriu būti banalus, bet R. Karbauskis vis užsimena, kad teisinės R. Žemaitaičio problemos dar nesibaigė, vyksta teismai, todėl gali kilti net apkaltos klausimas. Nepamirškime Mindaugo Sinkevičiaus atvejo – gali būti ir teismo sprendimas, kuris uždraustų R. Žemaitaičiui eiti tam tikras pareigas. Jeigu jis iškrenta iš šitos dėlionės, jei ten lieka pavienių žmonių, su kuriais galima tartis, galbūt tai ir bus tie klijai, kurie galėtų sulipdyti.

– Kaip vertinti atsargius pasisakymus iš socialdemokratų ir S. Skvernelio, kurie sako, kad su „Nemuno aušra“ būtų sudėtinga dirbti, nes nežinome, kas yra toje partijoje? Mes žinome keletą žmonių, kaip R. Žemaitaitį ar A. Širinskienę, bet visi kiti lyg ir nepažįstami. Labai aptakiai kalba ir V. Blinkevičiūtė. Kaip vertini šią situaciją?

– Aš matau šiek tiek kitokią situaciją. Socialdemokratai puikiai supranta, kad teks prisiimti atsakomybę ir žino, kad R. Žemaitaitis ir jo partija bus didžiulis galvos skausmas, todėl jie to nenori. S. Skvernelis, suvokdamas, kad tai nėra jo galvos skausmas, sako, mes gal ir kalbėtumėmės, bet tegul socialdemokratai renkasi. Man jo pasikeitusi retorika atrodo gana keista ir šiek tiek populistinė. Socialdemokratų nenoras man taip pat suprantamas. S. Skvernelis gali prisiminti savo vyriausybę, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kiek problemų kilo ten su J. Narkevičiumi ir kiek skandalų teko spręsti bei prisiimti atsakomybę. Šioje vietoje viskas suprantama. Bet, pavyzdžiui, socialdemokratai turi ir savo buvusių narių R. Žemaitaičio gretose, kaip Artūras Skardžius ar kiti. Tai kas jiems reiškia apsisukti ir sugrįžti? Ir tokių turbūt ne vienas.