Vokietijos ambasadorė Lietuvoje Angelika Viets darbą pradėjo prieš daugiau nei mėnesį. Lietuvą pasirinko neatsitiktinai – jos mamos šeima kilusi iš Rytų Prūsijos, Karaliaučiaus.

„Pamačiusi 6 savaites nesibaigiantį lietų, pati savęs klausiu, kodėl pasirinkau šią šalį. Jei rimčiau, tai norėjau pamatyti, kaip atrodo ši Europos dalis, be to, mano mamos šeima yra iš Rytų Prūsijos, jie gyveno Karaliaučiuje iki 1945-ųjų sausio. Mama daug pasakojo apie tą giliai širdyje likusį kraštą. Mes ten taip niekada kartu ir nenuvykome“, – pasakojo A. Viets.

Pamačiusi 6 savaites nesibaigiantį lietų, pati savęs klausiu, kodėl pasirinkau šią šalį. Jei rimčiau, tai norėjau pamatyti, kaip atrodo ši Europos dalis.

Diplomatė mokyklą baigė 17-olikos, tėvui neleidus palikti namų, ji buvo priversta tame pačiame Sarbriukeno mieste rinktis vieninteles čia galimas Amerikos-anglų-prancūzų kultūros ir istorijos studijas.

„Mano tėvų karta per karą prarado daug metų. Jie buvo labai griežti, autoritariški. Būtina atkreipti dėmesį į atotrūkį tarp kartų. Mano ir tėvų kartos labai skiriasi. Skiriasi požiūriai, vertybės. Žiūrėdama į praeitį, manau, kad tėvai, man neleido daryti visko, kas buvo linksma. Aš buvau užsispyrusi, tad nuolat konfliktuodavome. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl kuo greičiau norėjau palikti tėvų namus ir išvykti į užsienį“, – prisiminė A. Viets.

Baigusi mokslus, ambasadorė nebuvo tikra, ką nori veikti gyvenime. Į užsienį ji išvyko pagal tarptautinių mainų programą: Irano, Kinijos universitetuose dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Pasibaigus programai moteris nusprendė įsidarbinti Vokietijos Užsienio reikalų ministerijoje.

„Mano tėtis, praradęs 9 gyvenimo metus per karą ir pokarį, stengėsi susigrąžinti prarastą laiką. Kas dvejus, trejus metus jis keitė darbą, dėl to man teko 8 kartus keisti mokyklą. Tad buvau pripratusi prie nuolatinio kaitos. Galiausiai, kai Vokietijos provincijoje pamatydavo mano gyvenimo aprašymą, dažnas nustebdavo ir klausdavo, ar tikrai noriu ten pasilikti. Sakydavo, gal tu geriau pabandyk įsidarbinti Užsienio reikalų ministerijoje“, – kalbėjo ambasadorė.

A. Viets turi ypatingą pomėgį – iš senų, daugiau kaip 100 metų senumo japoniškų audinių siuva antklodes. Indigo spalvos audinius ji perka įvairiuose internetiniuose aukcionuose.

„Užtrunka visą žiemą. Kartais net pusmetį“, – sakė diplomatė.

A. Viets su vyru į Lietuvą atsivežė ir tris šunis. Ambasadorė sako jaučianti didžiulę meilę vokiškiems hovavartų veislės šunims.

„Prieš vykdama į Kosovą, turėjau vieną šunį, bet Kosove labai didelė gatvės šunų problema. Dažnai jie tiesiog pameta šuniukus prie šiukšlių konteinerių šalia ambasadų. Taip įsigijau antrą šunį, buvo vos dviejų savaičių. Tiesiog priglaudžiau, bet taip ir pasiliko su mumis. Trečią šunį priėmiau šių metų vasarį. Jis sirgo, išgydė. Jis buvo netoli ambasados“, – pasakojo Vokietijos ambasadorė.

Šiuo metu ambasadorė ieško šeimininkų trečiajam juodajam šuniui, nes su trimis sako kartais būna per sunku.